apie

...pagriebė man už rankos, truktelėjo ir pagavęs mano žvilgsnį, lėtai ištarė - gerai pagalvok prieš skrisdama į saulę. Ir tai buvo kur kas aiškiau, nei kitų žodžiai, kuriais jie mėgino mane sulaikyti. Ir tai buvo taip taiklu, taip taiklu, kad net krūptelėjau, apimta nesutramdomo nerimo. Tačiau pakako vos keleto sekundžių, kad veide vėl šmėstelėtų šypsena, maištaujanti prieš visas, net ir gero man linkėjusių, akis. Tvirti jo pirštai, lyg paskutinį kart stabdant, nuslydo mano palto rankove. Jo žvilgsnis buvo užlietas baime. Tokia skaisčia, kad norėjosi jų blizgėjimą pasiimt su savim. Šypsojausi toms akims ir nusisukdama sušukau, kad parnešiu jam Saulėgrąžą nuo pačios Saulės. Tuomet trumpam stabtelėjau, įsidėmėjau jo akių baimės spalvą ir pasakiau, kad tai bus tikra. Tikriau už visą pasaulį. Jo lūpų kampučiai net nesujudėjo, nustebau. Tai buvo ne be tas žmogus, kuriam vakarais dainuodavau apie jūrą. Jo akyse švietė baimė ir kažkodėl nuliūdau, kad būtent toji šviesa nedega mano juodo ir purvino tunelio gale. Keista, bet vienintelis žmogus, pas kurį norėčiau atbėgti iš toli toli, visiškai uždususi, pametusi viską, ką tik gali turėti žmogus, ir nukristi prie kojų, yra jis. Niekada jam to nesakiau, nes man niekuomet nereikėdavo nieko jam sakyti. Jis ir taip viską žinodavo. Nežinau kaip ir iš kur. Sakydavo, kad mano akys yra laikas. O laike lieka žymės apie viską. Nors vėliau, prieštaraudamas pats sau, sakydavo, kad laikas tik palieka žymes mūsų gyvenimuose. Lyg akmenukus, kurie po kurio laiko išnyksta, ir tu nebeturi kelio atgal. Kartais, kai sėdėdavom prie fontanėlio miesto pakraščio parke, paklausdavau jo, kaip aš jaučiuosi. Ir jis visuomet pasakydavo taip teisingai.. Nors galbūt taip yra todėl, kad juo aš tikiu. Tikiu ir tuo, ką jis sako ar daro. Aš tikiu šviesa jo akyse, net jei šįkart ta šviesa ir buvo begalinė baimė. Tas žmogus sugebėdavo juokdamasis iš manęs paguosti taip, kaip nė vienas kitas padaras žemėje. Taip, jis buvo mano gyvenimo ramstis, tačiau visi augalėliai praauga lazdeles, kuriomis dar maži buvo paramstyti. Manau, kad atėjo ir mano laikas.