we are

time is ticking and we can't go back

Naktimis lengviau liejasi rašalas. Tavo pirštais. Tau tai patinka, žinau. Visada sakai, kad tai naktis, kad tai ji žaidžia tavo rankose, ant tavo rankų, o tada mano rankomis, mūsų veidais. Tai ji kalta dėl visko, kas būta.

Pameni rytus, kuomet nubusdavom ir viduj tvyrodavo ramuma? Aš vis dar nežinau, kur pametėm tą jausmą. Vis dar nežinau. Sakai, kad tikriausiai baigėsi galiojimo laikas ir tempi lūpas šypsenai. Bet kur gauti naują? Sakai, kad nereikia ramumos, nes turim naktį. Ir aš žinau, kodėl.

Žinau, kad laikui bėgant, nebeišgali likti toks pat. Toks pat tyras ir nesugriautas, kaip praeity. Net jei ir stengiesi, net jei ir labai stengiesi, viskas aplink keičiasi, o tu vis labiau ir labiau imi nebesuprasti pasaulio. Jis rieda ne į tą pusę. Mums nepakeliui, žinau.

--

Aš gyvenu kritime. Nuolatiniame, nesibaigiančiame kritime. Svarstau, ar jis turi pabaigą, svarstau kiek ilgai jis moka tęstis. Ir tai visas mano veiksmas tokiomis naktimis. Kuomet įkvėpus tamsos, viduje sušąla. Ir jei aš žinočiau žodžius to jausmo, jei žinočiau kaip - išdainuočiau. Į akis, kurios nebežiūri, bet vis dar mato. Į delnus, kurie niekuomet rašalu neglostys veido. Ir aš žinau, kad tai ne tu, kad tai tik aš, nes tavęs nėra. Ir aš žinau, kad tikėti yra viskas, ką dabar galiu.
Svarbiausia pamiršti žmones ir pasaulį, kuriame esi. Svarbiausia nejausti ryšio tarp savęs ir jų, svarbiausia nepažinoti, svarbiausia matyti ne juos, už jų.
Ir kritimas sulėtėja. Gali įkvėpti. Gali nurimti. Gali pajusti daugiau, nei virš visko esantį tą jausmą. Liūdesį, tik kur kas tirštesnės konsistencijos, suleistą į arterijas.

Galbūt kai viskas taip, aš imsiu draugauti su viena didžiausių savo baimių - likti viena. Galbūt, kai viskas taip, kai smegenys yra verčiamos galvoti, o savęs pažinti jau atrodo nebeįmanoma labiau.

Kai leidi lašėti - laša. Kai leidi kristi - krenta. Kai leidi dužti - dūžta.
Galbūt vienądien išmoksiu saugoti ne tik save..

vieniša tyla.. tavo, bet ir apie mane..