apie sienas

O blogiausia yra tai, kad visos šitos nesąmonės, kaip galiausiai esi priverstas pripažinti, kyla iš paties tavęs. Ir sienos, kurias statai.. jos trukdo tik tau pačiam. Nes niekas kitas nemato jų, ir apie jas nežino. O tu saugai tai, tarsi kokią paslaptį ir tyliai liūdi dėl tvirto jų mūro. Manydamas, o gal greičiau vildamasis, kad kažkas irgi žino, tik nieko nesako..
Bet juk yra pasaulis. Ir jis padalintas lygiai į tiek dalių, kiek užtenka, kad žmonės taip ir nepažintų vieni kitų. Ir kaltas čia ne pasaulis..

Staiga pagauni save, apimtą įsiūčio, arba pavydo. Arba dar kokių nors begalybės kvailų minčių, kurios dažniausiai lankosi tik vaikų galvose. Ir supyksti. Nes kvaila yra tikėtis kažko, prieš tai neįdėjus nė kiek pastangų.
Kvaila yra statytis sienas ir laukti, kol kažkas sugalvos perlipt per jas. Tai tas pats, kaip laukti žvaigždės. Jos visuomet krenta, bet niekuomet nė vienos jų nepagauni. Ir nežinai kur nukrito, žinai tik, kad nukrito.

Ir sakai, kad pasaulis bėga nuo tavęs, tuo tarpu slapstydamas savo pėdsakus, paliktus bėgant nuo jo. Ir sakai, žmonės pamiršo. Bet pirmiau visko, tu pamiršai juos. Ir sakai.. niekam nerūpi. Rūpi. Tik ne tu. Ir ne jie tau.

Ir nejučiom supranti, kad ta tylą vienądien tikrai tave pražudys..

Ir jei kada nustotum su savim kalbėtis. Ir mintyse. Ir ne tik.. Ko gero niekas tau nebe pasakytų, kad elgiesi kvailai. Kad mintis ir vėl užtemdė noras be pagrindo. Instinktas turėti kažką..
Ir net kai ilgai troškęs ramybės, išvažiuoji už miesto, krenti į didelę pievą ir paskęsti tame nuostabiam jausme, žiūrėdamas dangun.. Tuomet tikrai atskris bent vienas sparnuotas padaras, kuris dūzgia, ir tu nesugebėsi užmiršti, kad jo bijai. Ir viskas susidrums. Net jei jis ir neketino tavęs gelti. Nes tu ne gėlė. Imsi ir pabėgsi. Ir nebebus taip nuostabu. Grįši atgal ir suprasi, kad viskas kas tikra, nebūtinai gražu. Ir kad gerai bus tik tada, kai nustosi bijoti.. Ir esmė visai ne bitėse.


Šiuo laiku mano gyvenime nėra nė vieno(s), su kuriuo(a) būnant, jausčiau artumą. Jausčiau tą ploną šilkinį siūlą, kuriuo teka nuoširdumas. pasitikėjimas. Su kuriuo būnant užtektų vėjo ir visiškai nevaržomai galėtumėm kalbėti apie bet ką. Ir skaudžiausia ne tai, kad nėra.. skaudžiausia, kad kažkada buvo.

Ir visa tai, ką aš galvoju. Viskas, ką rašau - dažniausiai garsiai į orą, kai esu viena - netenka prasmės tą pačią akimirką, kai susivokiu, jog aš nenoriu nieko daryti. Ir nenoriu keistis.
Man užtenka minimalių dalykų, kad vėl grįžčiau atgal, iš kur laipinau save jau daugybę kartų.

O kartais aš tikrai norėčiau, kad kas nors pažinotų mane geriau nei aš. Bet tai taip neįmanoma.. ir tas liūdina.
Ir pabėgimas čia nebepadės.

Ir vėl tas noras. Prisiekiu, jei tik turėčiau, aš tikrai.. Vien tam, kad užgožtų dūmai. Ir tai ko gero būtų vienintelis tikras, apčiuopiamas ir užuodžiamas dalykas, kuriame aš skęstu..