apie ateitį

Ir kiekvieną vakarą/dieną/rytą/naktį grįžus į savus namus, giliai atsikvėpus ir pažiūrėjus pro langą, pro kurį matosi tik pilka didelė dėmė ir keletas medžių, sugrįžta tas jausmas. Galvodavau, kad jis priklauso šitiems namams, bet pasirodo ne. Jis priklauso man.. Nežinojimo jausmas. Persmelktas baimės, pykčio, nenorėjimo, neapykantos, netikėjimo.. Saldžiai ironiškas. Lyg būtų koks naminis gnomas, besityčiojantis iš visko, apie ką išdrįstu pagalvoti. Nusodinantis žemyn bet kokias svajones, bet kokias viltis ir tikėjimą ateitim. Tiesa pasakius, ateities aš nematau. Ir net neįsivaizduoju. Kad ir kaip besistengčiau. Praraja?Pelkė? Nežinau. Nenoriu žinoti.
Kuo aš būsiu užaugus? Gal geriausia nebūti iš vis. Aš neturiu ateities. Aš neturiu perspektyvų. Aš neturiu vizijos. Neturiu svajonės. Net paprasčiausio noro neturiu. Ir nieko neišmanau. Ir nežinau ką norėčiau išmanyti dar, apart to, kokios man galimybės įstoti vienur ar kitur, ir kokios galimybės baigus tai. Kokios galimos profesijos, specializacijos, darbas.. Aš net nemoku susirasti informacijos apie tai, tokios, kokios man reikia. Patogios. Bet svarbiausia - pateisinančios mano lūkesčius. Tai svarbiausia.. ir to, ko gero, nėra.
Ir po kiekvieno gilaus atodūsio seka tūkstančiai minčių, kurių nebesugebu pagauti. Ir atrodo, kad viskas, ką dar sugebu, tėra sėdėjimas vakarais namie, su katinu, ir verkšlenimas sau dėl savo beviltiškumo. Dėl neturėjimo valios. Ir labiausiai - noro. Noro niekam. Nesugebėjimo stengtis. Ir savęs atidavimo visiškai neteisinga linkme. Ir tada aš sustoju gyventi. Ir laikas nueina velniop su visa mano ateitim. Nes aš pati tai pasirenku.
Ir nugrimzdu tarp tuščių blokų, kuriuose kažkada gyveno svetimų žmonių istorijos. Žiūriu į juos, ir jaučiu, kad vienądien ir mano istorija išnyks taip lengvai, lyg niekad nebūtų buvus. Bet ar gali būt kitaip. Ar gali žmogus pasiekti kažką, visiškai nesistengdamas ir neturėdamas jokių tlentų bei gabumų. Galintis tik kalbėti visiškas nesąmones atseit protingai iškreiptu veidu, pasakojantis kitiems ką jie turėtų daryti ir kaip gyventi, pats tuo tarpu nykstantis pats iš savęs. Ir visom įmanomom priemonėm besipriešinantis norui. Norui turėti, norui mylėti.. Be jokio reikėjimo. Šeimos. Draugų. Pinigų. Tolių. Jausmų. Potyrių. Kelionių.. Be jokio reikėjimo žmogaus. Nes nemokėčiau dabar jo priimti ir įsileisti. O tikriausiai niekada ir nemokėjau. Ir tai buvo priežastis. Bet kažkada aš norėjau mokėti..
Ir tuomet prasideda ėjimas atgal, visiškai neatsižvelgiant į tai, kad praeities nėra. Dabarčiai smilkstant tiesiai prieš akis..
O tokiomis naktimis visada norisi kristi ant grindų ir stipriai suspausti kumščius. Kovojant su gnomu savyje, bet nenorint laimėti. Tiesa yra ta, kad savęs nepakeisi, nes tai pernelyg sudėtinga. Tu tiesiog gyveni. Ir nežinai kam ir kodėl. Žinai, kad nesi vertas to, ką turi ir nesupranti, kodėl tavo vardas vis dar linksniuojamas kitų lūpose.
"Ir viskas, ką turi, tėra dabartis." Kitaip tariant - niekas.
Švelnus mažas niekas.
Visos naktys atiduotos niekam. Tam pačiam. Ir mintims apie jį. Ir apie ateitį, kurios nebus. Nes ji toliau už rytojų.
Ko gero, aš tik norėčiau izioliacine juosta apsijuost savo erdvę ir priverst save norėti kažko daugiau. Bent truputį daugiau.
Tai niekada netrukdavo taip ilgai.
Kuo aš būsiu užaugus? O kada aš užaugsiu? O ar būsiu iš vis?..
O ar visa tai kada nors baigsis??.
Nėra ateities. Nėra ateities.. Aš jos neturiu ir tiek.
Čia visai kaip turėti brolį ar sesę. Visi vaikai turi tėvus. Bet ne visi turi brolį ar sesę..
Taip. Taip yra būtent dėl to, kad ateitį kuriame PATYS.

[18 minučių stebint mirksintį žymeklį dar vienos, tuščios eilutės pradžioje..]