Kalėdos

Kažkaip viskas keistai šiemet.. Kalėdos atėjo per anksti ir jau spėjo išeiti, tuo nuogu ir slidžiu, po balomis besislepiančiu ledu. Nebėr. Dovanos taip pat atėjo per anksti, kas niekada nevyksta šitaip, visada išlaukiam To ryto, To laiko ir Tos rytinės nuostabos šalia mirgant eglutei. Eglutė šiemet tik ką tik įgavo mirgėjimo, mano visai nevaisingomis pastangomis. Ne tokia eglutė, matyt, kad ir nuotaika ne tokia. Matyt, kad ir viskas ne taip. Ir toje trobelėje laukuose bus kažkaip ne taip. Per maža mūsų. Tik mes ir seneliai. Tik tiek. O ko gi daugiau ir bereikia.. Bet juk Kalėdos tai. Ar gali taip būti visiems nesvarbu? Nesvarbu, kad ko gero tai paskutinės tokios Kalėdos?.. O gal mes vis dar neišėjome iš neigimo stadijos? Bet kažkada juk teks pripažinti - ko gero jau tais naujaisiais metais liks vienu mažiau. Liks tuščia labiau ir viskas keisis.. Ar to per maža bent per šventes pamiršti savo ego ir visas susigalvotas problemas? Yra svarbesnių dalykų pasauly, yra žmonės ir yra jų paskutinės Kalėdos.

Keista, kad akimirką pamėginus džiaugtis tomis Kalėdomis tik dar giliau liūdna pasidaro. Ateis laikas ir aš bėgsiu nuo tokių Kalėdų, kaip kad bėgdavau anksčiau. Kai nieko nesupratau, nes suprasti nenorėjau. Dabar suprantu šį bei tą, taip, kaip noriu, nežinau ar gerai. O kas iš viso yra gerai? Ar gerai, kad žiema baigės? Ar gerai, kad žmonės dirba per Kūčias? Ar gerai, kai neturi kam pakuoti Kalėdinę dovaną? Ar gerai, ar gerai..? Ne.

Nekalbėkim dabar apie tai, juk vis dėl to - žiba. Akyse. Eglutė. Žiba tūkstančiai lempučių iš mūsų pačių gyvenimų ir niekada jos nesusideda tvarkingiau nei per šį tylų tylų laiką - Kūčias. O mes gal vėl trauksim šiaudus iš po stalo, tylėsim srėbdami kūčiukus ir nežinau ką jausim. Žinau, ką jausiu aš. Ryšį, kad ir koks jis būtų. Tiek daug išgyvenęs dabar jis kone tobulas. Akyse net pilna kaip. Ir net apsiverstų liežuvis pasakyti kaip, bet tie žodžiai visada viską sugadina. Gera turėti namus, į kuriuos gera grįžti. Gera turėti tėvus, su kuriais visos Kalėdos mielos, tik kartais, būna, pats to nesupranti. Gera. Ir juk viskas ne apie tai, kiek sniego už lango, ne apie tai, kiek viskas tikra, ne apie lemputes ir eglutes - apie mus. Ir visą kitą laiką..


Kažkaip norėtųsi duoti daugiau Kalėdų kitiems. Tik kaip?



Su šventėmis, įsivaizduojamas mano dienoraščio skaitytojau.
Pagalvok apie savo šventes tyliai, kol jos dar nepabėgo.
Nuoširdžiai ir naiviai, kaip vaikas. Nes tik tada pasakos tampa tikros..

pasiimk

Matyt metas toks, po to, kai išskrenda paukščiai. Kai nukrenta medžiai ir užšąla balos. Įspaudi pėdą sniege, o po tavęs dar trisdešimt pėdų - ir nieko nebelieka. Nieko, kas galvojai, galėtų būti tavo. Gal tik laikas toks, šerkšnais į langus įsispaudęs, girgždesiu po kojomis aimanuojantis, ir jauti, kaip lėtai ir kaip giliai jis eina. Vakar sakiau, kad reikia nustoti laukti, o šiandien vėl tyliu sniege ir laukiu bent mažiausios priežasties pakelti akis. Apšerkšnijo mano dienos - balta balta kur dairais..

Kartais tik taip norėčiau pravirkt tau į tuščius langus, susmukt sniege ir pasilikt iki kitos žiemos. Nes nebežinau, nebesusivokiu, kas baigėsi, o kas tik prasideda. Kur esu aš ir ar tu vis dar čia. Dar ką tik, rodos, juokiausi iš žmonių ir jų mažų nereikšmingų gyvenimų, grįstų susigalvotais jausmais, kaip vėl pamečiau save ir nebežinau jau, kas mano dėžutėj beliko tikra. Gal jau nieko, gal tai tik sudžiuvusios gėlės ir sulaužytos muzikinės dėžutės. Gal tai tik ištirpęs sniegas ir visos tavo šypsenos jame. Gal tai tik garsai, kurie dar kartas nuo karto sapnuojasi naktimis ir muša krūtinėn, gal - tik laikraščio skiautės su niekam negirdėtais vardais. Nežinau, kur pamečiau raktus į kitą pasaulį.

Pasiimk mane namo. Pasiimk už rankos taip, kaip visus milijonus naktų ji to laukė. Pasiimk taip, kad nebereiktų jau grįžti. Pasiimk, nes čia aš baigiu išprotėti. Nebežinau kelintą kartą kartoju - man SAVĘS viduje per daug. Tavęs per mažai. O gal atvirkščiai. O gal iš viso tuščia. O gal tik varnos virš galvos ir penkiolika traukinių į rytus. Gal. Gal raudoni klavišai tarp tavo šonkaulių ir vakar nupeštos vištos. Gal man tik reikia trumpam sniege užsikasti. Miške, kur net ir norėdamas niekas negalėtų rasti. Tada lengviau, tada gali galvoti, kad kažkas gal neranda, o ne kad neieško. Pasiimk mane į kitą planetą, kur saulė leidžiasi daugybę kartų, o šalia visada tavo rankos.


Pasiimk su savim.

kraustytis

Neseniai susidėjau čia savo "kontekstą", sudėliojau lyg save į lentynėles, kaip tik prieš šventes. Gal, kad Kalėdas jau galėčiau tvarkingai įsileisti, su visomis jų mandarininėmis kronikomis. Oi ne, ne apie degtine čia. O gal, kad tokią šaltą žiemą bent kažkur pagaliau būtų šilčiau. Kai susidedi save visą - mažiau ko trūksta. Nebent prisilietimo, nebent dėmesio ir naujos stimuliacijos. Bet juk viskas ranka pasiekiama, kol niekas neišmetė tavęs į negyvenamą salą.
O šiandien negaliu nustoti galvoti - koks keistas, vis tik, šis pasaulis.

Bedėliodama supratau, kad vaikiškumas yra toks žavus, toks žavus, kad nors niekada nenustok šypsotis. Atrodo, oi kiek daug tavyje sutelpa, oi koks tu visas kitoniškas, kiek skausmo tavyje užgimę, kiek kartų krista ir iš kaip aukštai. Žavios tos vidinės dramos, žavios, kol nepradedi jomis gyventi. Nepradėk, žmogau, neverta. Iš patirties sakyti galiu, juokinga juk, o ir pats matai, jei nesibaidai voratinklių ir mėgsti skaityti apie svetimas dramas. Aš tai nemėgstu, tik ne dramas, man geriau duok gerą gerą romaną. Dramas tik žiūrėti teatruose reikia. Bet ne apie tai.

Ir tikriausiai, kad ir ne apie suplyšusius batus, nublukusias spalvas ir paskendimus tose akyse, velnias, kokios jos gražios. Ne apie trūkusias stygas, ne apie pasaulio naivumą ir ne apie darbo netekusius, tuščias pinigines, verkiančias Kalėdas ir tuos, kurie turėdami galimybę patys pasirenka jas verkti. O kartais ir visai atsisako, nes orumas neleidžia, nes dar trys milijonai kitų priežasčių ir niekada, niekada lemtinga nebūna tik viena. Išmokau, ką?

Atrodo, viskas taip sudėtinga, taip sudėtinga, kad geriausia būtų pabėgti. Apsistatyti save spintomis ir gyventi tik tenkinant pagrindinius savo poreikius - maistas, stogas, miegas.. O bet juk tai nėra vieninteliai poreikiai, nuo kurių taip priklauso žmogaus būsena ir savijauta. Deja, bet nėra. Manai, kad nuo socialinių poreikių nemirštama? Na, jei esi ką tik gimęs našlaitis, tai tikriausiai nebetektum galimybės net suvokti to, kaip tavęs jau nebebūtų. Sunku gi šiam pasauly, pasirodo nėra išpuikę tie, kur dėmesio trokšta visomis išgalėmis, ir nėra jie kvaili, jie tik nusivylę ir proto užtemdyti nuo trūkumo. Ir pasirodo, yra toks dalykas, kaip sėkmingų santykių receptas. Ir jis toks paprastas, toks paprastas, kad aš sau tyliai džiūgauju pagaliau turėdama kuo pagrįsti savo ankstesnius spėliojimus, kuriais pasirodo visai taikliai šaudžiau.

Nežiūrėkite praeiviams į akis, mano mielieji įsivaizduojami mano mielo įsivaizduojamo blogo skaitytojai, nes netyčiom pabusite paskui ir suvoksite turėdami dvylika porų niekam nereikalingų padėvėtų džinsų ir šimtinės trūkumą piniginėje. Baisu, kai pagalvoji, ką gali žmogus. Tikrai taip, jis gali viską..

O iš tikrųjų, neturėjau ką pasakyti, bet labai norėjau kam nors ką nors pasakyti, nes dėmesio trūkumu sergu ir aš, bet nieko tokio, tai visiškai natūrali žmogaus būsena. Mes nesugebame gyventi vieni, net jeigu ir galvoji priešingai, yra dalykų, kurie nepriklauso nuo tavo norų. Vienas jų - tai tavo organizmas ir visos sistemos jame. Dar norėjau pasakyti, kad įsikrausčiau. Galbūt jau ilgam. Iš pradžių braidinėjau tik viena koja vandeny, o dabar, dabar ką tik parašiau pirmą įrašą tiesiai į čia. Be jokių kitų juodraščių, be jokių kitų atvertų langų.

Uždaryk langus, šalta už jų. O aš tuo tarpu bėgsiu išbėgsiu lauk gaudyti tos motyvacijos, kurią, rodos, taip neseniai pamečiau. Žinau, kad be manęs niekas negali manęs motyvuoti, žinau, kad tai tik ožiuko kaprizai, kaip visada. Ir tikiuosi, kad gitaros stygos pažadins manyje ką nors naują, kas vėl mane įpūstu tikėjimu. Tikėjimu jausmais, tikėjimu žmonėmis, tikėjimu gyvenimu ir tuo, kad viskas yra verta dėl šypsenos jų, dėl šypsenos tavo.

Kaip ir visi kiti pirmi kartai.

prisnigo

Shoot me in the head, darling. Can you?


Be careful what you wish for, babe. Niekada neturėk plano, pasaulyje viskas vis tiek visada vyksta tiesiog ne taip. Susimaišo laiko juostos, keičiasi žmonės. Gyveni bangomis turėdamas viską, arba nieko. Sekundėmis sustoji ir supranti, kad tai vis tiek ne tai, nebe tai, ne taip, ne ten, ne. Ar gali būti dar labiau tuščia? Pakėlus akis į viršų...

Svajonės kartais pildosi. Išlipa iš senų sudulkėjusių skrynių ir mėgina pasiimti tave ten, atgal. Nejučiom ima snigti, nors žiema dar toli. O viskas, ko tu nori, tai tik išmesti save lauk. Ir pradėti iš naujo. Sekti savo pasaką.

Kartais nustoji jausti iš viso. Ir negaila, net jei pasaulio pabaiga, net jei kitos moterys lovose, net jei viskas devyniomis spynomis užrakinta imtų ir ištrūktų. Negaila, net jei smerkiantys žvilgsniai į mano pusę, net jei niekada žadi nebegrįžti, net jei imtų ir nukristų dar vienas gyvenimas po kojomis. Negaila, net jei viduje mirštam, net jei meilė begalinė tavo, negaila, net jei kelio iš čia jau seniai nebėra. Negaila. O ar turėtų?

Šimtas šešiolika rankų mano odoje. Šimtas šešiolika gervių po langais. Šimta šešiolika takų takelių ir tik vienas pelkėn. Aš čia. Paskęsk su manim. Už viską, ko nepadarei. Už viską, kas buvo nesvarbu. Už mano šiaudais sudegintą viltį. Už tai, kad niekas negirdi..

Padovanok man sniegą pasaulyje. Padovanok speigą užšaldyk ir sudaužyk, kaip kartą jau. Stiklo karoliukais išsiridensiu grindiniu ir šviesiu visomis vaivorykštės spalvomis. Šypsotis galėsi, grožis pasaulin sugrįžo..

O tuo tarpu storu bintu aprišk man akis ir leisk spausti iki galo. Sukrėsk mane. Išjudink, ištrauk. Pavargau grandinėmis apsirišus melu gyventi. Nebus, nebuvo, nėra, niekada. Ir tai tik mano versija į šitą gyvenimą. Žinau, vieną kartą perplyšiu per pus ir ružavais poniais išskrisiu į kitas materijas, kur viskas bus lygiai taip pat, tik be manęs.

Galvojimas - liga. O aš renkuosi tekilą ir galimybę garsu save išspjauti.

mažasis p.

Kažkas baksteli plunksnos galiuku į alkūnę ir nustyri vietoje. Nejaugi taip? Gal kartais mes per daug mėgstam save sureikšminti, ir vis galvojam - ar dėl manęs taip? Ar tikrai? Juk galime susitarti - aš būsiu visada, kai nebūsi tu. Man tu nesi, taigi aš esu visada. O kaip tau?

Aš mėgčiau įmerkti galvą į vandenį ir pabūti taip minutėlę, vanduo ramina. Mėgčiau, jei akys paskui neperštėtų dar labiau, nepaisant to nuolatinio perštėjimo. Bet dabar tenka kitaip - dabar aš žiūriu į jį, į tą mažyti gražų žmogeliuką, kuris sako "nupiešk man avį" ir perštinčios akys atgyja. O aš sakau - aš tau ją tikrą padarysiu! Kalėdoms.. O jis sako, sako, tylėk, žodžiai tik trukdo mums viens kitą suprasti.

Ir tyliu. Ir visados tylėčiau, jeigu tik tos akys taip pat vis į mane žiūrėtų. Aš nemoku paaiškinti, taip yra ir tiek - tos akys spindi magija.

Sako, du priešingi poliai vienas kitą traukią, dar sako, kad viską mokslu paaiškinti gali. Gal, nežinau, nemėginau niekada visko paaiškinti. Nei mokslu, nei šiaip žodžiais. Ką tikrai žinau, tai, kad mane, kaip neigiamą polį net labai traukia tos teigiamos akys. Galėčiau dienomis taip ir žiūrėti. Tyliai. Ir leisčiau sau leisti jas suprasti. Ir tuos milijonus planetų, kurios tose akyse nardo.

Žinai, ko labiausiai norėčiau? Norėčiau mokėti neleisti toms akims niekada suaugti. Suaugę nieko nesupranta, sako mažas gražus žmogutis Žebriūno juostoje, o šalikėlis ant kaklo taip ir plazda, mėtomas vėjo kaip kad aš, kartais plazdu, vėjo plėšoma. Ir šypsosi garbanomis nupuošta galva. Ir jo akys, visai kaip tos.. net jei ir niekada jų nesumaišytum, net jei suaugusiems jos niekada neatrodytų vienodos. Matyti negali taip žiūrėdamas, visada reikia žiūrėti kitaip - nuoširdžiai ir kartais užsimerkus.

Ką daryti, kai languose neapsigyvena šerkšnas? Kai neištapo jų peizažais iš nepažįstamų pasakų. Ne tų, kuriose bajoraičiai nori tapti karaliais ir išjoja ieškoti tautos, kuriai trūktų vieno, geriau iš tų, kuriose vaikai nori tapti didvyriais. O didvyris tai tas, kuris nudobia slibiną. Kartais net nesvarbu dėl ko jį nudobia - dėl karalaitės, dėl garbės, svarbiausia - nudobia. Aš norėčiau irgi tapti didvyriu. Norėčiau mokėti nudobti tą slibiną, tą, kur manyje tūno, kur mano vaikystę valgo ir sako, kad žiūrėti užsimerkus tai tas pats, kas eiti atbulomis. Ir iš kart - į duobę, nes laikas juk į priekį juda, laiko tiesė erdvėje neina atgal, niekada, niekada neina.

Iš tikrųjų, visai ne tas pats. Jei jau jam taip atrodo - tai lai ir eina atgal, lai krenta į duobę, o aš, aš geriau saugosiu tas akis sapnuose ir neleisiu tau niekada grįžti. Uždarysiu tave galvoje į dėže ir neduosiu valgyti, užklijuosiu ir išskrisiu į kitą planetą, pas tas akis, kurios galbūt mane prisijaukins. Aš jas juk laistysiu. Ir užstosiu nuo vėjo, kad nesuplėšytų.

O mano slibinas - suaugęs ir nieko jis nesupranta. Ugnimi degina, baimes kursto, sienas stato ir muša, kas kartą, vos apie tave pagalvoju. O kartais ir kalba, kalba, kad tik tylos man būtų per maža, sako - suauk, ruduo čia. O aš tyliai kandu pirštų galus ir galvoju, kad ne ruduo - žiema mane nuramina, išpiešia šerkšnu ir akys nebe taip peršti, paleidžia snaiges į delnus ir grįžta visos pasakos į langus. Galvoju, kad ne ruduo - žiema sušukuos susivėlusius plaukus ir leis dar kartą pažiūrėti į tas akis, magijos pilnas. Galvoju, kad ne ruduo - žiema, mano slibiną devynis kartus dar žiemos miegu užmigdys

nutrūkti

Aš kartais dūzgiu kaip bitė ir sukuosi vietoje. Kaip vėjo malūnėlis. Nes nemoku, nemoku ištrūkti iš čia. Iš savęs, taip, kad nesapnuočiau, kad negirdėčiau, kad nejausčiau tų gijų, tįstančių ir galiausiai nutrūkstančių. Laikas čia kaltas, nes niekad nespėju jo suskaičiuoti..

Aš sumišusi, kaip išsibarstę pieštukai, trim tūkstančiais spalvų; aš juokiuosi, verkiu, dainuoju ir krentu tiesiai tau į delnus, o tu juos patrauki. Nemoku būti taip, kaip tenka visada, nemoku būti už nugaros, nemoku šypsotis į lubas, kai visko per daug ten ir nėra kaip iškratyti. Nemoku tau sakyti labas ir nesiųsti velniop, nemoku siųsti velniop tų, kuriuos iš tikrųjų
norėčiau. Viskas pasaulyje ne taip. Ne taip ir viskas! Trenkiu kumščiu į menamą stalą ir išeinu, kol dar skamba..

O tu, tu išgerk dar vieną, o gal ir dar, nes tai geriausia, ką tu moki daryti, tada apsisuk tris kartus apie savo ašigalį ir iškelk dar vieną, ultimatumą. Kol trūks kantrybė ir subyrėsiu, kaip nutrauktas perlų vėrinys, ant grindinio. Išsibarstysiu, pasimesiu, niekada nebesurinksi. Ir nerinksi, užmigsi - padauginai.

Ką ten perlai, perlai buvo vakar, šiandien tik stiklas, medis, molis ir visa kita, kas nulipdyta rankomis. Taip, aš nulipdyta rankomis, taip, ne tavo rankomis. Niekas niekada manęs gabalėliais nerinko ir dėl to dabar aš nekenčiu tavęs. Taip, tavęs, ne ko kito. Nes tavo akyse aš kartą patikėjau. Iš naujo. Naivume tu mano, sakytų močiutė, jei tos gijos tarp mūsų nebūtų nutrūkę dar kol smėlio dėžėje prie šulinio pienes skaičiuodavau ir tikėjau, kad varlėms nereikia kvėpuoti.

O gal tai jos iš aukštai, prisiminę, mane smaugia? Gal tai ne tu, gal tai ne aš, gal tai tik maža laukų varlytė? Ta, kur įšoka į mintis ir nepaliauja spurdėti, o man atrodo, kad pasaulio pabaiga prasidėjo mano galvoje ir tuoj išplis į pasaulį. Bet tavęs nepalies, ne, tokie, kaip tu - nemiršta. Dičiai nemiršta, jie gyvenimui reikalingi. Jie SAU reikalingi. Kaip niekas kitas niekada gyvenime net nedrįso sau būti reikalingas.

O aš sau nereikalinga. Tokia aš sau - nereikalinga. Išklerusi, kaip sena kėdė, krentančiomis kojomis, girgždanti ir aimanuojanti tomis minutėmis, kai bitės sparnais ima smaugti, kai tavo akys įsirėžia taip giliai po oda, kad norisi ją visą nudraskyti ir išmesti, išmesti tave lauk, taip, kaip leidai man išmesti save.

Šypsokis, tai tavo pasaulio ginklas. Nebėra, kas sakys tau tai, ko nenori girdėti. Nebėra, kas vers galvoti, kai tik nori kukliai tylėti. Nebėra, kas stums su virtine problemų dorotis. Skendėk jose, svarbiausia juk svajos spalvotos ir šviesi ateitis, nes tokius kaip tu - visada kas nors iškrapštys.

Uždusinti maža, pasmaugti. Grąžinti man dalį manęs, kurioje pusė pasaulio galėtų prasmegti. Beširdiška, žema. Dėkinga aš.
Nebebus, kas sakys - šviesa lange dega - nebebus ir šviesos, nes uždažė langą. Nėra. Nebuvo, girdi?

Įsiklausyk -
nutrūko.
Gijos.
Ir įkrito
į upę..




*Johny Cash - hurt.mp3

[ne]patikti

Man kartais užtenka vėjo, ir aš šypsausi. To vėjo, iš tavo lūpų, kur gali jausti kai šnabždi kažką. Tyliai tyliai arti arti priėjęs. Suvirpa kojos ir aš juokiuosi. Man patinka sapnuoti.

Dar man patinka nustoti rytais skubėti. Vėluoji ir ką. Vis tiek vėluosi, nepriklausomai nuo to ar bėgsi į autobusą ar nueisi į jį. Man patinka kaip išbėgus į lauką plaukai pakyla nuo vėjo išsirango kaip gyvatės ant veido ir trukdo žiūrėti į laiką. Žinau kodėl - nereikia žiūrėti. Juk smagiausia be laiko gyventi. Nuo aušros iki aušros. O vietoj laikrodžių - tavo akys.

Man patinka kaukšėti susikrimtus Mickevičiaus gatve, rytais, o ypač kai lapai krenta ir nori lyti. Kiek daug žmonių praskuba pro mane ir tik retas pažiūri. O aš norėčiau, kad jie stabteltų, sekundei, prie manęs. Aš norėčiau pakviesti juos kavos ir nuraminti. Juk rytais viskas turi būti gerai. Pasauliai griūva naktimis, o rytais vėl viskas būna gerai, ar ne taip?

Man tik nepatinka tyla liftuose, kai žmonės neturi kur žiūrėti. Ir ypač, kai neturi ką pasakyti. Mato tave kas rytą vis ten pat ir tuo pačiu laiku ir vis tiek neturi ką pasakyti. Juokinga, juk ir nereikia nieko sakyti. Viskas pasaulyje jau seniai pasakyta.

Ir nepatinka man tamsa laiptinėje, kai vakarais grįžtu. Ji ten tokia tiršta, kad vienądien tikrai į ją atsitrenksiu. Man nepatinka tamsa, labai nepatinka. Šviesoje juk viskas gražiau, ir į tave šviesoje man labiau patinka žiūrėt. Tada kiekvienas milimetras odos spindi. Kvadratinis, žinoma. Kodėl žmonės viską skaičiuoja kvadratais?

