galvoti

Dažniausiai aš galvoju, bet nejaučiu. Galvoju kiek ilgai visa tai tęsis ir kada aš iš tikrųjų grįšiu į gyvenimą. Pradedu bijot, kad visa tai ilgainiui gali tapt rimta bėda, kurios viena nebeišspręsiu. Bet kažkur giliai dar tikiu, kad tai bus negreit.
Atrodo viskas lietumi, o aš vienintelė su skėčiu. Manęs nepasiekia. Bortas. Visad taip atrodo, kol supranti, kad taip ir yra. Tuomet ne tik atrodo.

Niekad nesiilgėdavau valandų ant kambario grindų, prisispaudus prie žemės, pametus saugumo jausmą ir sveikas mintis. Vadindavau tai beprotybe, kol tai buvo tik žaidimas - kiek ilgai. Vadinu ir dabar, kai jau seniai tai nebekvepia žaidimais. Visad spaudžiuos prie žemės, kai būna bloga. Lyg bandant kūnu užgult siela, kuri nori išsiplėšyt į visas puses. Jauti, kaip plėšo ir raižai nagais grindis, bandydamas įsikibti. Niekad nebijodavau savo balso labiau, nei tokiomis naktimis. Tuomet jis lyg ne mano. Visada būdavo keista verkti balsu. Ir dabar dar keista. Nepažįstu savęs tokios. Aš visada kalbu apie saviįtaigas ir mokėjimus tramdyti save, lyg tai būtų vienintelis dalykas, kurį tikrai sugebu. Nežinau. Gal. Bet viskam reikia laiko.

Sako, kad ir kiek bebėgtum, galiausiai atsitinka tai, kas turi atsitikt. Tebūnie tai tiesa, nes kitokiu atveju mano ateitis trumpėja net ne dienomis - sekundėmis. Tų valandų, kurių niekada neatspėsi. Kurios lyg besikaupiantis debesis virš galvos.

Dažniausiai, kai žmonės netiki savimi, tiki rytojumi. Ir laiku. Netikiu nei į vieną, nei į kitą. Laikas nėra draugas. Aš išmokstu viską pamiršti, ir greit, jau labai greit nebemokėsiu prisirišti. Ir netgi nustosiu to norėti. Sako, be draugų gyventi paprasčiau. Iki tų valandų. Niekada nešaukdavau, kad nebegaliu. Visada mokėdavau nurimti. Ir užmigti. Net jei ir ten pat. Bet pasirodo man jau reikia, kad mane girdėtų.

Kai kažką prarandi, tą pačią akimirką suvoki tik faktą. Ir tuomet galvoji apie tai kur kas daugiau. Ir tik laikui bėgant pajunti, kad praradai. Arba randi kažką naują. Ir tą pačią akimirką, kai nustoji ieškoti, nes tau užtenka to, ką turi, esi priverstas irtis tolyn, kad ieškoti.

Aš pažadėjau laimei būti, jei ji mane rastų. Galbūt sugebėsiu. Galbūt.
Viskas yra visai ne taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ir žvelgiant giliau, pirmiausia turi paskęsti ir tik tada gali suprasti. Bet niekad nežinai ar iškilsi į paviršių savo pastangom.

Tai yra vienas tų kartų, kai aš bijau nubusti rytoj.