the one

Aš esu Misteris Nepalaužiamiasis, kuris palūžta vidutiniškai du kablelis aštuoniolika kartų greičiau nei paprastas individas. Tačiau tai dar nereiškia, kad laikau save nepaprastu. Aš tiesiog esu kitaip viską matantis ir gyvenantis kitų akyse. Tai, ką galvoja aplinkiniai - man nesvarbu. Man svarbu tai, ką jie mato. Lengvai galiu žaisti penkias partijas vienu metu, ir net tai sužinoję, jie pirma prisimins koks aš esu patrauklus, ir tik po to ims mane teisti. Negaliu nutylėti, kad teismas taipogi nesitęs ilgai, nes mano žavesys pakerta kiekvienos teisėjos kojas, ir jų akyse aš vėl šviečiu. Gali vadinti mane žvaigžde, kuri visuomet tau rodys kelią, aš neprieštarausiu. Vakare palinkėsiu labos nakties saldžiausiais kada mano paties sugalvotais žodžiais. Ir tu mane mylėsi. Tačiau man to užteks tik kuriam laikui. Man reikia, kad mane dievintum. Galvotum, svajotum, sapnuotum, atiduotum ir atsiduotum. Ir aš, žinoma, paimsiu. Bet tuomet man atsibosi. Ir aš tapsiu žvaigžde, kuri rodo neteisingą kelią. Tačiau tai ne mano bėda, juk atvirai, jei būtum protavus anksčiau, būtum suvokus, kad visada rodžiau klaidingą kelią. Ir jis vedė į mano spąstus. Bet nekenčiu šito žodžio, tai paverčia mane niekšu. O aš toks nesu. Niekada nemėgau tų, kurios imdavo mane filtruoti. Na žinote, sakyti koks aš esu, kaip elgiuosi ir kuo visa tai baigsis. Imdavau manyti, kad visos jos turi kažkokį bendrą ryšį, kuriuo perspėja viena kita apie Pavojų, tai yra - Mane. Tačiau net jei tai ir vyksta, jos yra pernelyg pažeidžiamos ir ištroškusios šilumos. Ir tai neatima daug laiko. Tik truputis pastangų ir jos vėl manimi tiki. Aš sugebu priversti jas kardinaliai pakeisti nuomonę apie mane. Ir valandėlei galiu laikyti kiekvieną jų vienintele. Tačiau visi žinom istorijas apie vienintelius - tai komedija, kuri niekada nesibaigia. O aš tos komedijos herojus. Leidžiu sau taip manyti, bet tik tuomet, kai esu vienas. Kol jos ieško savo vienintelio, aš turiu keletą vienintelių iš kurių nesunku rinktis. Jos visos turi kažką savito, bet tai tėra prieskonis patiekalui. Ir žinote ką, aš mėgstu įvairovę. O jos, galbūt, taip pat. Dalykas, kuriuo tikriausiai labiausiai didžiuojuosi, yra tas, kad net atsidūrusios vienoje patalpoje su manimi ir keletu mano vienintelių, kiekviena slapta manęs nori, tačiau su konkurentėmis elgiasi lyg niekur nieko. O aš galiu daryti ką noriu. Mano nekalto žvilgsnio akys žudo visą jų orumą. Bet saugodamos jį - jos praranda mane. Arba tampa iššūkiu, kurį vis tiek įveiksiu. Nepalaužiamų man nėra. Nes nepalaužiamasis esu aš. Pagavote? Guosti mane dėl smulkmenų yra vienas tyriausių malonumų, jei kada tai pajustum, žinok, užkibai. Bet tai nereiškia, kad pasaulis sustojo. Tai reiškia, kad dabar tu esi mano vienintelė.

apie sienas

O blogiausia yra tai, kad visos šitos nesąmonės, kaip galiausiai esi priverstas pripažinti, kyla iš paties tavęs. Ir sienos, kurias statai.. jos trukdo tik tau pačiam. Nes niekas kitas nemato jų, ir apie jas nežino. O tu saugai tai, tarsi kokią paslaptį ir tyliai liūdi dėl tvirto jų mūro. Manydamas, o gal greičiau vildamasis, kad kažkas irgi žino, tik nieko nesako..
Bet juk yra pasaulis. Ir jis padalintas lygiai į tiek dalių, kiek užtenka, kad žmonės taip ir nepažintų vieni kitų. Ir kaltas čia ne pasaulis..

Staiga pagauni save, apimtą įsiūčio, arba pavydo. Arba dar kokių nors begalybės kvailų minčių, kurios dažniausiai lankosi tik vaikų galvose. Ir supyksti. Nes kvaila yra tikėtis kažko, prieš tai neįdėjus nė kiek pastangų.
Kvaila yra statytis sienas ir laukti, kol kažkas sugalvos perlipt per jas. Tai tas pats, kaip laukti žvaigždės. Jos visuomet krenta, bet niekuomet nė vienos jų nepagauni. Ir nežinai kur nukrito, žinai tik, kad nukrito.

Ir sakai, kad pasaulis bėga nuo tavęs, tuo tarpu slapstydamas savo pėdsakus, paliktus bėgant nuo jo. Ir sakai, žmonės pamiršo. Bet pirmiau visko, tu pamiršai juos. Ir sakai.. niekam nerūpi. Rūpi. Tik ne tu. Ir ne jie tau.

Ir nejučiom supranti, kad ta tylą vienądien tikrai tave pražudys..

Ir jei kada nustotum su savim kalbėtis. Ir mintyse. Ir ne tik.. Ko gero niekas tau nebe pasakytų, kad elgiesi kvailai. Kad mintis ir vėl užtemdė noras be pagrindo. Instinktas turėti kažką..
Ir net kai ilgai troškęs ramybės, išvažiuoji už miesto, krenti į didelę pievą ir paskęsti tame nuostabiam jausme, žiūrėdamas dangun.. Tuomet tikrai atskris bent vienas sparnuotas padaras, kuris dūzgia, ir tu nesugebėsi užmiršti, kad jo bijai. Ir viskas susidrums. Net jei jis ir neketino tavęs gelti. Nes tu ne gėlė. Imsi ir pabėgsi. Ir nebebus taip nuostabu. Grįši atgal ir suprasi, kad viskas kas tikra, nebūtinai gražu. Ir kad gerai bus tik tada, kai nustosi bijoti.. Ir esmė visai ne bitėse.


Šiuo laiku mano gyvenime nėra nė vieno(s), su kuriuo(a) būnant, jausčiau artumą. Jausčiau tą ploną šilkinį siūlą, kuriuo teka nuoširdumas. pasitikėjimas. Su kuriuo būnant užtektų vėjo ir visiškai nevaržomai galėtumėm kalbėti apie bet ką. Ir skaudžiausia ne tai, kad nėra.. skaudžiausia, kad kažkada buvo.

Ir visa tai, ką aš galvoju. Viskas, ką rašau - dažniausiai garsiai į orą, kai esu viena - netenka prasmės tą pačią akimirką, kai susivokiu, jog aš nenoriu nieko daryti. Ir nenoriu keistis.
Man užtenka minimalių dalykų, kad vėl grįžčiau atgal, iš kur laipinau save jau daugybę kartų.

O kartais aš tikrai norėčiau, kad kas nors pažinotų mane geriau nei aš. Bet tai taip neįmanoma.. ir tas liūdina.
Ir pabėgimas čia nebepadės.

Ir vėl tas noras. Prisiekiu, jei tik turėčiau, aš tikrai.. Vien tam, kad užgožtų dūmai. Ir tai ko gero būtų vienintelis tikras, apčiuopiamas ir užuodžiamas dalykas, kuriame aš skęstu..

apie juos

You are still a whisper on my lips.. A feeling at my fingertips..

That's pulling at my skin..

Viskas kyla. ir Leidžiasi.. Kyla[?].

Aš turiu namuose tokį stalčiuką, kuriame visad tūno krūva prisiminimų. Ir paniškai bijau, kaskart, jį atidaryti. Bet kartais rankos negirdi ką joms sakai. Kartais..

Žvilgsnis sustoja ties juoda knygute, užrištą juodu storu kaspinu, pilna ryškių, netuščių puslapių.
Verčiu lapus, šypsausi.. Ir atsimenu kaip tai varčiau pirmą kartą.. Traukinyje, riedant namo.. Jiems miegant. Ir kaip viduje buvo gera. Ir kaip šviesu.
Verčiu lapus, ir.. ilgiuosi. Ne ne tik Jo. Visko. Užtenka perskaityti žodį, taikliai lipintą tarp daugelio kitų, ir aš matau mūsų vasaras. Mūsų vakarus. Mūsų svajones.. norus.. aš matau MUS.
Ko, matyt, jau nebėr.
Ne, nesakykit. Aš žinau. Tai ne Jūs. Tai galbūt aš. O galbūt laikas.. Mes einam į skirtingas puses.
O aš visad buvau linkusi bėgti šalin ne tuo pačiu metu kaip ir Jūs.
Taip nutinka. Nes žmonės skirtingi. Tokie skirtingi..

Ir galbūt dar niekada nesijaučiau taip. Galbūt dar niekada..
Bet juk geriau turėti ir prarasti, nei neturėti iš vis, tiesa?

Žinau tik, kad aš ne čia. Ne ten. Kitur, nei Jūs. Ar tai blogai? Nežinau.
Žinau tik, kad bijau.
O labiausiai aš bijojau baimės..
Žmonės, kuriais nebepasitikiu. Žmonės, kuriais noriu pasitikėti.
Prisiminimai.

Days go by and still I think of you..

Days when I couldn't live my life without you.

Lūpų susilietimai. Ir tas žvilgsnis. Tos akys dar kartais žiūri į mane.. Ypač tada, kai bijau. Saugo?. Taip, aš tikrai moku išsigalvoti daugybes dalyku. Moku sau meluoti. Moku meluoti kitiems..

Svarbiausia yra tai, kad aš nežinau kas iš tikrųjų vyksta. Ir kas ne.
Aš nepažįstu. Nei jų. Nei Jūsų, ypač Jūsų. Nei savęs, tikriausiai.


O žinai, juk tu žinai.. kad labiau už viską norėčiau, kad Jis tiesiog būtų ir Jam rūpėtų. Kad tyliai nusivestų mane ten, kur saulė leidžiasi daugybę kartų per parą, ir papasakotų, ką reiškia gyventi.

Ar aš išaugsiu? Taip. Juk išaugama viskas.. Tai tiesiog užgaida, kuri taip ir liko užgaida.. su truputėliu jausmų. Užgaida, kurios link, žengtas buvo tik vienas žingsnis..
Nes aš visada bėgu, kai bijau..

Days when I couldn't live my life without You..

Visą amžių.
prie kojų. .





Juokas per ašaras, mielieji. Juokas, kupinas skausmu įsirėžusio sarkazmo.
Nežinau ar dar kas gali būti sveikiau nestabiliai psichikai, šeštą valandą vakaro. Užsidarius nuo viso pasaulio.
Ir vis gi, tas juokas nuoširdus.


Ir gyvenam toliau. Taip, kaip mokam.
Aš niekada nemokėjau paklausti...

lyjant

Atsimeni, kai būdamas mažas, mėginai pasiekti palangę, kad užsilipęs ant jos, galėtum skaičiuoti lietaus lašiukus, krintančius į balas?
Ar atsimeni, kaip pykdavai ant mamos, kuri neleisdavo lietui lyjant žaisti lauke?
O kai tą vakarą taip smarkiai lijo ir tu, negalėdamas savęs sulaikyti, ėjai tomis plaukiančiomis gatvėmis lydamas, rodos, stipriau nei lietus. Ar atsimeni?

[užgroja simple plan - everytime]

Ir visuomet, visuomet, atrodydavo, kad lietus yra tam, kad pats galėtum lyti. Tam, kad paliestų tave lyg mažą augalėlį, ir įkvėptų vėl gyventi. Tam, kad vėl pajustum..
Ir visada šypsena tik pro liūdesio nukamuotą veidą.
Galbūt kažkas nebe taip. O gal viskas vis dar niekaip..

Vaikščioti gatvėmis, kiaurai šlapiomis pėdomis ir skėčiu, pro kurį lyja kiaurai, kol nebeliks žmonių. Tyliai šokinėti per balas, klausantis lietaus barbenimo į įtemptą medžiagą. Būti vienintelei, kuri neskuba. Būti vienintelei, kuri leidžia savo pėdoms šlapti. Vienintelei, kuri šypsos. Kuri 'netyčia' leidžia vėjui nupūsti skėtį tam, kad pajustų lietų ant veido. O taip.taip. Banalu. 'Ak'. Juk tai tik lietus, sakysit.
Bet esmė ne lietus. Ne šlapios kojos. Ne visiškai tuščios savo senamiesčio nenuosavos gatvės. Ir visai ne varvantis nesavo nuosavas skėtis. Ir visai ne aš. Ir ne penktadienio vakaras.

Jausmas.

[Jieva - takelis.]


Šiandien aš turiu daugybe meilės kažkam, ko galbūt niekad nepažinojau.. galbūt nepažįstu.. galbūt niekada nepažinsiu.. jau nebepažinsiu.. taip ir nepažinsiu..
Šypsaus dangun, prie savo lango, tikėdama, kad manoji žvaigždė, lyg saulės zuikutį - mano šypsnį, atspindi Jam. Vien todėl, kad Jis yra. Kažkur toli toli.. todėl, kad vis dar reiškia.
Nostalgiškai.

