slėgti

ir atrodo, juk tai tos dienos, tos naktys.. kai tyliai, niekam nematant, parodai pasauliui liežuvį ir elgiesi taip, kaip nekenti elgtis.. nors galbūt iš tikrųjų mėgsti. ir gyveni taip, kaip niekam nepatinka. tikriausiai tik todėl tai ir tampa taip malonu.. ir nesigręži atgal. ir užmiršti veidus. akis. įvykius. praeitį, kurią taip ilgai dėliojai.. o tada uždarai duris ir imi klykti tuštumai, kad nekenti jos už tai, kad ji tiesiog yra. kad egzistuoja viduje ir neleidžia šviesti. kad smaugia tave kaskart atrodo vis labiau, o nėra net randų, kad kažkam parodyti.. ir paprašyti pagalbos. nes tai tas žodis, kuris užstringa gerklėj. ir nors numirt su juo.
ir atrodo, juk viskas iš tikrųjų taip greit. ir taip be pagrindo.. ir visiški vėjai. nebesusigaudai savy. nebesusigaudai laike. nebesusigaudai juose.. o ką jie? atrodo, juk jei būtų.. ateitų ir pasakytų. egoizmas, vėl. gal jau gana? bet riba tokia plona.. ir laikas vis greityn. ir tada supranti, kad tau to reikia kasdien.. ir vis labiau. ir kad to reikėjo amžinai. o tada vėl uždarai duris ir klyki, kol be proto įsiskauda gerklę. rėki, kad nebemoki gyventi. kad nebemoki pamiršti, kad skaičiuoji mėnesius, su viltim, kad visa tai baigsis.. tačiau tai nesiliauja. tai tiesiog nesiliauja.. ir užstringi ties dar vienu slenksčiu. link realybės.
viskas ką matai tėra atvaizdas stikle.. tavo paties atvaizdas.. ir tuščios akys. ir viskas ką darai tėra mėginimas būti laimingu.. mėginimas būti žmogumi. tiesiog tokiu, kaip kiti.. mintyse ima aidėti "pabėgti" vis dažniau. ir visur. iš visų pusių.. lyg ženklas, lyg skaičiai. lyg.. ir supranti, kad visos tavo mintys yra įtakotos.. ir ko gero nė viena negimė tiesiog iš savęs.. tik todėl, kad norėjo gimti..
atrodo, kad viskas ko iš tikrųjų trokšti, tai nuleisti rankas.. arba įgyti valią.
skauda pėdas. be proto skauda pėdas. o vakarais galvoji apie jas. apie pėdas, kurios spindi vitražais. savo pėdas..

aš bijau laiko. nes jis per greit eina.
bijau žmonių, nes jų nepažįstu.
bijau savęs, nes pažįstu pernelyg gerai.
bijau oro, nes dusina.
bijau. aš tiesiog bijau. vienatvės..? nemokėjimo suprasti. surasti. išgirsti.. prabilti..
o jei.. jei.. taip liks visam?. surakintos rankos. užmerktos akys.
o jei aš niekad nebegalėsiu užmiršti.
o jei man tiesiog reikia išeiti iš ten. kur viskas vis dar kvepia.. lyg būtų vakar.
o jei amžinai gyvensiu vos keliom minutėm laimės. ir blėstančiu veidu mintyse..
o jei amžinai bėgsiu.. pas tuos, kurie bėga nuo manęs..
o jei....

ir vėl tampi penkerių.. ir krenti ant kelių, užsidengi delnais veidą ir verki. taip garsiai ir nuoširdžiai. iš baimės.. baimės dėl savęs.. iš begalinės baimės.
ir taip nori, kad kas nors pasirūpintų. pasisodintų ant kelių, paglostytų nugarą, apkabintų ir ką nors pasakytų. ką nors..

ir man atrodo, vieną dieną tyla mane pribaigs.

supratimas, kaip visa tai beprasmiška. metai. dar vieni metai.. o kas tada?
"tu per daug galvoji"
ir labiau už viską širdis dega troškimu pasiųsti viską taip giliai velniop..

aš esu taip žemai. taip žemai..
(minutė ir šešiolika sekundžių negalėjimo rašyti toliau.išsiliejusi klavietūra)
wake me up, when everything ends..

dangus toks didelis. o tu esi vienas mažas taškelis, kuriam nelemta jo pasiekti..

apkandžioti krumpliai.
they will never love you like i do.. jei tai iš viso buvo tai. niekada.. nes niekas daugiau nesugeba taip freakiškai jausti.
aš sergu. ir šitie žodžiai dabar skauda taip, kaip dar niekada..
aš labai sergu.


išjungi šviesas, bet žvaigždžių vis tiek nematyti.. nejaugi, dar nepakankamai tamsu?!
susirieti į kamuoliuką kambario kampe ir stebi mėnulį. per pilnatį jis labai gražus.. vis tikėdamasi.. kad tai dėl to.
atsidarai langą ir drebėdama iš šalčio lauki to vienintelio.. gaivaus oro gūsio..
o dangus toks didelis..