Kas vakarą išnyrantis, lyg iš niekur, į užmerktus mano akių vokus, į svetimus pirštų galiukus ir vis kitas, svetimas, lūpas.
Gyvenantis mano baimėje. Atradimo, kaip ir praradimo. Gyvenantis sekundėse, už kurių buvimą aš moku savimi.
Tu esi tas, kuris priverčia išaimanuoti kiekviena milimetrą tavo odos, kiekvieną gylį tavo akių. Tu esi tas, kuris skandina laiką agonijoj ir uždaro visus įmanomus vartus išeiti.
Gyvenantis mano blakstienose, rašančiose nuosavą istorija svetimuose delnuose. Gyvenantis jautriausiose pėdų įlinkose, ieškančiose kažko tikro atsispirti. Nerandančiose.
Tu esi tas, kuriuo alsuoja vėjas naktimis. Tas, kurio kvapas išsmilksta rytui brėkštant, nepalikdamas ne užuominos apie savo buvimą..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą