Ir aš sakiau - išlaukti, bet nepaleisti. Išlaukti! Bet nepaleisti..
O tu paleidai.
Paleidau ir aš. Dabar aš tavęs klausiu, kas belieka man daryti? Pelėsiai dauginasi it žiurkės kanalizacijose. Ir kanda. O aš tik stoviu. Ir nieko nedarau.
Pameni, kai mėginau prisijaukinti cinizmą? Pameni, kai mėginau atrodyti šalta tartum ledas. Tuščiu, vidurių skausmą sukeliančiu žvilgsniu. Tuomet man pavyko, tik tas žvilgsnis sukeldavo skausmą mano viduriams. Nes nebeturėjau kuo daugiau jausti. Tuomet kažkas netyčia mane ištraukė, o gal krito giliau nei aš. Tokios tos taisyklės. Vienu metu ten tūnoti gali tik vienas. Jei kas krinta giliau - tu išgelbėtas. Bet ne. Negelbėk jų, jie jau nebenori būti išgelbėti. Manau, nebenori. Aš irgi nenorėjau.
Dabar tas šaltis prisijaukino mane. Lyg piktoji dvasia visada tūnodavo sniego pusnyse ir lyg magnetas traukė. Dabar štai aš viena tų, kurie ir matydami pasaulio pabaigą, tyliai šypso vienu lūpų kampučiu. Dabar aš viena tų, kuriems nesvarbu kiek kilometrų šalin bebėgsi. Jei norėsiu, aš tave rasiu.
Tai lyg nuspausti gaiduką sau prie smilkinio ir žavėtis tūkstančiais drugelių, paleistų į laisvę iš tos perkrautos galvos. Tai lyg laisvo kritimo jausmas. Užsimerki ir mėgaujiesi. Nebesvarbu pavadinimai, nebesvarbu datos ir skaičiai. Jie per dideli. Viskas pernelyg absurdiška. Manyje per daug baimės.
Ir per didelis šaltis.
**
"Nugriuvus į sniego pusnį ir nebeturint jėgų pakilti, tik iš pradžių skauda kūną, lyg jis ant besisukančio iešmo būtų svilinamas virš ugnies. Tačiau jau netrukus apima svaigios palaimos pojūtis, užplūsta ryškiaspalvės haliucinacijos, ausyse skamba maloni muzika, o mirties baimė ir išnykimo siaubas susigeria į sniegą it pro šnerves iškvėptas negyvas oras į pagalvės pūkus. Taip lengvai ir saldžiai, be jokios panikos, iš būties nejautros pereinama į letalinę anesteziją."
[J.Ivanauskaitė]
Aš
visada
ilgiuosi
sniego
.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą