Kuo daugiau apie tai galvoju, kuo ilgiau vakarais negaliu užmigti, kuo blogiau gyvenu net ne dienomis, o savaitėmis, tuo labiau prieš akis ima ryškėti kasdieninė magija. Pasaulio magija. Ir taip, mano smegenų sraigtai susisuko dar labai seniai, dar kol mergaitės lakstė tik pievomis, o pamačiusios berniukus slėpdavosi it nuo vilkų. Bet tai nieko nekeičia. Nes magiją matyti aš noriu. Visada norėjau, ir matau. Man nebesvarbus rytojus, aš neturiu ko prarasti. Bijau, tik kad kažkas gali prarasti mane. Ar geras toks jausmas? nelabai. Nes jaučiuosi atsakinga. Juk taip ir turi būti, sakysite. "Kai ką nors prisijaukini, tampi atsakingas už jį." Ir tavo pasaulis nebepriklauso tik tau.
O man patinka patinka patinka. Judėti ritmu, išvedančiu iš bet kokios kontrolės, gaudyti kosmosus užsimerkus ir linkčiojant užvertus galvą. Šokinėti su nepažįstama minia. Muzika vienija. Muzika išlaisvina. Muzika nesi tu.
O man patinka, kai sako - neišeik. Kai sako - ne, aš noriu su tavim kalbėti. Kai sako - o žinai, ačiū. Kai sako - ką aš be tavęs daryčiau. Kai sako - juk žinai.. Kai sako - pasiilgau. Kai apsikabina, nusišypso. Kai pažiūri į akis. Man patinka panardinti ranką į kukurūzų indelį, ir lėtai ištraukti vieną jų. Man patinka nuleisti kojas nuo palangės ir dainuoti. Man patinka sugalvoti ir paskui ilgai ilgai mintyse kartoti, ir patinka, kai pasakius garsiai - niekas nesupranta.
Aš gyvenu stogais. Be stogų. Aš gyvenu lėtai ir neužtikrintai. Bet gyvenu. Aš dažnai bijau, ir jau seniai nustojau stengtis. Sapnuoju ketvertus ir šventai tikiu, kad viskas bus gerai. Vienądien.
O kuo tai baigsis? Skrydžiu nuo tilto. Tvirtai ir užtikrintai. Bet ne šiandien, ir dar ne ryt.
Matyk tik kiek nori matyti. Matyk mane tokią, kokia labiausiai patinku. O aš tik visiem pasakosiu, kad rytojai būna šviesūs. Ir dar milijonus dienų ieškosiu atsakymo į tą vieną klausimą, į kurį atsakyti galiu tik aš.
Bet juk aš visada visko nežinau. Man dar vieną ledų. Ir kelias miego tabletes. Ačiū.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą