Bedėliodama basučių padus akmenimis, kuriais grįstas senamiestis, galvojau kiek kartų pasiilgdavau. Stengiausi nematyti praeivių veidų ir negirdėti jų žingsnių, nes, dievaži, man tikrai atrodo, kad pasaulis sukurtas ne girdėti, o klausytis. Niūnavau mintyse išsiilgtus ir tūkstančius kartų tik dainuotus žodžius ir keikiau dangų už tai, kad jis net ir piktas labai gražus.
Kai užverti galvą, lengviau nematyti. Lengviau sklęsti grindiniu, kad ir kaip viduje bebūtų sunku. Nepriklausomai nuo tavo paties svorio.
Mėgstu turėti kažką, ko nė vienas praeivis nežino, kaip ir nežino kur ir kodėl aš einu. Bet tai ne taip įdomu. Man patinka žinot, kad yra kažkas, ką žinau tik aš ir pasaulis. Laisvalaikiu mes bendradarbiaujam. Jis moka saugoti paslaptis, kartais net per gerai.
Kai pagauni vėją savo galvoje, viskas truputėlį susisuka, ir nebetampomas už gėdos virvelių gali imti kvatotis iš bežadžio asfalto ir apsikabinti bet kurį sutiktą žmogų, nes gyventi pasidaro truputį geriau. Ir gali paslaptingai šypsotis visiems, ir netgi šnabždėti "aš turiu paslaptį ir jūs jos nežinot". Tada viskas vėl įgauna žaidimo formą. Ta moteris, raudonais bateliai energingai kankindama grindinį irgi turi paslaptį. Kurios niekas nežino, tik ji pati. Bet aš galiu atspėti. Bet kas gali atspėti. O žaidimo taisyklės labai paprastos - tu privalai turėti paslaptį.
Grįžau ten, iš kur atėjau. Aš negaliu gyventi taip. Negaliu atiduoti savęs bet kam. Negaliu neturėti paslapties. Kai viską iškalbi, pasidaro skaidru, ir taip, kur kas lengviau. Per lengva. Tampi nebeįdomus pats sau. O kai nebelieka su kuo draugauti, gailiesi, kad pats sau esi toks neįdomus.
Aš vaikštau į kišenę įsidėjusi beprotybę, ir šiandien vos jos nepamečiau. Ten, prie bokšto, ant šiurkščios medienos po dideliais medžiais, kur tik susenusios nuorūkos po kojom ir išdžiuvusi bala kitoje pusėje. kur padėjus galvą ant savo pačios sąžinės nenustoji žiūrėti į dangų tol, kol viskas ima suktis taip pašėlusiai greit, kad nebeišgali.
Man atrodo, kad šiandien išmečiau visą savo praeitį į šiukšlinę be pavadinimo ir dar kartą pažadėjau nebesiknaisioti ten. Kelias neveda niekur, bet gyvenimas veda pirmyn. Ir niekada atgal. Niekada. Ačiū tam, kas buvo. Ačiū, ko nebebus. Verkiu ne tam. Ne praeičiai. Sau.
Pažįstat jausmą, kai nebegali pakęsti ilgesio besidaužančio viduj? Kai norisi nuplauti, išpūsti, iškrapštyti jį kažkaip, kad tiesiog vėl imti gyventi. Ne šiandiena, rytojumi. Bet rytojus nebesutelpa į delnus. Tiesiog. Ir viduj ramybės dar ilgai nebus, kol gyvas ilgesys.
Ir man tikrai juokinga, atleiskit, tikrai. Tai, kaip jūs dėliojate gyvenimą savo, lyg medines kaladėles, o vienai nukritus ieškote paguodos pas visus, kam ne pakeliu. Žinau, prisiimu, ir aš taip darydavau. Bet dabar kaladėlės nebe mano žaidimas. Dabar aš žaidžiu kitaip. Aš turiu paslaptį ir jūs jos niekada nesužinosit.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą