just make it go away

Dažnai norisi, kad kas nors saugotų. Tiesiog saugotų. Eitų šalia ir padėtų, kai reikia. Paleistų. Leistų nukristi. Ir priverstų atsistoti.
Tiesiog,kad būtų.

Bet. Niekas nenugyvens mano gyvenimo už mane. Ir niekas negyvens tam, kad išmokytų gyventi mane. Niekas nestovės už nugaros ir nesakys - sustok, kai užsimerkus eisiu prarajos link. Niekas nestovės apačioje ir negaudys. Niekas nenušluostys ašarų ir nepasakys kaip tai kvaila. Niekas neskaitys pasakų apie mano pačios gyvenimą, kad suprasčiau jį teisingai. Niekas neparodys, kas teisinga ir kas ne. Niekas nebus šalia. Tiek šalia, kad mano gyvenimą visad nešiotųsi vidinėje švarko kišenėlėje ir visuomet jį vilkėtų. Niekas nebus tam, kad apkabintų. Niekas neatbėgs vidurį nakties, per pusę miesto vien tam,kad pakėlęs mane nuo grindų, pasakytų, jog tos žvaigždės daro man blogą įtaką ir palinkėtų labos nakties. Niekas ankstų rytą negamins su manim sniego angelų tarp rudeninių lapų ir nesijuoks, kaip juokiasi penkiamečiai. Ir niekad nebus taip, kad visa tai tilptų viename žmoguje. Ir dar daug kartų prabudus naktį aš neturėsiu kur nubėgti, susiraityti po antklode ir prisiglaust. Ir dar ilgai man reikės telktis žodžius, norint ką nors pasakyti. Ir dar ilgai.. dar ilgai.. man viso to reikės.

O vienądien aš nustosiu reikėti. Ir norėti. Ir tai, ko gero, bus visa ko pabaiga. Nes tik tai verčia judėti. Juk sako - gyventi reikia.

Bet gyventi galima ir be to.

Niekas nepadarys manęs laimingos. Ir niekas neįskaudins. Nes įsiskaudinam mes patys. Ir patys pasijaučiam laimingais. Ir tam kartais nereikia nieko. Visiškai nieko. Tiesiog pasijauti laimingu arba ne. Pats iš savęs. Ir visad taip.

"O kuris mūsų neįskaudintas ir besijaučiantis saugus..?"

Tas, kuris suvokia, jog tai kartais tėra paprasčiausia saviįtaiga ir sugeba ja manipuliuoti sau reikiama linkme.

Kai susireikšmini savo vaidmenį pasaulyje, puoli į neviltį. Nes esi tik taškas paveiksle be rėmų. Nes tada atrodai niekas. Bet be taško - būtų dėmė. Balta ir tuščia. Buvimas yra svarbus. Bet ne svarbesnis už gyvą buvimą.


Jei paklaustų kodėl aš esu. Sakyčiau - nes noriu. Nes reikia. Nes kitaip negalima. [?]
- MElas-

Galima būti ir nenorint. Kai reikia. Bet juk reikia tik man. Nesu niekam tokia reikalinga, kad neištvertų. Juk jei lemta - lemta. Nes aš dažnai tik katinas - kuris vaikšto vienas, kaip mėgsta sakyt Rūta. O galima ir pačiam būt savo lemtimi. Galima, bet.. o kam?

Tu turi savo gyvenimą savo rankose, ir visiškai to nejauti. Ieškai kam jį atiduoti pasaugoti. Va aš visad esu ten-čia.
Bet nustosiu. Nes šiandien išgirdau tylų - stop. Ir jį tarė ne svetimos lūpos. Jį tariau aš.
Užtenka elgtis taip. Užtenka būti TA savimi.

Tiesiog užtenka.
Gal kada nors patikėsiu, kad lygiai taip, kaip būna žmonių, kažką reiškiančių man - ir aš kam nors ką nors reiškiu.

Prie to paties dar - Ačiū, Evelina. Iki skausmo nuoširdžiai.



Kartais aš nežinau ką reiškia mylėti. Kartais atrodo, kad vienas žmogus pastūmėjo mane nužudyti tą jausmą viduje. Bet kartais aš vis dar susimąstau ar tada tai buvo ji. Dažnai nuvalkiotai minima ne laiku ir ne vietoje.
Šiandien aš sugebėčiau nejausti nieko. Būčiau sugebėjus ir vakar, bet nenorėjau. Kartais norisi pasakyti daug gražių ir teisingų žodžių. Bet svarbiausia - tikrų. O tada tyliai pabūti, kol sūrus lietus išgaruos nuo skruostų.

Kartais reikia smarkiai įkasti sau, kad nustotum bėgti paskui traukinį, kuris net stovėdamas vietoje - nelauks. Kuris net būnant tau šalia - neatidarys durų, kad įliptum. Kuris būdamas tau už nugaros, nesustos. Ir nepaleis signalo, kad spėtum pasitraukti.

O kartais atsiminti, jog "Yra dalykų, dėl kurių verta kovoti iki galo".


Ir kartais.. Kartais reikia nustoti žinoti. Nepasakyti - sudie. Ir nežadėti. Niekad nežadėti, jog grįši. Jog būsi. Jog jausi. Tie dalykai pernelyg priklauso nuo tavęs, kad galėtum būt tikras dėl jų.


Kartais reikia pasilikti kitoje pusėję ir suklysti.
Kartais nereikia atsiprašinėti, nes pusė to, ką padarai, aplinkos spaudimo įtaka. O retas yra toks stiprus, kad jai atsispirtų. Noras nertis iš kailio.

O kartais reikia viską pasiųsti velniop. Užsimerkti. Ir juoktis. Ašarotom akim, lakstant vėjui. Juoktis. Ir bėgti. Arba ramiai sėdėt ant tilto bortelio ir žiūrėti žemyn.
Pajausti, kaip gera yra turėti galią ir ja nesinaudoti. Žinoti, kad gali čia ir dabar nustoti būti. Priversti nustoti būti kažką kitą. Priversti įsiskaudint, arba pasijust laimingu. Kažką pasukti kita linkme.

Sakyčiau - niekada netapk atsakingu už kažką, nes tai žudo.
Bet "prisijaukindamas žmogų, savaime tampi truputį už jį atsakingas". Bet galbūt truputį nėra blogai. Tuomet imi labiau galvot ne tik apie save.

Tačiau kai nieko nėr šalia - apie ką daugiau galvosi. Ir tampi egoistu, susireikšminusiu savo vienatvę. Mylėti ją - gerai. Bet mylėti per daug - pavojinga. Nusilemi savo ateitį.


Kalbu citatom, ir kitų žmonių pasakytais žodžiais. Kalbu frazėm - kvaila? Kažkam visuomet taip.
Bet jei tai man neatrodytų teisinga - nekalbėčiau.
Jei tai dabar nesilietų taip laisvai - nerašyčiau.

Mes neturime teisės teisti. Kad ir kas bebūtų. Kad ir kas..






Jei kada nors, laikysi mane už rankos, ir matysi, jog labiau už viską nenoriu išeiti - nepaleisk.. Bet.. tik jeigu ir tu nenorėsi, jog išeičiau. Ir jei tas noras nebus tik žemiau juosmens.

Aš tikiu. Vis dar tikiu, kad toks žmogus egzistuoja. Gal kitam gyvenime - gal.




Taškas reiškia pabaigą. O tritaškis - tęstinumą.
Aš esu kažkur tarp jų. Vidury begalybės, kartas nuo karto patampančios niekuo.


..

tegul

Mes kartais rašome pasakas. Ne apie princeses, ne apie vilkus. Neminime žiežirbų ir neskelbiame laimingos pabaigos. Mes rašome pasakas apie žingsnius. Apie lašus. Apie vakarėjančią tylą. Kartais taip paprastai, vos paėmus teptuką, nutapome širdį - geltoną dėmę lapo pakrašty. Ir kartais dainuojam, kai niekas negirdi, taip, kad girdėtų. Ir nebūname tyliai. Ir nešokame balose. Šokame per jas. Ir nesidžiaugiam liūdesiu. Ir mušam svajones. Paklaustum - kodėl? - neatsakyčiau. Bet atsakymą žinau. Sakytum - netiki. Leisčiau. Nes kartais mes netikim. Ir galvojam, kad yra tik tiek, kiek matosi. Ir galvojam, kad jausti mokam. Bet meluojam, ir sakom - nemokam. Naktimis bijom atmerkti akis. Bet kas vakarą nunešam sausainių savo baubui, gyvenančiam po lova. Atsimerkiam tik rytui pasibeldus į akių vokus. Ir nusišypsom ne rytui. Veidrodžiui. Ir nuolat verkiam, ir sakom - juk žmonės. Ir klystam, ir sakom - nesvarbu. Ir bėgam. Ir prašom, kad leistų sugrįžti. Užmirštam. Pasiklystam. Nustojam. Supykstam. Negalvojam. Ir sakom - kam? Bepročiai gyvena laimingi. . Ir plojame delnais pametę dar vieną save. Ir neatleidžiam kitiem, pametusiem. Ir nežiūrim pirmyn. Tik atgal. Ir tylim. Ir galvojam. Galvojam ne apie dabar. Apie rytojų. Ir skambinam varpais dar neužkopę į kalną. Ir slepiamės, nustūmę kitus. Ir elgiamės.. elgiamės taip. Kaip kiti. Tyčia. Ir kas? - aš tyliu. Sakau - suprask. O tu juokies.
Ji tik prieina ir nuramina - Tegul. . .

vienas gatvės žibintas

Įtraukusi paskutinį dūmą, ji paleidžia kristi dar vieną, kartumu persisunkusią cigaretę. Atsišlieja nuo drėgnos sienos, sušąlusiom rankom užpildo palto kišenes ir nutraukia gatvėję tvyrojusią tylą savo batų kaukšėjimu. Naktimis balose nebeatsispindi dangus. Jose paskesta bet kas.O gatvėje tedega vienas vienintelis žibintas. Prislopusia šviesa stebėdamas kur veda jos batų kaukšėjimas. Keletas sruogų krentančių ant akių. Išsitaršę plaukai. Ne dėl vėjo. Šią naktį jis net neužklydo čia. Nieko keisto. Nuolat atrodo, kad šį užkampį pamiršo ne tik dievas... Ir net ne dėl spartesnių žingsnių, bėgant nuo savo pačios susikurtos ateities. Visada atsiranda dalykų, nuo kurių tiesiog nepabėgsi. Nes amžinai bėgi ta pačia linija. Paakius sutepęs tušas. Ne nuo ašarų. Kalės juk verkti nemoka. Ir ne nuo lietaus. Jis spėjo pasitraukti dar prieš jai išbėgant. Dar nebuvo nakties, labiau persisunkusios tokia smarve, kurią sukuria vienišumas santykiaudamas su purvina žmogaus esybe. Slogi ramybė. Ir duslus batų kaukšėjimas. Susidėvėję kulniukai. Jau seniai viskas čia nebenauja. Ir naktimis į gatvę neišlenda žmonės. Nepadoru. Naktimis savo nepadorumą jie slepia už mėlynų užuolaidų. Naiviai tikėdamiesi, kad niekas nežino. Galvodami, jog būtent tai juos daro žmonėmis. Pagalvėse užspausdami savo alsavimus. Nes jau treti metai, kaip ši gatvė susižadėjusi su tyla. Ypač naktimis. Ypač rudeniui virstant žiema. Niekas nemėgsta drėgno oro. Ir purvino asfalto. Jiems atrodo, kad jie pernelyg švarūs juo vaikščioti. Žiemą gatvės būna baltos, nes sniegas slepia tai, ko jie bijo rudenį. Žiema vaikai subėga į gatvę ir klykauja, leisdami tėvams nebegniaužti savo alsavimų į pagalves. Bet naktimis viskas lieka taip pat. Ji - ta, kurios niekas čia nepažįsta, tačiau visi žino apie ją. Ta, kurios vengia. Ta, kuri palydima smerkiančiais žvilgsniais su slepiamu pavydu. Ji - ta, kuri nebijo dėvėti aukštakulnių žiemą. Ta, kuri gyvena viena, ir naktimis bėga iš savo namų. Ji - ta, kuri nebijo negniaužti savo alsavimo į pagalvę. Ta, kuri gyvena tik sau. Nepaisant etiketo normų naktimis. Keletas išardytų laimių šeimose. Keletas įskaudintų snobų, purvinančių tą patį asfaltą, kuriuo jiems eiti per žema. Keletas žudančių žvilgsnių. Ji tyli. Nes nėra prasmės bandyti atmerkti akis tiems, kurie jų neturi. Kai kuriais vakarais, pasislėpę už mėlynų užuolaidų jie vaidindavo laimingus. Vaidina ir šį vakarą. Vis dar... Susėda prie vieno stalo ir žeria komplimentus tiems patiems, kuriuos dar vakar keikė šlykščiausias žodžiais. Dalina dovanas linkėdami laimės ir tikėdamiesi patys jos gauti už tai. Tai naktis į tą rytą, kuomet jie lindės tarp savo sienų ir apsimes laimingais, teisindamiesi, jog tai tokios tradicijos. Dar dvi dienos po to ir jie pamirš ką iš viso reiškia šypsotis. Ir ji vėl prieš visus. Lengvais žingsniais į sniego dar nemačiusį asfaltą. O juk jau kalėdos. Ar tas žodis nusipelnė būti rašomas iš didžiosios raidės? Ar nusipelnė būti tariamas su begaliniu žavesiu? Jos lūpomis jis tesugeba išslysti kupinas ironijos. Kalėdos. Ir kas? Gatvėje tebedega vienas vienintelis žibintas. O jie vis dar tyli, slėpdamiesi už mėlynų užuolaidų. Ar tai toks būna tikras džiaugsmas? Tylus. Ir pasislėpęs? O ar jis iš viso egzistuoja? Visa, kas tikra, dabar tebuvo slogumui atsidavusi gatvė. Ir nežinomybė prieš akis. Kišenėse ji nešėsi susidėvėjusį gyvenimą, kuris vis dar priklausė jai. Ji dar nežinojo, ką turėtų su juo daryti. Niekada niekas nepasakojo jai, kad gyventi nėra legva. Ir kad dažnai viskas nebūna taip, kaip norisi. Kad pasaulį valdo pinigai ir žmonės nekenčia laimingesnių už save. Ji pavargo juoktis viena. Jai nusibodo šypsotis sau. Nes visi myli tą, kuris susigūžia ir verkia. O ji neeikvojo savo laiko tam, nors turėjo jo kur kas daugiau nei jie... Jos niekas nemokė piešti namų. Ji niekada neturėjo žmogaus, kuris ja rūpintųsi. Užaugus tarp mažų bepročių visada gera pamatyti šviesą. Tik niekuomet nesusimąstai kokia ta šviesa laikina... Gležnomis rankomis irgi galima pastatyti tvirtą namą, jei tik kas pasakytų kaip tai daryti. Bet ji buvo viena. Ji visada buvo viena. Nes tiesiog nemokėjo gyventi taip, kaip visi. Taip, kaip atrodytų pridera. Dengiantis melu. Slepiant save. Ją lydėdavo pyktis. Nes juk niekas nemėgsta tiesos. Tačiau šį kart jos nelydėjo niekas. Net blanki žibinto šviesa. Ji niekada neturėjo svajonės, kurios galėtų siekti. Ir jos mintyse visada pūsdavo vėjai. Kaip ir šįkart. Einant tolyn, pasiuntus velniop netikrumą. Sako, išlieka stipriausi. Taip. Bet prie viso to, jie dar turi būt veidmainiai. Nes visi kiti išeina su kirviu nugaroje. Visada tie, kurie laimi, kovoja negarbingai. Tačiau jai neberūpėjo tai, kuo pavirto trapia iliuzija prisidegusi realybė. Jos realybė. Į kurią nuolat įsiverždavo kas nors, siekiantis tik vieno - naudos. O ji galvodavo, kad yra reikalinga. Maža naivi mergaitė, mananti, kad meluoti negražu ir gyvenimas visada padeda jį gyventi, išaugo kupina cinizmo. Dabar ji nevartojo melo, ne todėl, kad tai negražu. Ji norėjo įrodyti žmonėms, kad mato juos tokius, kokie jie yra. Supuvusius. Ir gyvenimas nepadeda. Savotiška atranka. Tebūnie. Devyniolika metų nepralėkė greit. Nepraplasnojo erelio sparnais ir nenudažė jos akių vaivoryšte. Ji jau seniai gyveno tik tam, kad gyventi. Ir dabar ji ėjo tam, kad eiti. Be tikslo. Be noro. Be minties... Galvodama, kad pasiėmė viską, ką buvo galima pasiimti. Ir patyrusi tiek, kiek niekas nenorėtų patirti. Nežinodama kodėl, pasuko į skersgatvį. Sustojo, ir atsirėmusi į sieną metė tuščią žvilgsnį gatvėn. Vaikai slepiasi tam, kad juos surastų. Ji tai darė tam, kad įsitikintų dar kartą - nėra, ir nebuvo kam jos ieškoti. Viskas atrodė paprasta. Žingsnis pirmyn ar atgal. Žmonės tai daro neapgalvotai... Kai kažkam atiduodi dalelę savęs - įsipareigoji. Ir tavo gyvenimas nebepriklauso tik tau. Ji tebeturėjo visą save. Neskaičiuojant pamestų vilčių. Jos gyvenimas, kuris dabar sugniaužtas lindėjo jos kišenėje, tebepriklausė tik jai. Viskas buvo pernelyg paprasta. Ko gero dėl to ir sužibo jos skruostai... Ji susmuko ant purvino asfalto. Ir nuleido rankas žemyn. Apgalvota pabaiga. Tikėtina pabaiga. Iš savęs ji niekuomet nelaukė nieko kito. Kažkada, dar būdama maža, ji girdėjo sakant, kad numirti visad lengva. Todėl to nebijojo. Tai tiesiog pasekmė neturėjimo kur pabėgti. Ir nuo ko. Dabar, labiau nei bet kada, ateitis buvo jos rankose. Už mėlynų užuolaidų viskas buvo kaip ir anksčiau. Išgirdę bauginantį garsą, jie įsipylė dar tiršto raudonumą primenančio kisieliaus ir pasigarsino televizorius. Vieną akimirką ji pajautė pilnatvę. Šilumą. Užgožiančią visą kitą. Sušildančią net ledinius pirštų galus. Vieną akimirką ji ir vėl šypsojosi. Tik jau nebe sau. Ji ištraukė dvoksmą iš savo kišenės ir paleido jį riedėti. Tiesiai į balą, kurioje kaip visad, neatsispindėjo niekas. Ji nesijautė laimėtoja, nes ne tai atneša žmogui pilnatvę. Jos skruostai skendo. Skendo ir ji pati. O gatvėje tebedegė vienas vienintelis žibintas. Ir tvyravo purvina, skausmu atsiduodanti tyla. Buvo laikas, kai ta tyla versavo užklystančius svetimšalius žavėtis gatve, teturinčia vieną žibintą... Bet viskas turi pabaigą. Visos gražios gatvės baigiasi sankryžomis, bet tik ne ši...


