žvaigždės

"..Tik tada, kai yra pakankamai tamsu, gali matyti žvaigždes.."

Vadinasi, danguje buvo per šviesu. Ir tai vis debesys.
Bet jei nematai, nereiškia kad jų nėra.
Jie irgi slepiasi debesyse. Ir saugo gatvės žibintus. Nežinau kodėl saugo. Gal bijo tamsos.. o gal varnų.
Ir kai nematai, žinok, visada turi akis, kuriomis gali užsimerkti. Ir matyti begalybę taip aiškiai, kaip niekas negalėtų nupiešti. Net jei ir pieštų gyvenimu.
Ir gali sugalvoti. Jei nežinai, visada gali sugalvoti.

Susikursiu savo žvaigždyną. Dar vieną. Daugybė jų apgyventa, ir visi jie - tikri.
Jei tu nematai, vadinasi, niekada negyvenai manimi. su manimi. nesiklausei. O tau ir nereikia.
Akys yra tam, kad užsimerkti.

Rytoj sukursiu žvaigždyną. O tada vaiką, nusileidusį iš jo.
Žvaigždžių vaiką. Šalia upės. Nežinau kodėl. Gal, kad atsispindėdamos upėje, jos šoka.

Taip, aš vis dar apie žvaigždes. Naktyse. Lubose. Lūpose..

Jei mokėčiau, nusimegzčiau žvaigždyną iš siūlų, kurie vadinasi 'švelnumas'.
Keista, bet net ir moteriškės maximose nežinojo, kur man tokių ieškoti.