Lyja.



O tą akimirką, kai jie krito žemyn, tūkstančiai baltų lengvučių gervių, kilo aukštyn..

žvaigždės

"..Tik tada, kai yra pakankamai tamsu, gali matyti žvaigždes.."

Vadinasi, danguje buvo per šviesu. Ir tai vis debesys.
Bet jei nematai, nereiškia kad jų nėra.
Jie irgi slepiasi debesyse. Ir saugo gatvės žibintus. Nežinau kodėl saugo. Gal bijo tamsos.. o gal varnų.
Ir kai nematai, žinok, visada turi akis, kuriomis gali užsimerkti. Ir matyti begalybę taip aiškiai, kaip niekas negalėtų nupiešti. Net jei ir pieštų gyvenimu.
Ir gali sugalvoti. Jei nežinai, visada gali sugalvoti.

Susikursiu savo žvaigždyną. Dar vieną. Daugybė jų apgyventa, ir visi jie - tikri.
Jei tu nematai, vadinasi, niekada negyvenai manimi. su manimi. nesiklausei. O tau ir nereikia.
Akys yra tam, kad užsimerkti.

Rytoj sukursiu žvaigždyną. O tada vaiką, nusileidusį iš jo.
Žvaigždžių vaiką. Šalia upės. Nežinau kodėl. Gal, kad atsispindėdamos upėje, jos šoka.

Taip, aš vis dar apie žvaigždes. Naktyse. Lubose. Lūpose..

Jei mokėčiau, nusimegzčiau žvaigždyną iš siūlų, kurie vadinasi 'švelnumas'.
Keista, bet net ir moteriškės maximose nežinojo, kur man tokių ieškoti.

20070508

Kai šįryt lijo, kiekvienoje baloje mačiau save. Mačiau, kaip tirpstu į jas ir leidžiuosi ištaškoma tų, mažo berniuko botų, kurie, užmauti ant jo mažų kojų, įšoko į ją be jokio rūpesčio.

Jei šiandien turėčiau sparnus, aš nekilčiau. Net jei tai reikštų, kad nebekilsiu iš vis.


Prisiminiau, kad kažkur viduje turiu kortas, kurios visada man pranašauja laimę.

Tik vienišas žmogus gali patirti tikra laimę. "Vienišas" -
reiškia atskirtas nuo to, kas daro nelaimingu. "Vienišas" reiškia
atskirtas nuo nelaimės priežasčių ir pasilikęs vienumoje su laime.

Ir tik per jų tiesas, aš vis dar tikiu burtais.


Norėčiau savo kambary auginti Baltąjį Oleandrą. Mane visada traukė saugus pavojus. Pavojus, apie kurio egzistavimą aš žinau, ir net jaučiu kuomet jis taps nebevaldomu. Tas jausmas, kuomet gali matyti jį pražystant ir pradedant nuodyti tave ir tavo naivų susikurtą tikėjimą apie tai, jog viskas bus gerai. Aš vis dar turiu galvoje pavojų.


...Sakydavo, kad mano akyse begalybė. Sakydavo, kad jose nėra išėjimo, ir niekada nebuvo, nebent ašaromis. Tą naktį niekas jų jau nebestabdė..


Šiandien mėginau pažiūrėti bent vienam jų į akis. Tų, kuriuos visuomenė laiko šiukšlėmis, kurių visi vengia. Visi, įskaitant ir mane. Kurie nekvepia, nesišukuoja, ir jau nežinia kiek metų neturėjo naujų batų, nebekalbant net apie jų galimą kokybę. Kurie dar po keleto savo egzistavimo mėnesių žudys balandžius, kad nemirtų. O dar vėliau ir žmones. Galbūt, kad apsaugotų nuo tokio, kaip ir jų, likimo. Tačiau niekas to nesupras.
Bet žvilgsnio pagaut man nepavyko, nes kiekvieno jų akys vis krypdavo kur nors šalin, arba droviai leisdavosi žemėn. Galvojau kuo jie buvo prieš tai, apie ką svajodavo maži. Galvojau, ką turi padaryti žmogus, kad šitaip nu[si]baustų.
Bet tas galvojimas niekur nenuvedė.



Kalbant būtuoju:

Paranoid: Very High
Schizoid: Very High
Schizotypal: Very High
Antisocial: Low
Borderline: Moderate
Histrionic: Moderate
Narcissistic: High
Avoidant: High
Dependent: Very High
Obsessive-Compulsive: High



I know. There's a wall.
And me. Behind that wall.

apie

...pagriebė man už rankos, truktelėjo ir pagavęs mano žvilgsnį, lėtai ištarė - gerai pagalvok prieš skrisdama į saulę. Ir tai buvo kur kas aiškiau, nei kitų žodžiai, kuriais jie mėgino mane sulaikyti. Ir tai buvo taip taiklu, taip taiklu, kad net krūptelėjau, apimta nesutramdomo nerimo. Tačiau pakako vos keleto sekundžių, kad veide vėl šmėstelėtų šypsena, maištaujanti prieš visas, net ir gero man linkėjusių, akis. Tvirti jo pirštai, lyg paskutinį kart stabdant, nuslydo mano palto rankove. Jo žvilgsnis buvo užlietas baime. Tokia skaisčia, kad norėjosi jų blizgėjimą pasiimt su savim. Šypsojausi toms akims ir nusisukdama sušukau, kad parnešiu jam Saulėgrąžą nuo pačios Saulės. Tuomet trumpam stabtelėjau, įsidėmėjau jo akių baimės spalvą ir pasakiau, kad tai bus tikra. Tikriau už visą pasaulį. Jo lūpų kampučiai net nesujudėjo, nustebau. Tai buvo ne be tas žmogus, kuriam vakarais dainuodavau apie jūrą. Jo akyse švietė baimė ir kažkodėl nuliūdau, kad būtent toji šviesa nedega mano juodo ir purvino tunelio gale. Keista, bet vienintelis žmogus, pas kurį norėčiau atbėgti iš toli toli, visiškai uždususi, pametusi viską, ką tik gali turėti žmogus, ir nukristi prie kojų, yra jis. Niekada jam to nesakiau, nes man niekuomet nereikėdavo nieko jam sakyti. Jis ir taip viską žinodavo. Nežinau kaip ir iš kur. Sakydavo, kad mano akys yra laikas. O laike lieka žymės apie viską. Nors vėliau, prieštaraudamas pats sau, sakydavo, kad laikas tik palieka žymes mūsų gyvenimuose. Lyg akmenukus, kurie po kurio laiko išnyksta, ir tu nebeturi kelio atgal. Kartais, kai sėdėdavom prie fontanėlio miesto pakraščio parke, paklausdavau jo, kaip aš jaučiuosi. Ir jis visuomet pasakydavo taip teisingai.. Nors galbūt taip yra todėl, kad juo aš tikiu. Tikiu ir tuo, ką jis sako ar daro. Aš tikiu šviesa jo akyse, net jei šįkart ta šviesa ir buvo begalinė baimė. Tas žmogus sugebėdavo juokdamasis iš manęs paguosti taip, kaip nė vienas kitas padaras žemėje. Taip, jis buvo mano gyvenimo ramstis, tačiau visi augalėliai praauga lazdeles, kuriomis dar maži buvo paramstyti. Manau, kad atėjo ir mano laikas.

nieko rimto

Ir sakykit ką norit, net ir tai, jog šiandien penktadienis, tačiau žmonės visada ateina tada, kai jų nereikia. Taip, skamba nemaloniai, bet tokia tiesa. Kuomet viskas, ko trokšti, bet galbūt šiek tiek prisibijai, yra skirti laiko sau. Tiesiog sau.. ir tebūnie tai kritimas, išsekimas, bėgimas nuo savęs, savęs žalojimas fiziškai ar emociškai ir dar daugybė galimų variantų. Tuomet jie ateina ir sako, kad jiems reikia pagalbos.. O tu, springdamas viduje užtildyta ironija, sakaisi ne visai turintis laiko kažkam. Nors iš tikrųjų tas laikas eina pievom, nei jiems, nei tau. Nes prisibijai atsijungti nuo išorinių dirgiklių. Bijai užsirakint ir nusiplikyt liežuvio galą karšta karšta arbata. Bijai pravirkti, kai to taip labai reikia, nes nežinai, ar pajėgsi sustoti.. Ir sakykit, kas trukdo pasakyti kaip jautiesi ir paprašyti pagalbos? O kas tokiu atveju galėtų padėti? Kas?..
Ir pasijauti tuomet reikalingas per prievartą, ir dėlioji viską į savo vietas, kol sudėlioji iki skardžio. Nuo kurio ketinant tau šokti, prieš akis išdygsta savižudis. O tu, vietoj to, kad šokti kartu, vediesi jį valgyti ledų ir paslapčiom svajoji apie skardį.. ir viskas tik todėl, kad nori būti vienintelis, tą akimirką jaučiantis laisvojo kritimo jėgą.
Žmonės keisti. Bet ne labiau, nei aš.