Kartais mes tiesiog atsiduriame ne ten. Ir niekas negali padėti išeiti. .

emocija[?]

* D.Razauskas ir E.Sirvydytė - saulele motule.mp3


Sakiniai apsiverčia i dingsta raidės.

"Saulele motule, užtekėk. . užtekėk..
Saulele motule, užtekėk. . užtekėk..
Mes maži piemenėliai. . užtekėk, užtekėk. .
Mūs ploni kailinėliai, mums labai šalta. . "

Rasotom kojom į dar neprašvitusį dangų. .
Basom. Rasotom. Per susapnuotą sniegą. .



Tu kelsi rankas į viršų. . Pametęs save.

Dešimt žingsniu į vakarus. Tik dešimt žingsnių į vakarus. . stovėsiu aš.
Ir melsiu tavo delnams saulės.


Prakaito išmuštas per begalinį šaltį. Namo. Neturint kur grįžti. .
Palikus pėdas niekad nesužydėjusioj pievoj. .


Tu kartosies. užkoduotom iliuzijom.
Bet nepratarsi nė žodžio. .



Saulė nepakils.
Saulė nebepakils. .

Aš būsiu tavo saulė.
-ne.-


Po rasom. .




Atleisk. .
kad įsileidau. .
Atleisk.
Ji turėjo likti mano. .
Tik mano. .




nutylam.
beprotystėj.

"Saulele motule. . "

trys žodžiai aukščiau visko.

tu.
nebe.
mano.

"Pasiimkit ir mane, man taip patinka traukiniai.. "

tavęs.nereikia

Aš žinau, bus ta diena, kuomet grįžus namo niekas neklaus kur buvau. Ir tuo labiau - kodėl grįžau.
Nes durys stovės ten, kur norėsiu jog stovėtų.
O savo langus nusipiešiu pati. Nes tik taip jei įleis daugiau šviesos.
Ir tikrai žinau, kad vieną sekmadienio rytą aš praleisiu prie savo lango. . Žiūrėdama į rudeninius lapus, pro snaiges. Praleisiu ten ir sekmadienio vakarą. Su nuolat garuojančia arbata. Ir tyliai kažką murmančiu televizorium, kitam kambaryje. Tik tam, kad nebūtų taip vieniša.

Ir tai bus tas rytas, kuomet prie durų nebestovės tavo batai.
Tik kažkur, stalčiui, po tuščiais lapais tiksės tavo laikrodis, skaičiuojantis nebemūsų laiką. tik tavo. mano stalčiuj. .

Nes mano laikas bus sustojęs. Neribotam laikui. Nes visi kartais pamirštam, kaip gyventi. . Sustojam. Išsiblaškę, pasimetę. Bet aš būsiu rami. Nes tai aš kuriu pabaigas kiekvienai savo sitorijai. Ir nebus nieko, ko nejausčiau ar nenujausčiau. Žinosiu ir spalvą akių tavo kekšės, kitame mieste. . kad ir kaip tu ją vadintum. Žinosiu ir tai, kad tai tu mane paliksi, ne aš. . ir nesvarbu, kad aš liepsiu tau išeiti.

Žinai. . aš niekada neišmoksiu gyventi. O mano laikas amžinai nestovės. . Perdegus visiems naktiniams mūsų gatvės žibintams, mano laikas ims tiksėti. . virtuvinio laikrodžio rodyklėmis. O gatvė juk nebebus mūsų. . ji bus mano. Kaip ir kažkada. .dar mažai būnant pagalvojus - šita gatvė bus mano.

Juk sakiau - norai pildosi. . Kartais skausmingai per greit. kaip ir kartais pamirštai per ilgai. . mes prisišaukiame sau nelaimes, o vėliau gailimės savęs. ne dėl to, kad prisišaukėm - dėl to, ką teko išgyventi.
Ir aš žinau, kad rašyti laiškus tau, nenustosiu niekad. . nes visuomet tikėsiu. tikėsiu, kad tu dar tebegirdi tą garsą. parkerio plunksnos šežėjimą į popierių. .

Kai kurios žaizdos niekada neužgyja. nes mes neleidžiam. . nes paskutinis saldainis visuomet būna skaniausias. . nes jis juk paskutinis. o žaizda. . paskutinis atsiminimas tavęs. šypsnio. . tarp laikrodžio tiksėjimų.
tavęs. to. kuris tik bus. . bet už viską geriau žinau, kad bus. . nes visada galėsiu tave susikurti. uždaryti savo duris ir gyventi tarp nupieštų langų taip ilgai, kaip tik norėsiu. . ir galėsiu neleisti tau išeiti. niekada. .

Nes tai žavu. nes tas gyvenimas ten kvepia jazminais. . ir ten visad šviesu.
Nes tai mano beprotybė. tik mano. . į kurią niekada nesugebėtų įsiveržti niekas kitas. ir man nereikėtų nieko kito. .


Ir žinai. . tokių rytų bus ne vienas. . bet tik sekmadieniais.
ir vieną sekmadienį aš matysiu tave grįžtant. . tarp kitų metų snaigių. .
Tik jau nebe pas mane. .











Damien Rice - Elephant (again and again. . for all this time)

And she may cry like a baby. .

ateis

Žinai, kai ateis ta naktis, kurioje nebelieka rudens. nė lašo. nė pojūčio. nė žinojimo apie rudenį. tik prisiminimas. . lengvas ir skaidrus, kad rodos tik atsimerksi ir išsisklaidys. . ir nebeliks nieko. ko kažkada pilnus delnus sėmei.

Kai visa, ką dar pajėgsi matyti bus žingsniai. ne tavo. ne mano. nakties. . tokie trapūs. . juk jais ji traukdavosi į rytą. ir blankia spalva nutepliodavo mūsų pirštus. pameni? tačiau ne apie tai. .

Kai ateis ta naktis, kuomet delną pridėjęs prie savo lūpų pajusi vėją. .

Žinai, žinai, tada viskas pasikeis. taip paprastai. lyg imtų lyti. ir laikrodis ims tiksėti iš naujo. jau kitaip. jau kitiems. . o tu tai suvokęs akimirkai sustosi. užgesinsi naktinę žvakę ir pridėjęs delnus prie lūpų. .-

ir niekas kitas nepajus. niekas kitas negirdės. . ir nežinos. nes tai tebuvo mūsų. ir visada bus. . net jei tu pamirštum. net jei nebejaustum. . nes vienam ežerui išdžiūvus telieka kelias. . į nebūtį. arba tiltas. į amžinybę. .
ir jis niekada nepriklausys niekam kitam. . nes jis tik tavo. tau - mano. dovanotas. .

-. . o tu tai suvokęs akimirkai sustosi. užgesinsi naktinę žvakę ir pridėjęs delnus prie lūpų sušnibždėsi - sudie-. .







.o aš riedėsiu blakstienom. ir užtvindysiu akis.

apie mus

Įsipilu dar vieną puodelį arbatos ir vėl susiraitau ant sofos. Prie lango, pro kurį malonu stebėti prabėgantį rūką. Jei namuose būtų židinys, man patiktų klausytis kaip traška liepsnojančios malkos. Dabar aš tik uždedu delną ant įkaitusios lempos gaubto ir užsimerkiu. Palikdama erdvės savo vaizduotei.

Jei čia būtum tu, man nereikėtų ieškoti kompaktinių plokštelių - dainuotų mano širdis. Ir židinio nereikėtų. Man visada užtektų tavo delnų. Ir pirštai nebešaltų.. Jei būtum čia, papasakočiau tau apie mažą berniuką, kuris kadais pasibeldė į mano duris. Ten, viduj. Ir tada tu papasakotum kodėl. Ir prisitrauktum mane artyn. Padėčiau galvą tau ant peties ir mes uostumėm garuojančią žalią arbatą.. Ir iš lūpų netyčiom išsprūstų tik šilti žodžiai.

Bet ne. Jei tu būtum čia, nesakytum nieko. Tu šypsotumeis, kaip šypsomasi vaikui, suvalgiusiam šokoladą nuo visų sausainių. Ir kambary tvyrotų tyla. Tada mums reikėtų židinio. Ir spragsenimo. Reikėtų kažko, kas nutiestų tiltą tarp dviejų ežerų. Nes girioje šalta. Ir tada rytais aš tau dainuočiau, o naktimis pirštais tapytume sienas. Ir svajotume apie savo salą. Kurioje sninga ir nešalta. Gertumėm kakavą prirūkytuose baruose ir žavėtumėmės vienas kito akimis. Tu man nesakytum, kad myli. Ir aš niekada tavęs to neklausčiau. Kasdien nešiotumėmės viduje tai, kas stipriau už žodžius. Mes gyventumėm savo laiką, ir būtų nesvarbu kada jis baigsis..

Aš norėčiau būti vėju. O tu kartotum, kad nusipirkęs dėžutę, nešiosies mane ten. Mūsų laike nebūtų visada ar amžinai. Nebūtų kada ir kodėl.

Būtų kvapas. Lyg vanilinių ir tų, kur rusvai gelsvoje dėžutėje, smilkalų. Ir garuotų žalioji arbata. Mes nešiotumėm vienas kito batus ir juoktumėmės į balas. Tu žinotum kiek vingių turi mano rankų odą, o aš žinočiau kiek dryželių tavo akyse. Mes skaičiuotumėm vienas kitą, kai langą užklotų rūkas. Mes tylėtumėm apie viską, kas mūsų ir pasakotumėm savo sapnus.

Gyventumėm dabar. Ne vienas kito, kiekvienas savo. Ir niekada nežinotumėm kada vienas iš mūsų išeis. Mokytumėmės branginti. Ir jausti. Mokytumėmės suprasti skausmą.

Mūsų laikas neturėtų namų. Jis būtų klajoklis. Ir mes niekada neturėtumėm šeimos,nes taip ir neišmoktumėm prisirišti ir dovanoti visą. Save.

Mano gyvenimas baigtųsi ten, kur ir prasidėjo. Ant tilto, tarp dviejų ežerų. O tu šypsotumeis. Ašarų prisirpusiomis akimis. Bet neverktum. Paleistum žemyn pirmą ir vienintelę gyvenime surūkytą cigaretę ir nurimus vėjui nueitum tolyn.. Vis dar jausdamas, kad labiau už viską pasaulyje mylėjau tavo šypseną. Kai tu šypsodavais man, kaip šypsomasi vaikui, suvalgusiam šokoladą nuo visų sausainių.

Užkeltum į palėpę laiškus, kuriuos rašydavau tau. Ir skaitydavau, kad įsimintum balso virpėjimą, o ne žodžius..



Net ir po keleto metų nebūtų nė vieno, kuris žiūrėdamas mūsų gyvento laiko filmą, suprastų, kodėl viskas buvo taip.. .