nesuprasti

Žinote, žmonės mėgsta sakyti - pavargau. Bet tikriausiai, devyni iš dešimties, tai sakydami, galvoje turi tą tokį fizinį ir šiek tiek psichologinį pervargimą. Kai tu turi visko labai daug daryti, neturi tam laiko, santykiai šlyja ir panašiai.

O žinote, kas labiausiai vargina mane? Žinoma nežinote, iš kur jums žinoti. Aš juk tik eilinė backgroundo žmogysta, koja už kojos prasinešanti savo gyvenimą, kol jūs mėginate šaliku užslapstyti savo nuogą ir labai jautrų vėjui kaklą. Taigi labiausiai mane vargina nieko nesuprasti. Arba nesuprasti iki galo. O nesuprantu aš labai daug. Kartais net atrodo, kad arba vaikystėje žmonės buvo paprastesni, arba man tiesiog geriau sekdavosi suprasti.
Labiausiai aš nesuprantu žmonių. Nesuprantu, kodėl jie pyksta, nesuprantu, kodėl jie taip nemėgsta kalbėtis apie rimtus dalykus, nesuprantu, kodėl jiems taip patinka juokauti, nesuprantu, kodėl visi nori būti geriausiais, nesuprantu, kodėl visi taip nekantraudami laukia "Hauso", nesuprantu, kur jie deda moytoy ar kažkokius kitokius lipdukus ir kam jie jiems reikalingi, nesuprantu, kodėl žmonės visuomet ieško trūkumų kituose, nesuprantu, kodėl jie taip nori ką nors gerai išmanyti, kad net apsimeta išmanantys, kartais nesuprantu, kodėl kiti apsimeta juos suprantantys, nesuprantu ar žmonės iš tikrųjų yra tokie, kokiais save parodo, nesuprantu, kodėl jiems taip patinka meluoti, nesuprantu, ko jie tikisi iš naujų pažinčių. Ir, iš tikrųjų, galėčiau vardinti ir vardinti, nes jūs jau seniai nustojote skaityti. Kitaip tariant - vos pamatę kad dienoraštis ilgas, jį išjungėte. Nesuprantu, kodėl žmonės baidosi ilgų tekstų. Bet, žinote, man nesvarbu ar mano dienoraščius kažkas skaito. Man tik patinka įsivaizduoti, kad turiu kam rašyti. Kai labai tingu rašyti, aš mėgstu įsivaizduoti, kad turiu kam kalbėti. Tuomet truputį išpasakoju save ir pasidaro šiek tiek lengviau gyventi. Nesuprantu, ko čia nesuprasti. Ir nesuprantu, kodėl tuo netikėti. Ne visi juk rėkia tik todėl, kad nori būti išgirsti. Kai kurie rėkia, nes jiems patinka gerai girdėti savo balsą. Kai kurie rėkia, nes jiems patinka gaudyti aidą. Na, bet ne apie tai aš.

Nepaisant to, kad žmonės yra tokie sudėtingi ir man puikiai sekasi jų nesuprasti, yra ir kitų dalykų, kurių nesupratime aš taip pat esu gabi. Pavyzdžiui, mokslas. Šiandien gavau užduotį nuo kurios akimirksniu labai pavargau. Pati užduotis nėra sunki - išanalizuoti vieno rašytojo kūrybą tam tikrais aspektais, remiantis pirminiu ir antriniu šaltiniu. Tik štai rašytojas turi būti tas, kurį aš mėgstu, žinau, skaitau, kitaip sakant - išmanau. Na, kad būtų lengviau atlikti užduotį, nes tam turime nei daug, nei mažai - dvi dienas. O štai čia aš ir nesuprantu, kaip galima išmanyti autoriaus kūrybą esant mūsų lygyje. Na, gerai, sakysite, nuolat vis kur nors paminiu, kad man patinka skaityti dviejų autorių knygas, tačiau esu jų skaičiusi vos 2-4, kiekvieno. Na ir man to negana, kad galėčiau išmanyti. Nes aš išmanau tik stilių, nes aš svaigstu nuo būsenos pateikimo žodžiais meno ir visai neįsivaizduoju kokia literatūra remiasi vienas ar kitas. Ir žinote ko dar nesuprantu - negi aš ten tokia viena? Negi vos 19metų turintis asmuo gali dėtis kažką išmanantis? Nieko jis neišmano, baigė mokyklą, nes jo kartoje visi baigė mokyklą. Ką jis ten veikė - nieko. Ką gi galima veikti mokykloje? Pamenu, aš skundžiausi, kad nieko mūsų ten nemoko. Ir nesuprantu, kaip galėjau nesiskųsti. Nes man buvo įdomu, tačiau buvo per mažai laiko ir labai prastos galimybės pradėti mokytis kažką išmanyti.

Sakysite, veltui aš tai taip sureikšminu. O aš nesuprantu kodėl žmonės apskritai viską sureikšmina. Tačiau tai yra mano užduotis, o aš mėgstu nepervargti nuo jų. Tokie dalykai kelia man baimę ir tuomet aš pradedu nežinoti. Tuomet nežinau net ir to, ką visuomet žinodavau. Tuomet nežinau nei apie ką skaityti, nei ką skaityti, nei, kad dabar mano eilė apsimesti, kad kažką išmanau. O žinote, aš ką tik supratau, kodėl žmonės pyksta.

spalis

Man atrodo, kad iš manęs po truputį viskas atimama. Net ir tai, ko neturiu, net ir tai, ko dar nespėjau. Ir nebežinau, ar tai kaltas laikas. Galbūt tai tik aš, nes nesu vėjas ir nemoku pūsti iš kitos pusės. Galbūt tai tik mažos paranojos, kas vakarą šokančios mano pirštų galiukuose. Aš nežinau. Ir dėl to tikriausiai dar blogiau. Nemėgstu pykti ant pasaulio, nemėgstu, kai jis pyksta ant manęs. Sunku gyventi kitiems, ar žinai, tikrai sunku. Sunku juos pažinti, sunku jiems įtikti, sunku juos priversti šypsotis, sunku jiems rūpėti, sunku jiems pasakoti, sunku atspėti, kada jie atsimerkia, sunku žinoti.. Sunku viską žinoti. Ir sakote, sakote, verta stengtis? Nemėgstu būti neprašytas svečias. Labas ir viso, o dabar pranešk, jei kada pasiilgsi. Praėjus tam tikram laikui net ir prisiminęs tylėsi, tylėsi, nes bus praėję per daug laiko. Ir per daug atrodys pamiršta. Aš nepamirštu žmonių, aš tik suskirstau juos į neskaudžius prisiminti. Sunku ir tai, kai nesi dėžutė su daugybe stalčiukų, turi viską rūšiuoti krūvelėmis ir tvarkingai dėti, nes vietos ten vis mažėja, nes vienas balionėlis vis auga ir pučiasi. Puikiai žinau, kad vienądien jis susprogs, bet vis dar bandau nuspėti kada. Kartais nusibosta laukti, ir badau jį aštrausiais daiktais, nes man reikia vietos, aš noriu įsileisti daugiau.. Nepaisant to, kad ten ir taip daugybė žmonių, kurie galbūt nebepamena, nei manęs, nei to laiko, žvilgčiojant į akis, spardant lapus, renkant gražiausias snaiges, geriant arbatą, kalbant apie viską, kas taip nereikšminga šitam dideliam pasaulyje, bet vis tiek norisi apie tai kalbėti. O kartais tiesiog nerandi daugiau apie ką kalbėti. Prisimenu visas dainas, dainuotas man ir su manim, ir visas praeitas tų senamiesčių gatveles. Prisimenu visus traukinius po kojomis , ir už nugaros, prisimenu ir truputį skauda. Nes tampa vis sunkiau gyventi taip. Aš pavargstu nuo metų kaitos, aš pavargstu nuo žmonių kaitos, aš pavargstu būti su žmonėmis ir pavargstu būti be jų. Aš nemoku apsispręsti. Aš nemoku grįžti. Man netgi atrodo, kad nebemoku laukti. Viskas jau niekada nebebus gerai. Ir niekada nebebus, kaip buvo. O kartais taip norėčiau dar truputį tų ilgių vakarų, vyno taurėmis skaičiuojamų, tų sunkių ištylėjimų iš širdies, tų stiprių apkabinimų ir tyliai paskęsti drėgnuose rudens lapuose.
Kartais taip norėčiau daugiau nebijoti. Išgulėti visus vakarus ant apsnigtų suoliukų, matant tik dangų. Kartais tokį šviesų, o kartais tokį neįžiūrimai tamsų. Išverkti visus vakarus prie upių, gulbėms ant ledo vaikštinėjant, išlieti save visiems nepažįstamiesiems, kuriems iš tikrųjų visai nesvarbu ar dar kada susitiksim. Atiduoti save visiems, kurie taip norėtų ką nors gauti, net jeigu ir toli iki Kalėdų. Aš taip, kartais norėčiau, būti truputį labiau reikšminga, nei esu. Ir kartais aš labiau norėčiau gyventi kitiems. Bet sunku, nes žmonės pasaulyje nori įvairiausių dalykų. Jie nori būti mylimi, bet dažnai nenori mylėti patys. Nes tada truputį skauda, nes tada tu rizikuoji labiausiai, nes..

I love You really means do You love me?

Nes niekada negali žinoti. Nes negali visko žinoti. Man kartais atrodo, kad iš tikrųjų mes nežinome nieko. Mums tik drąsiau gyventi, kai galvojame, kad žinome. Iš tikrųjų mes nesiskiriame niekuo nei nuo paukščių, nei nuo tų, kurie gyvena kalnuose. Mes irgi kopiame į kalnus, nes manome, kad žinome, koks geras jausmas į jį įkopti. Bet iš tikrųjų, nieko mes nežinome. Ir niekada nežinosime. Nes nė vienas jausmas niekada nebūna toks pat, koks kažkada jau buvo. Ir niekas niekada nesikartoja. Tik schemos, tik idėjos, bet viskas galiausiai baigiasi skirtingai. Ir tie patys žmonės niekada jau nebebūna tokie patys, kokie buvo vakar. Todėl, tikriausiai, pažinti tampa nebeverta. Galbūt reikėtų tik išmokti plaukti. Paviršiais. Susitaikyti su tuo, kad viskas iš tavęs po truputį atimama, susitaikyti su tuo, kad ir tu kažką iš kažko atimi, susitaikyti su tuo, kad vieni keičiame kitus, kol ir juos pakeičia kiti. Susitaikyti, kad viskas juda priešingomis kryptimis. Susitaikyti. Ir nustoti stengtis būti daugiau, nei esi. Kad ir kaip kažkam to reikėtų. Nustoti stengtis būti kažkam, nes jiems to nereikia. Išmokti būti pasauliui. Ir būti tik taip, kaip moki. Tik taip,kaip gera būti. Tik taip, kad nebebijotum. Tik taip, kad galėtum išjausti visus mažus dalykus, kurie yra to verti. Ir pastebėti visus žiedus ankstyvais pavasariais, ir susirinkti visas snaiges į delnus. Ir dovanoti pasauliui, dovanoti save. Taip, kaip dar niekada nedovanojo niekas kitas. Nes kartojasi tik schemos, o visi mes išsipildome skirtingai. Aš noriu išsipildyti. Aš noriu surasti savo erdves, savo laikus ir savo žmones, su kuriais bent kartą būtų gera rasti tai,ką pamečiau prieš daugybe laiko būdama visai kitur ir visai su kitais žmonėmis..

*explosions in the sky

uostai

Po truputį grimztu į savo liūną: pramiegotus rytus, šąlančias popietes ir vienišus vakarus. Kartais atrodo, kad imu nebebijoti laiko. Nei to, kuris bėga taip greit, nei to, kuris tik slinkti temoka. Galbūt taip tik dabar, nežinau. Skaičiuoju lapus po savo kojomis ir vis liūdniau darosi suvokti, kad ruduo jau greit į pabaigą. Gaila, kartais, nes nepamenu savo rudens. Iššvaisčiau su vėjais ir nė ženklo neliko. Ir viskas taip greit, bet ir taip lėtai. Vos prieš du mėnesius sėdėjau ant bortelio Albert streete su kavos puodeliu ir cigarete, ir dainavau tyliai apie tolimas šalis. Paskui nustojau, nes per skaudu. O tada, nors gal ir anksčiau, iš prakiurusios kišenės išbyrėjo visi mano stiklo rutuliukai. O jei tik būčiau žinojus.. Būčiau susiuvus kišenę devyniom siūlėm. Bet negali, žmogus, visko žinoti. Taip ir aš nežinojau. Nežinojau, kad kartais pasidaro taip sunku kvėpuoti. Nežinojau, kiek žmogus gali išverkti. Nežinojau, kiek brangu yra jam kažką turėti.
Nuo tada niekas labai nepasikeitė. Gal tik gatvių pavadinimai ir praeivių akys. Gal tik laikas labiau sušalo. Ir tiek. Jau greit įniksiu į svetimus pasaulius, o savąjį tik progomis išrašysiu į baltus lapus, o kada nors, kai išplauksiu į jūrą, paleisiu juos skęsti. Visus iki vieno. Skęsti, kaip kad aš skendau savo liūne.
Bet yra kai kas, ko negali išrašyti, negali paleisti skęsti, negali nugalėti. Ir tai yra kur kas didingiau už visas iškentėtas naktis, ir už visus sugalvotus norus. Tai yra žmonės ir jų akys. Kartais ir šypsenos. Būna žmonių, kurie moka šypsotis taip, kad po daug daug metų dar atsimeni. Ir jie šypsosi man, kartais, prieš užmiegant. Jie žiūri šiltom akim, šnabžda į ausį ir laukia grįžtant. Grįžtant į svetimus uostus, kuriuose dar nė karto nebuvau. Bet žinau, kad ir žmonės tuose uostuose laukia. Nes jie irgi kartais neturi kam šypsotis..

tyliai

Su kiekvienu balso virpesiu, kiekviena paliesta styga, trupu iš lėto, lyg kas būtų ištraukęs vieną degtuką iš pamato. Labiausiai nemėgtu kartotis, bet matyt tik tai sugebu geriausiai. Aš vis arčiau ir arčiau..
Mano dienos nesiteisina koliokviumais, nesiteisina miego trūkumais, nesiteisina niekuo, kad ir kaip pati sau mėginčiau išsiteisinti. Ir draugų trūkumu nesiteisina. Aš niekada nebuvau ir nebūsiu šlapias lapas prie tavo bato. Man to nereikia. O jei reikia jums - labai gaila.
Ir nežinau kiek dar ilgai tylėsiu ir stebėsiu, kaip viskas nyksta. Taip iš lėto.. O kai jau nebeištversiu, gal tuomet jau bus nieko nelikę. Ir ruduo bus tik dar viena praeities iliuzija.
Gražiais žodžiais galima uždangstyti viską. Dangstau, ir man sekasi. Išpučiu save su dūmais, ir įkvepiu pasauliu. Jis savinasi, kiekviena minute vis labiau.
Visai kaip tada.. visai kaip tada. Sapnai puola, baimės visuomet šalia.
Pamenu, šitiek laiko yra per daug, kad viskas būtų gerai.
Kartais žodžiai būna už viską teisesni. Net už mus.
Aš taip pavargstu tempti laiką lyg iškramtytą gumą ir vynioti aplink pirštą. Paskaudo pirštus. Ir negyja.
Aš noriu toli. Tada ilgesys ne taip drasko. Ne taip, kaip būnant čia.
Nėra vaistų nuo mano ligų. Bijau, kad jau ir nebus..

Per visą naktį, lyg šiltą paukštį, nešu ištiesęs
Tokį vienintelį, vienišą tokį, savo švelnumą..

saldainiai

Kartais mėgstu linguoti, kaip linguoja tos, į lango stiklą nesiremiančios šakos, laukiant savo nakties. Tylios, gūdžios ir vienišos. Vienišos kaip ir visos tos naktys, skaičiuojant stiklo rutuliukus kišenėse, kol galiausiai keletas jų išsimėto. Sunkūs laikai kartais įsiveržia į ramius gyvenimus. Tuomet ir grindys lieka netaisytos. Po grindų lentomis gali slėpti visą savo gėdą, o tarpuose tarp jų prikaišioti svajonių. Nes svajonės niekada nebūna gėda. Iš neturėjimo ką veikti visuomet išdailini jas iki tobulo blizgesio. Ir pasitaikius progai visiems išdalini, droviai nuleisdamas galvą žemyn, nes taip reikia. Kuklumas yra tai, už ką tave myli tetos. O tu jas myli už saldainius, kuriuos jos dalina rodydamos dantis. Tu - mokytas vaikas, todėl arkliams į dantis niekada nežiūri, bet tetoms juk galima, sakai. Ir skuodi slėptis, nes saldainius skaniausia grūstis už skruostų šiek tiek patižusius, nuo stipraus spaudimo delne. Išsiterlioji lūpas, pirštus, būna, kad ir kelnes. Išeigines, žinoma. Dar visai neseniai pirktas ir taip saugotas. Pyks senelė, bet juoksis, nes visi saldainių istorijos įrodymai - tau ant veido. Atleis, ir lieps nusiprausti. Mokyti vaikai neišsitepa, bet tau kartais galima.

Pameni? Spausdami delnuose saldainius nežinojom, kad užaugti išeis taip greitai. Nežinojom, kad tada galvosim kur kas daugiau, ir kur kas daugiau nežinosim. Tuomet nebaisu buvo ir į dantis tetoms žiūrėti, kad ir kokie kartais anie būdavo baisūs. O dabar baisu viskas. Baisu ir saldainiai. Nebegali išsitepti. Mokyti taip nedaro, sakydavo ji. O ko tik ji nesakydavo. Galėjai būti šuliniu tris paras, o ji tik paklausdavo, ar šulinys ne per sausas ir paglostydavo galvą. Galėdavai skristi į kosmosą ir pakibęs ant vienos kosmoso šakos stebėti žiburėlius viršuje. Ji parnešdavo tave, visą miegantį ir šiltai apkamšydavo. O rytais nieko nesakydavo, tik šiltai šypsodavosi.
Dabar baisu ir ropštis ant šakų. Dabar norisi tik linguoti, kaip kad jos linguoja, nesiremdamos į lango stiklą. Dabar tik vis tyliau ateina tos naktys, vienišumu užliejančios net ir mažiausius plyšelius, net ir tuos, kuriuos saugodavai jai, net ir per tas užtvaras, kurias taip ilgai statei. Sūriom, lyg jūros bangom užlieja, išvarto ir palieka. O juk žadėjai saugoti, žadėjai branginti, žadėjai, kad visada atsiminsi..

tolyn

Plukdykite mane upėmis, vėjai. Plukdykite, kaip plukdote nuolaužas, šakų numestas netyčiomis, kartu su lapais. Plukdykite, kaip plukdote niekam nebereikalingus šešėlius, kartais nuorūkų, kartais tuščių skardinių pavidalu.
Rytais vis tiek visi susirenka į rūką, tą, kur tvyro ore ir šaldo kojas, pakyla ties kulkšnimis ir gaudo.
Plukdykite pelkėmis, kaip plukdote tuos batus, kažkieno išmainytus į naujus gyvenimus. Plukdykite, kaip plukdote kankorėžius, kartais.

Sakė man, kad spaudžiamas smėlis byra pro pirštus vis greičiau, o aš tik klausiausi. Tik.. Ir kas dabar? Kažkam teks byrėti dar kartą.

Taip, aš įvynioju save į tūkstančius blizgių popierėlių ir vis viliuosi, kad tada kitaip atspindėsiu šviesą. Deja. Apipinu žodžius šimtais nereikalingų žodžių, kad tik niekada nepasakyčiau to vieno, kuris kerta giliau ir stipriau, nes tik jis vienas gali būti teisus. Bet gali ir nebūti. Todėl dvejoju, kolekcionuoju rudens spalvas blakstienose ir niekada nesakau. Nes žodžiai negali būti tikresni už mus. Nes tik mes sugalvojame vis naujas jų reikšmes, ir nuolat pabodusius keičiame naujais. O iš tikrųjų, juk niekas nesikeičia. Tu - čia, ir aš vis dar ten pat. Ėjau ilgai, bet neišėjau. Matyt, negreit ir beišeisiu. Uždek žvakutę ir prie mano kojų, kai kris dar viena žvaigždė. Aš sugalvosiu norą atgimti toli toli, tarp kopų ir vandenų, kur viskas visai taip pat, tik iš kitos pusės.

Plukdykite mane namo, tais keliais, kurių nepažįstu. Plukdykite, kaip plukdote visus nubyrėjusius nuo medžių. Plukdykite, kaip plukdote debesis ten aukštai, aš žinau, kad tempiate juos plonomis vadelėmis. Patempkite ir manąsias, bijau, kad stovėti vietoje man patiko labiausiai..

nėra

Lonely is human condition. Nothing will ever fill that place.
Remember who you are..

Kaupiasi debesys.. į vieną mažytį gumulą gerklėje. Ir smilkinius užspaudžia. Kartas nuo karto. Ritmiškai, kaip ridenantis laiptais žemyn.
Aš pasiilgau iškalbėti save iki galo. Pasiilgau išrėkti. Pasiilgau skandinti debesis vyno taurėse, o tuščiuose buteliuose merkti gėles, kurių niekada nebuvo. Aš pasiilgau nuleisti kojas ir gaudyti save krentant. Pasiilgau sakyti - ką aš be tavęs daryčiau. Pasiilgau žinoti, žinoti, kad atsisukus nebus tuščia.

Dabar aš žinau, ką aš daryčiau be tavęs. Dalykai keičiasi ir žmonės kartais klysta. Sakoma, kad negali prarasti. Gali. Ir išskiria ne kas kita, kaip tik mes patys. Ir dar truputį vėjas. Laikmačiams gendant vis tiek tas pats.
Aš pasiilgau pulti į glėbį. Pasiilgau sakyti - mes dar būsim laimingos. Aš pasiilgau mergaitiškų tonų. Ir popajų stogais. Be galo pasiilgau. Tik žinau, kad dabar viskas nebebūtų taip. Daugybę kartų nebebūtų. Bet atsiminimas yra viskas, ką aš dar galiu turėti. Praeities nėra. Nėra.

Kaip ir nėra noro mėginti, bandyti, laukti, tikėtis, vogti vis labiau svetimą laiką. Aš nenoriu būti skrajutė pašto dėžutėse ir nenoriu mėtyti savęs visur, kur nereikia. Nėra noro nei atsimerkti, nei užsimerkti. Nėra noro slinkti dienomis tolyn. Nėra noro galvoti, norėti, rūpėti. Nėra noro gyventi. Trumpam. Gal. Paskendau monotonijos tirščiuose. Ir neturiu noro mėginti išplaukti.

Aš kartais myliu debesis, kartais net per daug..