išgyventa

Radiohead - True love waits

Vakarai. Kuomet tik lietus, vėjas, tamsa ir tu. Kuomet pagaliau nustoji sau meluoti ir nurimsti. Paskęsti lubų baltume ir tuščiose erdvėse.
Mokėti nustoti. Mokėti paleisti. Norėti.
Tik užmerktos akys ir sugniaužti kumščiai pulsuoja kitą laiką. Kažkur ne ten. Kažkur už tūkstančio akimirksnių, kai trenkė žaibas.
Jie sako - tikra meilė išlaukia. O tu tik norėtum paklausti ko.
Kaip žinoti? Kaip žinoti, kad tai - tikra? Kaip žinoti, kad tai, ko ji laukia, nėra pabaiga. Kelyje, kuris dar net nepradėtas tiesti.

Damien Rice - Me, my Yoke and I

Laiko išmintais takeliais į niekur. Einu. O kartais taip norėtųsi pasiųsti viską velniop ir pasislėpti po žolėmis. Kaip vaikystėj. Kai lakstydamas po pievas kulkšnyse jautei tekančią laisvę.
ir tik dabar viskas kitaip.
Mokėti paleisti. No-rė-ti.
Bet tada būtų tuščia.
Meilė? Ar tik laukimas?
Meilė? Ar tik noras turėti viduje ir nepaleisti. Sakyti - paleisk mane, išleisk, kai niekas nelaiko. Juk laikai tik tu.
Norisi užmiršti. Bet ne tai.
Norėti užmiršti tai, kas neįmanoma. Kad neįmanoma. Ne Tave.
Rebilitacijos centrai nuo to negydo.
Aš svaiginuosi gyvenimu. Ir jaučiu, kaip tik dar labiau klimpstu.
"Lomkės". Tavęs.

Yann Tiersen - Le moulin

Ir tai nėra taip, kad išsikalbėjus pagerėja. Čia negerėja iš vis. Čia tik kalbi. Tik liejiesi į kraštus ir akimirksniu vėl užsipildai. Kvapo Tavęs. Jausmo Tavęs.
ir tai niekada nebus pabėgimas.
Senos komodos, senos suknelės, seni lagaminai. Seniai nudžiūvęs jausmas pro užmerktus akių vokus.
Laikas. Dulkės.
Tėkmė.
Ir viskas niekad nebebus kaip buvo. Ir kaip nėra.
Kai užsidarai duris nuo pasaulio, jis niekada nesibeldžia.
Kai uždarai duris laikui - jis ateina su vėju. Ir tuomet tu jį jauti. Nelyginant lietų, lyg medų, slystant pro pirštus.
Akimirkos.

Telebimbam - Baltoji varnele

Visa savimi atsiduoti lietui. Permirkti iki giliausių minčių. Pusiaukėlėj į niekur. Ir vidumi vis dar šaukti Tavęs. Išsekimo.

Seni bateliai. Tik be pelenės. Per maži.
Senos istorijos. Tik be laimingų pabaigų. Išaugta[?].
Senos viltys. Nauji tikėjimai.
Ir viskas nebetaip.
mes išaugam gyvenimus. Savo gyvenimus. Lyg skaičiuotes vaikystėje, lyg sukneles, lyg laiką ir rūkus, už kažkada dideliais atrodžiusių kalnų. Mes išaugam tai, kas neįveikiama.Ir savinamės svetimus išaugtus gyvenimus.
Mes bėgam nuo praeities, nesuprasdami, kad ji visada bus giliau mumyse, nei mes patys. Ir sakom - o mes gyvenom.

Nešiojamės svetimas akis ir prašomės būti paleisti.
O kas mums trukdo būti laimingiems?
...

Snow Patrol ft Martha Wainwrig - Set the fire to the third bar

Įasmeninimas.
"Mano laimė - Tu. Mano neįmanoma laimė".

The miles from where you are..

ryto šviesa

Dienos. Vidurnakčiai. Meilė. Pyktis. Dėmesys. Geismas. Ilgesys. Tyla. Karštis. Pagarba. Spynos. Žingsniai. Žvilgsniai. Purvas. Tikėjimas. Ritmas. Ir vėl. - dienos. vidurnakčiai.. pyktis. geismas. tyla. karštis. žvilgsniai.. -no pulse-


Jei vakar būtum buvęs čia, tikriausiai dabar viskas būtų kitaip. Tikriausiai dabar ritmingai linguotumėm ant lininių paklodžių pagal Bethoveno sonatas, kaip ir kiekvieną sekmadienio rytą, kol visi dorieji keičia mūsų nuodėmes į savo kreditus. Tikriausiai per skubėjimą slapta išjausti kiekvieną sekundę vienas kito, pamirštumėm išgerti kavą, o vėliau, filtruodami dūmus savuose plaučiuose kartotumėm apie tai, kad visuma visada yra viskas, kuo gyvena paprastieji.
Ir tada, lyg nepažinodamas mano namų, užmestum akį į porcelianinę mėlyną vazą aukščiausioje lentynoje, ir suurgztum kažką panašaus į tai, kad dideli ir sunkūs daiktai turi stovėti apačioje, lyg tokios tavo tvarkos nebūtų gana lininėse paklodėse.
Ir taip kiekvieną sekmadienio rytą. Nei labas, nei sudie. Intelektualumu besisunkiantys sakiniai, nuvaksuoti batai prie durų ir jokio atvirumo, nepaisant to, kad kambariuose jau seniai nebūta užuolaidų, ir jokių kitų dangalų, tik viena ir ta pati - ryto šviesa.
Jei tik vakar būtum buvęs čia.

O šiandien, jauti? Kitas gyvenimas, kituose languose. Ir juokas kraujyje. Pavargai?
O galbūt nėra blogai būti priklausomam nuo kažko. O galbūt nėra blogai kvėpuoti užterštu oru ir mėginti auginti drugelius stiklainiuose. Gal, tačiau tik gal, visai nėra sunku mylėti už nuodėmes ir tylėti, kai kažkas daužo tavo laimę.

- I have no eyes. I cannot see what's wrong with you. With you and me. -

Nebent tik tai, kad lygiagretės paprastai nesikerta. Nebent tik tai, kad akys duotos matyti. Nebent tik tai, kad sekmadienio rytai skirti šventiesiems, kylantiems į kitokį rojų. Nebent tik tai. Nebent..

apie paslaptis

Bedėliodama basučių padus akmenimis, kuriais grįstas senamiestis, galvojau kiek kartų pasiilgdavau. Stengiausi nematyti praeivių veidų ir negirdėti jų žingsnių, nes, dievaži, man tikrai atrodo, kad pasaulis sukurtas ne girdėti, o klausytis. Niūnavau mintyse išsiilgtus ir tūkstančius kartų tik dainuotus žodžius ir keikiau dangų už tai, kad jis net ir piktas labai gražus.

Kai užverti galvą, lengviau nematyti. Lengviau sklęsti grindiniu, kad ir kaip viduje bebūtų sunku. Nepriklausomai nuo tavo paties svorio.

Mėgstu turėti kažką, ko nė vienas praeivis nežino, kaip ir nežino kur ir kodėl aš einu. Bet tai ne taip įdomu. Man patinka žinot, kad yra kažkas, ką žinau tik aš ir pasaulis. Laisvalaikiu mes bendradarbiaujam. Jis moka saugoti paslaptis, kartais net per gerai.

Kai pagauni vėją savo galvoje, viskas truputėlį susisuka, ir nebetampomas už gėdos virvelių gali imti kvatotis iš bežadžio asfalto ir apsikabinti bet kurį sutiktą žmogų, nes gyventi pasidaro truputį geriau. Ir gali paslaptingai šypsotis visiems, ir netgi šnabždėti "aš turiu paslaptį ir jūs jos nežinot". Tada viskas vėl įgauna žaidimo formą. Ta moteris, raudonais bateliai energingai kankindama grindinį irgi turi paslaptį. Kurios niekas nežino, tik ji pati. Bet aš galiu atspėti. Bet kas gali atspėti. O žaidimo taisyklės labai paprastos - tu privalai turėti paslaptį.

Grįžau ten, iš kur atėjau. Aš negaliu gyventi taip. Negaliu atiduoti savęs bet kam. Negaliu neturėti paslapties. Kai viską iškalbi, pasidaro skaidru, ir taip, kur kas lengviau. Per lengva. Tampi nebeįdomus pats sau. O kai nebelieka su kuo draugauti, gailiesi, kad pats sau esi toks neįdomus.

Aš vaikštau į kišenę įsidėjusi beprotybę, ir šiandien vos jos nepamečiau. Ten, prie bokšto, ant šiurkščios medienos po dideliais medžiais, kur tik susenusios nuorūkos po kojom ir išdžiuvusi bala kitoje pusėje. kur padėjus galvą ant savo pačios sąžinės nenustoji žiūrėti į dangų tol, kol viskas ima suktis taip pašėlusiai greit, kad nebeišgali.

Man atrodo, kad šiandien išmečiau visą savo praeitį į šiukšlinę be pavadinimo ir dar kartą pažadėjau nebesiknaisioti ten. Kelias neveda niekur, bet gyvenimas veda pirmyn. Ir niekada atgal. Niekada. Ačiū tam, kas buvo. Ačiū, ko nebebus. Verkiu ne tam. Ne praeičiai. Sau.

Pažįstat jausmą, kai nebegali pakęsti ilgesio besidaužančio viduj? Kai norisi nuplauti, išpūsti, iškrapštyti jį kažkaip, kad tiesiog vėl imti gyventi. Ne šiandiena, rytojumi. Bet rytojus nebesutelpa į delnus. Tiesiog. Ir viduj ramybės dar ilgai nebus, kol gyvas ilgesys.

Ir man tikrai juokinga, atleiskit, tikrai. Tai, kaip jūs dėliojate gyvenimą savo, lyg medines kaladėles, o vienai nukritus ieškote paguodos pas visus, kam ne pakeliu. Žinau, prisiimu, ir aš taip darydavau. Bet dabar kaladėlės nebe mano žaidimas. Dabar aš žaidžiu kitaip. Aš turiu paslaptį ir jūs jos niekada nesužinosit.

Atika - Ilsėkis ramybėje..

tu

Tu esi tas, kuris gyvena mano ašarose. Ir mano skausme.
Kas vakarą išnyrantis, lyg iš niekur, į užmerktus mano akių vokus, į svetimus pirštų galiukus ir vis kitas, svetimas, lūpas.
Gyvenantis mano baimėje. Atradimo, kaip ir praradimo. Gyvenantis sekundėse, už kurių buvimą aš moku savimi.
Tu esi tas, kuris priverčia išaimanuoti kiekviena milimetrą tavo odos, kiekvieną gylį tavo akių. Tu esi tas, kuris skandina laiką agonijoj ir uždaro visus įmanomus vartus išeiti.
Gyvenantis mano blakstienose, rašančiose nuosavą istorija svetimuose delnuose. Gyvenantis jautriausiose pėdų įlinkose, ieškančiose kažko tikro atsispirti. Nerandančiose.
Tu esi tas, kuriuo alsuoja vėjas naktimis. Tas, kurio kvapas išsmilksta rytui brėkštant, nepalikdamas ne užuominos apie savo buvimą..

we are

time is ticking and we can't go back

Naktimis lengviau liejasi rašalas. Tavo pirštais. Tau tai patinka, žinau. Visada sakai, kad tai naktis, kad tai ji žaidžia tavo rankose, ant tavo rankų, o tada mano rankomis, mūsų veidais. Tai ji kalta dėl visko, kas būta.

Pameni rytus, kuomet nubusdavom ir viduj tvyrodavo ramuma? Aš vis dar nežinau, kur pametėm tą jausmą. Vis dar nežinau. Sakai, kad tikriausiai baigėsi galiojimo laikas ir tempi lūpas šypsenai. Bet kur gauti naują? Sakai, kad nereikia ramumos, nes turim naktį. Ir aš žinau, kodėl.

Žinau, kad laikui bėgant, nebeišgali likti toks pat. Toks pat tyras ir nesugriautas, kaip praeity. Net jei ir stengiesi, net jei ir labai stengiesi, viskas aplink keičiasi, o tu vis labiau ir labiau imi nebesuprasti pasaulio. Jis rieda ne į tą pusę. Mums nepakeliui, žinau.

