trys

trys minutės. laikroduko tiksėjimas. laikas.

tūkstantis akių užsimerkia, tūkstantis akių atsimerkia.
tik vienos lūpos. ir tos pačios, deja, nesišypso.
pavargo šakos kilti ir leistis, pavargo naktimis natas dėlioti į savo vietas, kad rytais nubudus nesinorėtų dar truputį numigti, dar tik tris gyvenimus, tik.
pavargo pėdos betikslius žingsnius mindžikuoti į tas pačias, nuo viso, kas šviesu, po kilimais paslėptas grindis. ir gaila, kartais, visko, kas susidėvi.
išaugtų batelių irgi gaila.

vakar dainomis, šiandien tylomis. bet aš vis dar kvėpuoju tavimi.
nenusisuk.
kartais debesys tyčia plaukia ne ten, kur norisi. ir kartais tyčia lyja.
kartais tyčia balose nebeatsispindi dangus, bet viskas, sako, laikina, ir viskas, sako, išgyja.
tik man pagyti nuo tavęs vis nepavyksta.

gaudyti žvaigždes, kol rasi tą vieną - laimingą. bet jei netiki - nerasi.
netikiu. laimę aš vartoju tik eskizo pavidalu, nes nemoku tapyti.
gal niekada ir neišmoksiu. gaila, kartais, niekad nepanaudotų teptukų. uždžiuvusių dažų irgi gaila.

ar žinai, kad yra keli pasauliai? ar žinai, kaip sunku gyventi visuose juose. aš esu niekur, bet mane matai visur. aš esu tarp laiko, tarp pasaulių.
aš būnu vėjas, kai sukuosi tarp tavo rankų pirštų, ir būnu dulkės, mėgindama išbadyti akis. o gal tada viskas būtų kitaip. jei tu mokėtum mylėti dainą, tai aš būčiau ja. ir man nebūtų gaila.

žinok, kad ir kaip kartais sunku, aš žinau, kur visada yra pora laisvų batų, skirtų nueiti velniop. ir aš žinau, kur dar yra vietos tarp aguonų nukrist ir pasislėpti, ir žinau, kur dar liko milijonai žvaigždžių, jei bent truputį tiki, kad rasi laimingą.

ir aš žinau, kaip smarkiai karščiuoju. ir žinau, kad vaistai nepadeda čia. nes pripratau. jie nebegydo, jie tik būtinumas, kad nebūtų dar blogiau. jie man tam, kad galėčiau miaukti, ir klausti ankstų rytą jūsų, ar mokate skaičiuoti varnas ir ar turite tokius smailius nagus, kokių neturiu aš.


bet man reikia. reikia. reikia. daugiau oro. ir laiko. kvėpuoti. nes pirštai dega.



aguona.
agonija.
raudona.
juoda.
per amžius.



ir tik po dangum radau ramybę..

Kevin Kern - Butterfly

19, balandis

Kuo daugiau apie tai galvoju, kuo ilgiau vakarais negaliu užmigti, kuo blogiau gyvenu net ne dienomis, o savaitėmis, tuo labiau prieš akis ima ryškėti kasdieninė magija. Pasaulio magija. Ir taip, mano smegenų sraigtai susisuko dar labai seniai, dar kol mergaitės lakstė tik pievomis, o pamačiusios berniukus slėpdavosi it nuo vilkų. Bet tai nieko nekeičia. Nes magiją matyti aš noriu. Visada norėjau, ir matau. Man nebesvarbus rytojus, aš neturiu ko prarasti. Bijau, tik kad kažkas gali prarasti mane. Ar geras toks jausmas? nelabai. Nes jaučiuosi atsakinga. Juk taip ir turi būti, sakysite. "Kai ką nors prisijaukini, tampi atsakingas už jį." Ir tavo pasaulis nebepriklauso tik tau.
O man patinka patinka patinka. Judėti ritmu, išvedančiu iš bet kokios kontrolės, gaudyti kosmosus užsimerkus ir linkčiojant užvertus galvą. Šokinėti su nepažįstama minia. Muzika vienija. Muzika išlaisvina. Muzika nesi tu.
O man patinka, kai sako - neišeik. Kai sako - ne, aš noriu su tavim kalbėti. Kai sako - o žinai, ačiū. Kai sako - ką aš be tavęs daryčiau. Kai sako - juk žinai.. Kai sako - pasiilgau. Kai apsikabina, nusišypso. Kai pažiūri į akis. Man patinka panardinti ranką į kukurūzų indelį, ir lėtai ištraukti vieną jų. Man patinka nuleisti kojas nuo palangės ir dainuoti. Man patinka sugalvoti ir paskui ilgai ilgai mintyse kartoti, ir patinka, kai pasakius garsiai - niekas nesupranta.
Aš gyvenu stogais. Be stogų. Aš gyvenu lėtai ir neužtikrintai. Bet gyvenu. Aš dažnai bijau, ir jau seniai nustojau stengtis. Sapnuoju ketvertus ir šventai tikiu, kad viskas bus gerai. Vienądien.

O kuo tai baigsis? Skrydžiu nuo tilto. Tvirtai ir užtikrintai. Bet ne šiandien, ir dar ne ryt.
Matyk tik kiek nori matyti. Matyk mane tokią, kokia labiausiai patinku. O aš tik visiem pasakosiu, kad rytojai būna šviesūs. Ir dar milijonus dienų ieškosiu atsakymo į tą vieną klausimą, į kurį atsakyti galiu tik aš.
Bet juk aš visada visko nežinau. Man dar vieną ledų. Ir kelias miego tabletes. Ačiū.

15,balandis

Iki kelių klampoju smėlyje, iki ausų - dumble. Aš - it kalakutas, verdančiame vandenyje, tik skirtingai, galiu šypsotis, arba verkti. O aš juokiuosi. Juokiuosi, nes nebeturiu ką daugiau ir bedaryti. Viskas šimtą tūkstančių kartų ne taip, kaip norėjau. Ne taip, kaip reikėjo. Aš maniau, kad esu žmogus. Pasirodo - klydau. Kiekvienas ieškom tik savo laimės, nesvarbu kokiomis kainomis. Dėl savosios, mes pasiryžę aukoti daug. Net kitokią laimę. Tik aš dar ne. Dar ne. Dar ne. Ir niekada nebūsiu pasiruošus tam, tikriausiai. Plūstu save visais įmanomais žodžiais. Ir reikėjo gi man būti tokiai kvaišai. Viskas būtų seniausiai praėję, kai kurie žmonės į gyvenimą gal net nebūtų atėję, nebūtų grįžę, ir galbūt viskas būtų gerai. Galbūt.

Rytais tuščiuose ąžuolynuose, bečirškiant pulkams paukščių ant plikų šakų, mokau save gyventi. Ir pamiršti tą nelemtąjį "what if...". Bet nepavyksta. Nemoku. Nenoriu. Pernelyg dvejoju dėl visko, kas vyksta. Dvejoju, net kai nėra dėl ko dvejoti. Aš vis dvejoju. Aš negyvenu. Aš dvejoju. [!!] Aš tiesiog dvejoju.

Apraudu svetimus, suvaidintus gyvenimus, ir viliuosi, kad manasis dar palauks. Manajam nebėra ašarų. Manajam tik peiliai į gerklę.

Tomis akimirkos, kai grojant muzikai, sugebančiai įlįsti į mane ir išfiltruoti po mažiausią centimetrą, pacankiškai strikinėju užvertusi galvą į dangų, rodos, išnyksta viskas. Ir akmenys, beslegiantys mane visą, diena iš dienos vis labiau, ir visos visokiausios mintelės "what if..". Tada aš būnu kažkur kitur. Norėčiau pasilikt ten kiek ilgiau. Dar bent truputį. Vidury miškų, pievų, ežerų. Užversti galvą į dangų ir kristi. Net jei ir galva į savo pačios susistatytus akmenis. Nebesvarbu, tada jau niekas nesvarbu..

Kur benusukčiau akis - visur mano pačios šešėliai. Senos ir didelės baimės, pūvantys užkonservuoti jausmai. Ir viskas tik todėl, kad tikėjausi prispausdama save po akmeniu, išgelbėti pasaulį. Pasaulis neišsigelbėjo. Bet neišsigelbėjau ir aš. Taip man ir reikia.

"- tai yra mano klaida. Švelniausiai pasielgčiau ją ištylėdama savyje. Toje tyloje aiškiai jausdama, ką ji suardė, sunaikino, suniekino, ir tik su man suprantamu nuolankumu išgyvenčiau savo trapumą."

Ir vienas Dievas težino, kaip aš pavargau..

šypsokis

Fonas: A-ha - summer moved on


Akimirkos, kai bėgdamas sustoji, įkvepi ir jauti pasaulį sukantis po tavo kojomis. Akimirkos, kai nuleidi kojas nuo stogo žemyn ir valgai didelę porciją šokoladinių ledų. Akimirkomis, kai paliktas pėdas skalauja putojantys jūros liežuviai. Akimirkomis, kai gatvėje tau nusišypso koks nors mažylis. Akimirkomis, kai parkas ištuštėja, ir gali girdėti lapus, tyliai šiugždančius tau po kojomis. Akimirkomis, kai tave paima už rankos. Akimirkomis, kai skaičiuoji pravažiuojančias mašinas, sėdėdamas ant tilto. Kai įsikimbi į turėklus, o tau už nugaros pradunda traukinys, po kojomis banguojant upei. Akimirkomis, kai stebi leidžiamus aitvarus. Akimirkomis, kai švelniai sninga. Akimirkomis, kuomet sukiesi balose per stiprų vasaros lietų. Akimirkomis, kai rideniesi nuo kalno ir girdi aidint savo juoką. Akimirkomis, kai apkabini. Akimirkomis, kai tau įteikia piešinį. Akimirkomis, kai šoki į vandenį. Akimirkomis, kai stebi auštantį rytą. Akimirkomis, kai prie ausies murkia katinas. Akimirkomis, kai kažkas giria tavo akis. Akimirkomis, kai randi tai, ko ilgai ieškojai. Akimirkomis, kai jauti vykstant mažus stebuklus čia ir dabar. Akimirkomis, kai gyveni..

Norisi tik tyliai ištarti what a wonderful world ir giliai įkvėpti. Kad net ir tai trumpai pasakai pasibaigus, viduje dar jaustum jos skleidžiamą šilumą. Čia nėra kitų pasaulių. Čia yra tik vienas. Ir jis visas apie tave. Netylėk, kai nori juoktis. Nenurimk, kai nenori nurimti. Aš tiesiog esu. Esu, kad jausčiau. Aš žinau, kas yra laimė. Aš tik nemoku būti laiminga. Bet tokiomis akimirkomis aš tikiu saule. Ir tik tyliai prašau, kad tuo metu tu irgi jaustum tą patį.

Tokiais šviesiais, vos šilti pradėjusiais pavasariais, popietės, kuomet dar netemsta, ir magiškos lazdelės yra pakankamai, kad suprasčiau. Aš niekada nesugebėsiu pasakyti tau žiūrėdama į akis. Atsiprašyti, kad slapčiomis vogiau gabalėlius tavo gyvenimo. Palinkėti geros kloties, ir tiesiog nueiti gyventi toliau. Su nedylančiu tavimi viduje. Turint tūkstančius kitų gyvenimų.. Šitas visuomet bus tikriausias. Nes jis apie tave. Tą, kurio niekam nevalia žinoti.


Užversk galvą ir juokis. Išlaisvink save. Šypsokis, net jei šypsena ir negali išgelbėti pasaulio. Ji gali išgelbėti mane.

7, balandis

Tu buvai ten, tu žinai kaip viskas atrodo iš šono. Tu žinai, kad tuomet tai visiškai neįdomu. Tu buvai mano vietoje, tu buvai toje pačioje apipelijusioje pelkėje ir keikei pasaulį, kuris vos dviem pirštais buvo per toli. Tu irgi matei, kaip apsiniaukia dangus. Matei, kaip visa tai, kas tavyje buvo gyvo, susigėrė į pelkę kaip susigeria kvepalai į jos kaklą. Matei, kaip viskas virsta dar vienu dideliu pelėsiu. Ir nieko nedarei. Tada tu manęs klausei - o kas belieka man daryti?
Ir aš sakiau - išlaukti, bet nepaleisti. Išlaukti! Bet nepaleisti..
O tu paleidai.

Paleidau ir aš. Dabar aš tavęs klausiu, kas belieka man daryti? Pelėsiai dauginasi it žiurkės kanalizacijose. Ir kanda. O aš tik stoviu. Ir nieko nedarau.
Pameni, kai mėginau prisijaukinti cinizmą? Pameni, kai mėginau atrodyti šalta tartum ledas. Tuščiu, vidurių skausmą sukeliančiu žvilgsniu. Tuomet man pavyko, tik tas žvilgsnis sukeldavo skausmą mano viduriams. Nes nebeturėjau kuo daugiau jausti. Tuomet kažkas netyčia mane ištraukė, o gal krito giliau nei aš. Tokios tos taisyklės. Vienu metu ten tūnoti gali tik vienas. Jei kas krinta giliau - tu išgelbėtas. Bet ne. Negelbėk jų, jie jau nebenori būti išgelbėti. Manau, nebenori. Aš irgi nenorėjau.
Dabar tas šaltis prisijaukino mane. Lyg piktoji dvasia visada tūnodavo sniego pusnyse ir lyg magnetas traukė. Dabar štai aš viena tų, kurie ir matydami pasaulio pabaigą, tyliai šypso vienu lūpų kampučiu. Dabar aš viena tų, kuriems nesvarbu kiek kilometrų šalin bebėgsi. Jei norėsiu, aš tave rasiu.

Tai lyg nuspausti gaiduką sau prie smilkinio ir žavėtis tūkstančiais drugelių, paleistų į laisvę iš tos perkrautos galvos. Tai lyg laisvo kritimo jausmas. Užsimerki ir mėgaujiesi. Nebesvarbu pavadinimai, nebesvarbu datos ir skaičiai. Jie per dideli. Viskas pernelyg absurdiška. Manyje per daug baimės.
Ir per didelis šaltis.

**

"Nugriuvus į sniego pusnį ir nebeturint jėgų pakilti, tik iš pradžių skauda kūną, lyg jis ant besisukančio iešmo būtų svilinamas virš ugnies. Tačiau jau netrukus apima svaigios palaimos pojūtis, užplūsta ryškiaspalvės haliucinacijos, ausyse skamba maloni muzika, o mirties baimė ir išnykimo siaubas susigeria į sniegą it pro šnerves iškvėptas negyvas oras į pagalvės pūkus. Taip lengvai ir saldžiai, be jokios panikos, iš būties nejautros pereinama į letalinę anesteziją."

[J.Ivanauskaitė]

Aš
visada
ilgiuosi
sniego
.

apie tave

Tavo pirštų galiukai kvepia žemuogėmis. Tikrai. Net jei ir kątik iš rankų paleidai dar smilkstančią cigaretę. Net jei ir tris metus nematei žemuogių. Ne žolėje tai, ko ieškau. Ne vasarose. Ir ne smilgose. Tavo akių kibirkštėlėse.

O kad tu žinotum, kiek laiko. Kiek laiko aš vis dar sustoju vidury savo kelio, ir klausiu savęs, o jei viskas tuomet būtų buvę kitaip? O jei aš būčiau nuslopinus savo principus ir bent truputį mažiau bijojus, gal dabar nereikėtų vogti tavo žvilgsnių, netyčiom prasilenkiant. Gal nereikėtų.

O kad tu galėtum pajusti, kaip stipriai tas laikas įspaudė pėdas mano odoje. Akimirkomis net imdavau galvoti, kad šitaip ateina senatvė, kad šitaip ateis ir mirtis. Nors iki senatvės man toli, sakytum. Aš dar maža. Aš dar labai maža. Galbūt todėl viskas dabar ir yra taip. Taip, kad nėra nieko.

O kaip aš pasiilgstu. Kaip pasiilgstu galimybės prisibelsti į tavo duris ir gauti bent šypsnį atgal. O kaip aš pasiilgau žinoti, apie magija ore. Ir ne tik pavasariais. Veikiau priešingai.

Ir kaip viskas dabar atrodo kvaila. Ir milijonai ašarų. Ir milijonai laimės, kurios atsisakiau. Nes norėjau turėti viską. Tik viską, arba nieko.
Aš vis dar jaučiuosi neteisi. Prieš save, prieš tave, prieš juos. Bet čia nėra kito kelio, į tą mažytę laimę. Nėra.

Aš tik sakau, viskam bus savas laikas. Ir viskas kada nors baigiasi. O tavo pabaigos savyje aš vis dar laukiu. Savo aušros, po tiek tūkstančių nemiegotų naktų. Savo išsigelbėjimo.

Aš esu žmogus, kuris įsikimba į istorijas. Savo istorijas. Tavo istorija mano galvoje, lyg sena ir niekad nepabodusi animacija, suksis ko gero, iki kitų pavasarių. Su baime sakau, su didele baime tai.

Bet žmonės sako, nenustok tikėti stebuklais..
Tuščios gatvės. Ir maži aitvarai. Į apsiniaukusį, amžino rudens dangų.

Šypsausi tyliai tau. Nes kartais taip baugu, kiek daug tu dar nežinai. Ir kiek daug, tu tikrai nenori žinoti.
Ir šitame šypsnyje telpa viskas, kas vis dar apie tave.