Jei vakar būtum buvęs čia, tikriausiai dabar viskas būtų kitaip. Tikriausiai dabar ritmingai linguotumėm ant lininių paklodžių pagal Bethoveno sonatas, kaip ir kiekvieną sekmadienio rytą, kol visi dorieji keičia mūsų nuodėmes į savo kreditus. Tikriausiai per skubėjimą slapta išjausti kiekvieną sekundę vienas kito, pamirštumėm išgerti kavą, o vėliau, filtruodami dūmus savuose plaučiuose kartotumėm apie tai, kad visuma visada yra viskas, kuo gyvena paprastieji.
Ir tada, lyg nepažinodamas mano namų, užmestum akį į porcelianinę mėlyną vazą aukščiausioje lentynoje, ir suurgztum kažką panašaus į tai, kad dideli ir sunkūs daiktai turi stovėti apačioje, lyg tokios tavo tvarkos nebūtų gana lininėse paklodėse.
Ir taip kiekvieną sekmadienio rytą. Nei labas, nei sudie. Intelektualumu besisunkiantys sakiniai, nuvaksuoti batai prie durų ir jokio atvirumo, nepaisant to, kad kambariuose jau seniai nebūta užuolaidų, ir jokių kitų dangalų, tik viena ir ta pati - ryto šviesa.
Jei tik vakar būtum buvęs čia.
O šiandien, jauti? Kitas gyvenimas, kituose languose. Ir juokas kraujyje. Pavargai?
O galbūt nėra blogai būti priklausomam nuo kažko. O galbūt nėra blogai kvėpuoti užterštu oru ir mėginti auginti drugelius stiklainiuose. Gal, tačiau tik gal, visai nėra sunku mylėti už nuodėmes ir tylėti, kai kažkas daužo tavo laimę.
- I have no eyes. I cannot see what's wrong with you. With you and me. -
Nebent tik tai, kad lygiagretės paprastai nesikerta. Nebent tik tai, kad akys duotos matyti. Nebent tik tai, kad sekmadienio rytai skirti šventiesiems, kylantiems į kitokį rojų. Nebent tik tai. Nebent..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą