Ir sakykit ką norit, net ir tai, jog šiandien penktadienis, tačiau žmonės visada ateina tada, kai jų nereikia. Taip, skamba nemaloniai, bet tokia tiesa. Kuomet viskas, ko trokšti, bet galbūt šiek tiek prisibijai, yra skirti laiko sau. Tiesiog sau.. ir tebūnie tai kritimas, išsekimas, bėgimas nuo savęs, savęs žalojimas fiziškai ar emociškai ir dar daugybė galimų variantų. Tuomet jie ateina ir sako, kad jiems reikia pagalbos.. O tu, springdamas viduje užtildyta ironija, sakaisi ne visai turintis laiko kažkam. Nors iš tikrųjų tas laikas eina pievom, nei jiems, nei tau. Nes prisibijai atsijungti nuo išorinių dirgiklių. Bijai užsirakint ir nusiplikyt liežuvio galą karšta karšta arbata. Bijai pravirkti, kai to taip labai reikia, nes nežinai, ar pajėgsi sustoti.. Ir sakykit, kas trukdo pasakyti kaip jautiesi ir paprašyti pagalbos? O kas tokiu atveju galėtų padėti? Kas?..
Ir pasijauti tuomet reikalingas per prievartą, ir dėlioji viską į savo vietas, kol sudėlioji iki skardžio. Nuo kurio ketinant tau šokti, prieš akis išdygsta savižudis. O tu, vietoj to, kad šokti kartu, vediesi jį valgyti ledų ir paslapčiom svajoji apie skardį.. ir viskas tik todėl, kad nori būti vienintelis, tą akimirką jaučiantis laisvojo kritimo jėgą.
Žmonės keisti. Bet ne labiau, nei aš.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą