Už tokius skambancius vakarus, kaip vakar, kartais, atrodo, padeciau galva.
Ir už tušcius rytus. Erdveje be laiko. Su dideliu langu, placia palange, senamiesciu po kojomis ir garuojancia kava, kuri skirta ne tam, kad išgerti.
Už švelnu veja tuo laiku, atrodo, mokeciau net išsimoketinai, iki gyvenimo galo.
Nes svarbiausia ne tai, kas bus. Svarbiausia justi.
Ir atrodo, kad aš esu vienintele, ši vakara leidžianti namuose. Tikriausiai gražus vakaras. O aš nepavelku koju. Bet dar truputi tikiu svajoniu išsipildymu. Už pinigus. Ir jei siekti - tai siekti. Jei begti - tai tik ne pas jus.
Pagavau save, klaidžiojant po kiaurymes sienose - mintyse. Pagavau, ir klaust nereikejo. Nes truksta. Nes labai truksta. To, kas viduje, pastarosiomis dienomis užpildyti negali niekas. O dienomis, prieš pastarasias, aš bent sugebedavau to nepastebeti.
Ir galbut tai, ko man reikia, yra keleto coliu atstumu nuo manes. Bet jei taip butu, aš nesusmukciau ant grindu, vidury savo kambario, ir nesakyciau 'penktadienis' su tokia aistra balse. Ir nedainuociau tyliai tyliai, kažkam už sienu girdint, kad dangus akyse niekuomet neprašvieseja. Nes juk tai - mano dangus.
Širyt piešiau tave savo mintyse. Ta, kurio nebus. Ir tobulesne už tobula diena, niekuo su tobulumu nesusijusiame laike. Nebent, gal tik tuo, jog musu. Bet tai neegzistuoja.
Buna, labai itiki turintis galia kažkam. Ir ramiai miegi naktimis, nes jautiesi saugus. Ir užtenka karta truputi suklysti - nebegali miegoti. Ir nesvarbu, kad niekas nežino - žinai tu.
Oš nenoreciau, kad dabar leistusi saule. Noreciau, kad kiltu. Noreciau užmigt ant betono, prie bedugnio vandens telkinio, dienos šviesoje. Noreciau, kad smilkinius liestu saule. vejas. ir tu.
Bet šiandien balandis, lydejes mane link namu, primine, kad norint skristi, reikia atsispirti. O kad atsispirti, reikia palieti žeme. Vadinasi, reikia nukristi.
Liko dar trys balionai. Dar trys bites, ir aš krentu.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą