15,balandis

Iki kelių klampoju smėlyje, iki ausų - dumble. Aš - it kalakutas, verdančiame vandenyje, tik skirtingai, galiu šypsotis, arba verkti. O aš juokiuosi. Juokiuosi, nes nebeturiu ką daugiau ir bedaryti. Viskas šimtą tūkstančių kartų ne taip, kaip norėjau. Ne taip, kaip reikėjo. Aš maniau, kad esu žmogus. Pasirodo - klydau. Kiekvienas ieškom tik savo laimės, nesvarbu kokiomis kainomis. Dėl savosios, mes pasiryžę aukoti daug. Net kitokią laimę. Tik aš dar ne. Dar ne. Dar ne. Ir niekada nebūsiu pasiruošus tam, tikriausiai. Plūstu save visais įmanomais žodžiais. Ir reikėjo gi man būti tokiai kvaišai. Viskas būtų seniausiai praėję, kai kurie žmonės į gyvenimą gal net nebūtų atėję, nebūtų grįžę, ir galbūt viskas būtų gerai. Galbūt.

Rytais tuščiuose ąžuolynuose, bečirškiant pulkams paukščių ant plikų šakų, mokau save gyventi. Ir pamiršti tą nelemtąjį "what if...". Bet nepavyksta. Nemoku. Nenoriu. Pernelyg dvejoju dėl visko, kas vyksta. Dvejoju, net kai nėra dėl ko dvejoti. Aš vis dvejoju. Aš negyvenu. Aš dvejoju. [!!] Aš tiesiog dvejoju.

Apraudu svetimus, suvaidintus gyvenimus, ir viliuosi, kad manasis dar palauks. Manajam nebėra ašarų. Manajam tik peiliai į gerklę.

Tomis akimirkos, kai grojant muzikai, sugebančiai įlįsti į mane ir išfiltruoti po mažiausią centimetrą, pacankiškai strikinėju užvertusi galvą į dangų, rodos, išnyksta viskas. Ir akmenys, beslegiantys mane visą, diena iš dienos vis labiau, ir visos visokiausios mintelės "what if..". Tada aš būnu kažkur kitur. Norėčiau pasilikt ten kiek ilgiau. Dar bent truputį. Vidury miškų, pievų, ežerų. Užversti galvą į dangų ir kristi. Net jei ir galva į savo pačios susistatytus akmenis. Nebesvarbu, tada jau niekas nesvarbu..

Kur benusukčiau akis - visur mano pačios šešėliai. Senos ir didelės baimės, pūvantys užkonservuoti jausmai. Ir viskas tik todėl, kad tikėjausi prispausdama save po akmeniu, išgelbėti pasaulį. Pasaulis neišsigelbėjo. Bet neišsigelbėjau ir aš. Taip man ir reikia.

"- tai yra mano klaida. Švelniausiai pasielgčiau ją ištylėdama savyje. Toje tyloje aiškiai jausdama, ką ji suardė, sunaikino, suniekino, ir tik su man suprantamu nuolankumu išgyvenčiau savo trapumą."

Ir vienas Dievas težino, kaip aš pavargau..