apie tave

Tavo pirštų galiukai kvepia žemuogėmis. Tikrai. Net jei ir kątik iš rankų paleidai dar smilkstančią cigaretę. Net jei ir tris metus nematei žemuogių. Ne žolėje tai, ko ieškau. Ne vasarose. Ir ne smilgose. Tavo akių kibirkštėlėse.

O kad tu žinotum, kiek laiko. Kiek laiko aš vis dar sustoju vidury savo kelio, ir klausiu savęs, o jei viskas tuomet būtų buvę kitaip? O jei aš būčiau nuslopinus savo principus ir bent truputį mažiau bijojus, gal dabar nereikėtų vogti tavo žvilgsnių, netyčiom prasilenkiant. Gal nereikėtų.

O kad tu galėtum pajusti, kaip stipriai tas laikas įspaudė pėdas mano odoje. Akimirkomis net imdavau galvoti, kad šitaip ateina senatvė, kad šitaip ateis ir mirtis. Nors iki senatvės man toli, sakytum. Aš dar maža. Aš dar labai maža. Galbūt todėl viskas dabar ir yra taip. Taip, kad nėra nieko.

O kaip aš pasiilgstu. Kaip pasiilgstu galimybės prisibelsti į tavo duris ir gauti bent šypsnį atgal. O kaip aš pasiilgau žinoti, apie magija ore. Ir ne tik pavasariais. Veikiau priešingai.

Ir kaip viskas dabar atrodo kvaila. Ir milijonai ašarų. Ir milijonai laimės, kurios atsisakiau. Nes norėjau turėti viską. Tik viską, arba nieko.
Aš vis dar jaučiuosi neteisi. Prieš save, prieš tave, prieš juos. Bet čia nėra kito kelio, į tą mažytę laimę. Nėra.

Aš tik sakau, viskam bus savas laikas. Ir viskas kada nors baigiasi. O tavo pabaigos savyje aš vis dar laukiu. Savo aušros, po tiek tūkstančių nemiegotų naktų. Savo išsigelbėjimo.

Aš esu žmogus, kuris įsikimba į istorijas. Savo istorijas. Tavo istorija mano galvoje, lyg sena ir niekad nepabodusi animacija, suksis ko gero, iki kitų pavasarių. Su baime sakau, su didele baime tai.

Bet žmonės sako, nenustok tikėti stebuklais..
Tuščios gatvės. Ir maži aitvarai. Į apsiniaukusį, amžino rudens dangų.

Šypsausi tyliai tau. Nes kartais taip baugu, kiek daug tu dar nežinai. Ir kiek daug, tu tikrai nenori žinoti.
Ir šitame šypsnyje telpa viskas, kas vis dar apie tave.