--

Aš gyvenu kritime. Nuolatiniame, nesibaigiančiame kritime. Svarstau, ar jis turi pabaigą, svarstau kiek ilgai jis moka tęstis. Ir tai visas mano veiksmas tokiomis naktimis. Kuomet įkvėpus tamsos, viduje sušąla. Ir jei aš žinočiau žodžius to jausmo, jei žinočiau kaip - išdainuočiau. Į akis, kurios nebežiūri, bet vis dar mato. Į delnus, kurie niekuomet rašalu neglostys veido. Ir aš žinau, kad tai ne tu, kad tai tik aš, nes tavęs nėra. Ir aš žinau, kad tikėti yra viskas, ką dabar galiu.
Svarbiausia pamiršti žmones ir pasaulį, kuriame esi. Svarbiausia nejausti ryšio tarp savęs ir jų, svarbiausia nepažinoti, svarbiausia matyti ne juos, už jų.
Ir kritimas sulėtėja. Gali įkvėpti. Gali nurimti. Gali pajusti daugiau, nei virš visko esantį tą jausmą. Liūdesį, tik kur kas tirštesnės konsistencijos, suleistą į arterijas.

Galbūt kai viskas taip, aš imsiu draugauti su viena didžiausių savo baimių - likti viena. Galbūt, kai viskas taip, kai smegenys yra verčiamos galvoti, o savęs pažinti jau atrodo nebeįmanoma labiau.

Kai leidi lašėti - laša. Kai leidi kristi - krenta. Kai leidi dužti - dūžta.
Galbūt vienądien išmoksiu saugoti ne tik save..

vieniša tyla.. tavo, bet ir apie mane..

13, rugojūčio

Už tokius skambancius vakarus, kaip vakar, kartais, atrodo, padeciau galva.
Ir už tušcius rytus. Erdveje be laiko. Su dideliu langu, placia palange, senamiesciu po kojomis ir garuojancia kava, kuri skirta ne tam, kad išgerti.
Už švelnu veja tuo laiku, atrodo, mokeciau net išsimoketinai, iki gyvenimo galo.
Nes svarbiausia ne tai, kas bus. Svarbiausia justi.

Ir atrodo, kad aš esu vienintele, ši vakara leidžianti namuose. Tikriausiai gražus vakaras. O aš nepavelku koju. Bet dar truputi tikiu svajoniu išsipildymu. Už pinigus. Ir jei siekti - tai siekti. Jei begti - tai tik ne pas jus.

Pagavau save, klaidžiojant po kiaurymes sienose - mintyse. Pagavau, ir klaust nereikejo. Nes truksta. Nes labai truksta. To, kas viduje, pastarosiomis dienomis užpildyti negali niekas. O dienomis, prieš pastarasias, aš bent sugebedavau to nepastebeti.

Ir galbut tai, ko man reikia, yra keleto coliu atstumu nuo manes. Bet jei taip butu, aš nesusmukciau ant grindu, vidury savo kambario, ir nesakyciau 'penktadienis' su tokia aistra balse. Ir nedainuociau tyliai tyliai, kažkam už sienu girdint, kad dangus akyse niekuomet neprašvieseja. Nes juk tai - mano dangus.

Širyt piešiau tave savo mintyse. Ta, kurio nebus. Ir tobulesne už tobula diena, niekuo su tobulumu nesusijusiame laike. Nebent, gal tik tuo, jog musu. Bet tai neegzistuoja.

Buna, labai itiki turintis galia kažkam. Ir ramiai miegi naktimis, nes jautiesi saugus. Ir užtenka karta truputi suklysti - nebegali miegoti. Ir nesvarbu, kad niekas nežino - žinai tu.

Oš nenoreciau, kad dabar leistusi saule. Noreciau, kad kiltu. Noreciau užmigt ant betono, prie bedugnio vandens telkinio, dienos šviesoje. Noreciau, kad smilkinius liestu saule. vejas. ir tu.

Bet šiandien balandis, lydejes mane link namu, primine, kad norint skristi, reikia atsispirti. O kad atsispirti, reikia palieti žeme. Vadinasi, reikia nukristi.

