apie drąsa

Mes visad vartojam žodžius išreikšti jausmams, kai nesam tikri, kad jie liks suprasti kitokia forma. Jei mokėčiau tapyti - nutapyčiau.

Šis vakaras nedvelkia senienom. Nedvelkia prisiminimais. Ilgesiu, tikriausiai, taip pat. Ir visai nesvarbu, kad pastarojo čia pilna, taip pilna, kad slysta pro pirštus, ir aš nebespėju pagauti. Lyg stiklo karoliukais ant grindinio, išsibarsto.
Aš tik matau žmones, lyg per stiklą. Laimingus žmones, tarp kurių nėra manęs. Nei tuose, nei tuose, nei ana ten, kiek toliau, esančiuose languose. Nėra. Nėra!

Mano languose tuščia. Ten tik aš, įsisupusi į dienines, o tuomet į naktines užuolaidas, ir besidairanti viršun išėjimo. Aš. Vis dar ta pati maža, kokia buvau. Kuomet pirmąkart pasilikusi viena vakarą namuose, įsijungiau visas šviesas, visus radijus ir televizorius, sėdėjau ant sofos, susikėlusi kojas, apsikabinusi kelius ir vaidinau drąsią bei suaugusią. Arba tuomet, kai pusiau pasislėpusi prie lango, stėbėjau apačioje moterį, piktą moterį, su ginklu rankose, nukreiptą į žmogų, stovintį taip žemai, kad norint pamatyti - reikia pasilenkti. Persisverti per turėklus ir ištiesti kaklą. Jei taip padaryčiau - moteris mane pamatytų. Aš tiesiau rankas eiti link turėklo, bet mama sustabdė. Paguldė, uždarė langus, užtraukė užuolaidas ir palinkėjo ramių sapnų. Tas pyktis buvo svetimas. Girdėjau kaip kažkas vėliau dar beldė į duris, bet tėvai jau miegojo.
Arba kaip ta pažintis, su kaimynu šuniu. Ir kasdienis ėjimas namo tapdavo kančia. Jis įspigindavo akis į mane ir garsiai lodavo. Garsiau, nei aš pajėgdavau mąstyti. Garsiau. Kartą aš susiėmiau ir apsimetusi suaugusia bei drąsia, praėjau lyg niekur nieko. O jis vis lojo, bet nesiartino.

Nebeapsimetinėju suaugusia. Nebent kaukšinčiom basutėm vaikščiodama po slidžius parduotuvių grindinius, ir ieškodama šalikėlio, dabar madingų spalvų, ko niekada nedariau. Nebent gaminantis kavą anksti ryte ir kepant tėčiui pusryčius. Nebent.. bet ne.
Nebeapsimetinėju drąsia, nes niekas ir taip nebemato. Tų tamsių vakarų, po repeticijų, ir siaubų, styrančių tarp dviejų gretimų namų. Neapšviestų laiptų, kuriais lipdavau užsimerkusi ir geidulingų senų dėdžių žvilgsnių, kurių išvengdavau tik labai greit uždarius laiptinės duris. Ir tų kaimynų, viršuje, berūkančių laiptinėje, kurie niekuomet nemėgo mano sportbačių. O su jais ir manęs.

Nebesijaučiu drąsi, kuomet pravertas mano kambario langas, o už jo - tamsu. Nebesijaučiu drąsi net toms trims minutėms iki parduotuvės durų. Nebesijaučiu drąsi grįžimui. Nebesijaučiu drąsi išeiti.

Nesijaučiu drąsi užmigti ir pabusti viena. Nesijaučiu drąsi paprašyti atvažiuoti ir pabūti vos kelias minutes su manimi. Apkabinti ir pasakyti, kad rytojus bus visai kita istorija. Kita linkme. Kitais keliais. Ir akimirkos, kurias idealizuoju, pasirodys tikrai to vertos.
Šiurpas. Tyla. Vėjas.
Jei tu būtum vėjas, visą naktį prastovėčiau prie atviro lango. Tramdydama baimę pakliūti kam nors į akis.
Nepastebėjau kuomet vėl ėmiau vengti nepažįstamųjų. O maniau, tai nebegrįš.

Aš noriu mokėti iškalbėti tiems, kurie džiaugtųsi mane tokią girdėti.
Aš noriu mokėti iškalbėti taip, kad suprasčiau labiau, nei rašydama. Visai kaip anksčiau.
Kartais, aš tiesiog norėčiau mokėti iškalbėti. Ir žinoti, kad kažkas ne tik girdi, bet ir klauso.

Viskas nebebus taip, kaip turi būti, nes ten nebus Tavęs. Ir visa tai ne dėl to, kas yra, o dėl to, kas buvo. Ir visa tai ne todėl, kad yra. Todėl, kad nėra. Nėra, bet buvo.

Jei būčiau pievoje, sakyčiau - svirpliai.
Dabar tebūnie bitės. Ir kitas gyvenimas už 41,50Lt, kurį pirksiu rytoj.