lyjant

Atsimeni, kai būdamas mažas, mėginai pasiekti palangę, kad užsilipęs ant jos, galėtum skaičiuoti lietaus lašiukus, krintančius į balas?
Ar atsimeni, kaip pykdavai ant mamos, kuri neleisdavo lietui lyjant žaisti lauke?
O kai tą vakarą taip smarkiai lijo ir tu, negalėdamas savęs sulaikyti, ėjai tomis plaukiančiomis gatvėmis lydamas, rodos, stipriau nei lietus. Ar atsimeni?

[užgroja simple plan - everytime]

Ir visuomet, visuomet, atrodydavo, kad lietus yra tam, kad pats galėtum lyti. Tam, kad paliestų tave lyg mažą augalėlį, ir įkvėptų vėl gyventi. Tam, kad vėl pajustum..
Ir visada šypsena tik pro liūdesio nukamuotą veidą.
Galbūt kažkas nebe taip. O gal viskas vis dar niekaip..

Vaikščioti gatvėmis, kiaurai šlapiomis pėdomis ir skėčiu, pro kurį lyja kiaurai, kol nebeliks žmonių. Tyliai šokinėti per balas, klausantis lietaus barbenimo į įtemptą medžiagą. Būti vienintelei, kuri neskuba. Būti vienintelei, kuri leidžia savo pėdoms šlapti. Vienintelei, kuri šypsos. Kuri 'netyčia' leidžia vėjui nupūsti skėtį tam, kad pajustų lietų ant veido. O taip.taip. Banalu. 'Ak'. Juk tai tik lietus, sakysit.
Bet esmė ne lietus. Ne šlapios kojos. Ne visiškai tuščios savo senamiesčio nenuosavos gatvės. Ir visai ne varvantis nesavo nuosavas skėtis. Ir visai ne aš. Ir ne penktadienio vakaras.

Jausmas.

[Jieva - takelis.]


Šiandien aš turiu daugybe meilės kažkam, ko galbūt niekad nepažinojau.. galbūt nepažįstu.. galbūt niekada nepažinsiu.. jau nebepažinsiu.. taip ir nepažinsiu..
Šypsaus dangun, prie savo lango, tikėdama, kad manoji žvaigždė, lyg saulės zuikutį - mano šypsnį, atspindi Jam. Vien todėl, kad Jis yra. Kažkur toli toli.. todėl, kad vis dar reiškia.
Nostalgiškai.

Lyja.



O tą akimirką, kai jie krito žemyn, tūkstančiai baltų lengvučių gervių, kilo aukštyn..