Liko dar trys balionai. Dar trys bites, ir aš krentu.

galvoti

Dažniausiai aš galvoju, bet nejaučiu. Galvoju kiek ilgai visa tai tęsis ir kada aš iš tikrųjų grįšiu į gyvenimą. Pradedu bijot, kad visa tai ilgainiui gali tapt rimta bėda, kurios viena nebeišspręsiu. Bet kažkur giliai dar tikiu, kad tai bus negreit.
Atrodo viskas lietumi, o aš vienintelė su skėčiu. Manęs nepasiekia. Bortas. Visad taip atrodo, kol supranti, kad taip ir yra. Tuomet ne tik atrodo.

Niekad nesiilgėdavau valandų ant kambario grindų, prisispaudus prie žemės, pametus saugumo jausmą ir sveikas mintis. Vadindavau tai beprotybe, kol tai buvo tik žaidimas - kiek ilgai. Vadinu ir dabar, kai jau seniai tai nebekvepia žaidimais. Visad spaudžiuos prie žemės, kai būna bloga. Lyg bandant kūnu užgult siela, kuri nori išsiplėšyt į visas puses. Jauti, kaip plėšo ir raižai nagais grindis, bandydamas įsikibti. Niekad nebijodavau savo balso labiau, nei tokiomis naktimis. Tuomet jis lyg ne mano. Visada būdavo keista verkti balsu. Ir dabar dar keista. Nepažįstu savęs tokios. Aš visada kalbu apie saviįtaigas ir mokėjimus tramdyti save, lyg tai būtų vienintelis dalykas, kurį tikrai sugebu. Nežinau. Gal. Bet viskam reikia laiko.

Sako, kad ir kiek bebėgtum, galiausiai atsitinka tai, kas turi atsitikt. Tebūnie tai tiesa, nes kitokiu atveju mano ateitis trumpėja net ne dienomis - sekundėmis. Tų valandų, kurių niekada neatspėsi. Kurios lyg besikaupiantis debesis virš galvos.

Dažniausiai, kai žmonės netiki savimi, tiki rytojumi. Ir laiku. Netikiu nei į vieną, nei į kitą. Laikas nėra draugas. Aš išmokstu viską pamiršti, ir greit, jau labai greit nebemokėsiu prisirišti. Ir netgi nustosiu to norėti. Sako, be draugų gyventi paprasčiau. Iki tų valandų. Niekada nešaukdavau, kad nebegaliu. Visada mokėdavau nurimti. Ir užmigti. Net jei ir ten pat. Bet pasirodo man jau reikia, kad mane girdėtų.

Kai kažką prarandi, tą pačią akimirką suvoki tik faktą. Ir tuomet galvoji apie tai kur kas daugiau. Ir tik laikui bėgant pajunti, kad praradai. Arba randi kažką naują. Ir tą pačią akimirką, kai nustoji ieškoti, nes tau užtenka to, ką turi, esi priverstas irtis tolyn, kad ieškoti.

Aš pažadėjau laimei būti, jei ji mane rastų. Galbūt sugebėsiu. Galbūt.
Viskas yra visai ne taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ir žvelgiant giliau, pirmiausia turi paskęsti ir tik tada gali suprasti. Bet niekad nežinai ar iškilsi į paviršių savo pastangom.

Tai yra vienas tų kartų, kai aš bijau nubusti rytoj.

apie drąsa

Mes visad vartojam žodžius išreikšti jausmams, kai nesam tikri, kad jie liks suprasti kitokia forma. Jei mokėčiau tapyti - nutapyčiau.

Šis vakaras nedvelkia senienom. Nedvelkia prisiminimais. Ilgesiu, tikriausiai, taip pat. Ir visai nesvarbu, kad pastarojo čia pilna, taip pilna, kad slysta pro pirštus, ir aš nebespėju pagauti. Lyg stiklo karoliukais ant grindinio, išsibarsto.
Aš tik matau žmones, lyg per stiklą. Laimingus žmones, tarp kurių nėra manęs. Nei tuose, nei tuose, nei ana ten, kiek toliau, esančiuose languose. Nėra. Nėra!

Mano languose tuščia. Ten tik aš, įsisupusi į dienines, o tuomet į naktines užuolaidas, ir besidairanti viršun išėjimo. Aš. Vis dar ta pati maža, kokia buvau. Kuomet pirmąkart pasilikusi viena vakarą namuose, įsijungiau visas šviesas, visus radijus ir televizorius, sėdėjau ant sofos, susikėlusi kojas, apsikabinusi kelius ir vaidinau drąsią bei suaugusią. Arba tuomet, kai pusiau pasislėpusi prie lango, stėbėjau apačioje moterį, piktą moterį, su ginklu rankose, nukreiptą į žmogų, stovintį taip žemai, kad norint pamatyti - reikia pasilenkti. Persisverti per turėklus ir ištiesti kaklą. Jei taip padaryčiau - moteris mane pamatytų. Aš tiesiau rankas eiti link turėklo, bet mama sustabdė. Paguldė, uždarė langus, užtraukė užuolaidas ir palinkėjo ramių sapnų. Tas pyktis buvo svetimas. Girdėjau kaip kažkas vėliau dar beldė į duris, bet tėvai jau miegojo.
Arba kaip ta pažintis, su kaimynu šuniu. Ir kasdienis ėjimas namo tapdavo kančia. Jis įspigindavo akis į mane ir garsiai lodavo. Garsiau, nei aš pajėgdavau mąstyti. Garsiau. Kartą aš susiėmiau ir apsimetusi suaugusia bei drąsia, praėjau lyg niekur nieko. O jis vis lojo, bet nesiartino.

Nebeapsimetinėju suaugusia. Nebent kaukšinčiom basutėm vaikščiodama po slidžius parduotuvių grindinius, ir ieškodama šalikėlio, dabar madingų spalvų, ko niekada nedariau. Nebent gaminantis kavą anksti ryte ir kepant tėčiui pusryčius. Nebent.. bet ne.
Nebeapsimetinėju drąsia, nes niekas ir taip nebemato. Tų tamsių vakarų, po repeticijų, ir siaubų, styrančių tarp dviejų gretimų namų. Neapšviestų laiptų, kuriais lipdavau užsimerkusi ir geidulingų senų dėdžių žvilgsnių, kurių išvengdavau tik labai greit uždarius laiptinės duris. Ir tų kaimynų, viršuje, berūkančių laiptinėje, kurie niekuomet nemėgo mano sportbačių. O su jais ir manęs.

Nebesijaučiu drąsi, kuomet pravertas mano kambario langas, o už jo - tamsu. Nebesijaučiu drąsi net toms trims minutėms iki parduotuvės durų. Nebesijaučiu drąsi grįžimui. Nebesijaučiu drąsi išeiti.

Nesijaučiu drąsi užmigti ir pabusti viena. Nesijaučiu drąsi paprašyti atvažiuoti ir pabūti vos kelias minutes su manimi. Apkabinti ir pasakyti, kad rytojus bus visai kita istorija. Kita linkme. Kitais keliais. Ir akimirkos, kurias idealizuoju, pasirodys tikrai to vertos.
Šiurpas. Tyla. Vėjas.
Jei tu būtum vėjas, visą naktį prastovėčiau prie atviro lango. Tramdydama baimę pakliūti kam nors į akis.
Nepastebėjau kuomet vėl ėmiau vengti nepažįstamųjų. O maniau, tai nebegrįš.

Aš noriu mokėti iškalbėti tiems, kurie džiaugtųsi mane tokią girdėti.
Aš noriu mokėti iškalbėti taip, kad suprasčiau labiau, nei rašydama. Visai kaip anksčiau.
Kartais, aš tiesiog norėčiau mokėti iškalbėti. Ir žinoti, kad kažkas ne tik girdi, bet ir klauso.

Viskas nebebus taip, kaip turi būti, nes ten nebus Tavęs. Ir visa tai ne dėl to, kas yra, o dėl to, kas buvo. Ir visa tai ne todėl, kad yra. Todėl, kad nėra. Nėra, bet buvo.

Jei būčiau pievoje, sakyčiau - svirpliai.
Dabar tebūnie bitės. Ir kitas gyvenimas už 41,50Lt, kurį pirksiu rytoj.