Ir man nepatinka, kad visada lieku viena. Ir kad visi keliai galiausiai nuo manęs nusisuka. Man nepatinka, kad manęs nemato taip, kaip aš norėčiau, jog matytų. Man nepatinka, kai žmonės bijosi vien todėl, kad aš nebijau klausti. Man nepatinka, kad išeina tada, kada aš mažiausiai noriu paleisti. Man nepatinka liūdnos gatvės ir tai, kaip jie į mane žiūri. Man nepatinka sustirę pirštai ir tai, kad tu tyli. Man nepatinka būti tik vakar, aš vis dar laukiau rytojaus. Man nepatinka klausti savęs ir žinoti, kad viskas ir vėl šitaip.

Norėčiau sudėt savo rankas ne savo kišenėse ir klausyti kaip traška cigaretė tavo lūpose. Iš ryto. Norėčiau dar kartą išgirsti tai, ką kartojai, kas kėlė ir nešė atgal ten. O svarbiausia - buvo tikra. Norėčiau mokėti nustoti galvoti, nustoti norėti, nustoti tikėti, nustoti laukti. Kol kas nors pasikeis ir pagaliau tikrai ims lyti. Norėčiau išeiti taip, kaip neišėjau nė karto tada, kol dar buvo laikas. Išeiti taip, išeiti visam, kad tai ne aš dabar nenorėčiau išvyst tavo veido..

Laukti

Anksčiau aš visada laukdavau tavęs stotyse, traukiniams pravažiuojant. Laukdavau, laikrodžiams tiksint tuos pačius skaičius vėl ir vėl. Kol vanduo pakildavo iki kulkšnių. Nebūdavo šalta. Nebūdavo nei sūru, nei vieniša, nei ilgu. Atrodė, tada, kad tik toks gali būti šiandien mano gyvenimo tikslas - sulaukti tavęs. Ir visa kita sutirpdavo aplinkui, kam dar gyventi, kam dar kvėpuoti, jei žinai, kad nebebus?.. tavęs.

Taip aš išmokau pamiršti paukščius padangėse, išmokau niekada nenuleisti akių, net jei ir vėjais virkdydavo pavargusias akis. Pavargusias žiūrėti į tolį - o gal, o gal tai tas traukinys ir gal tai tu jame. Tik tu.
Išmokau stovėti kaip karys šviesos apleistam lauke ir virsti rūku. Iš lėto, taip, kaip šiandien virstama daržovėmis. Išmokau pamiršti laikrodžius, nuolat mušančius tuos pačius skaičius. Vėl ir vėl. Išmokau kvėpuoti traukinio dūmais, lytėti - bėgiais, jausti - tavimi. Tuo, kurio nebuvo.

Žinau, daug dalykų kitądien nebeatrodo taip pat net jei ir niekas nesikeičia. Net jei ir nesumerki akių valandomis. Paromis. Savaitėmis. Laukiant laikas sustoja šešis tūkstančius kartų iš naujo ir gali girdėti kaip tavo paties kraujas apleidžia pirštų galus. Gali išmokti nebejausti šalčio, gali išmokti vaikščioti nuolatos apsemtais šaligatviais. Iki kulkšnių. Gali išmokti nebepakelti akių į dangų ir niekada nenuleisti smakro žemyn. Gali išmokti nustoti virpėti, kaip virpa smuiku užgintos stygos. Gali išmokti neliesti kojomis žemės, pleventi ore, it rūkas, it visos tos aimanos, kuriomis tavęs laukiau. Bet negali išmokti nebelaukti..

Suprask, kartą užmynus miną nuosavam sode - nebegali pasitraukti. Tenka įminti tvirtai ir žydėti diemedžiu. Arba akmeniu. Į savo langus, pro kuriuos tuomet jau nebėra kam žiūrėti. Vardan ko? kad sulaukti. Pamatyti dar kartą tas akis, žinoti, kad gyvas, kad kiti pasauliai nėra kitapus laiko, kad iš ten sugrįžtama, jei kažkas labai laukia. O kas, o kas jei aš nepakankamai laukiau?..

Gyventi kitaip

Kartais man patinka gyventi truputį atbulomis, tada galvoju, kad gyvenu kitaip, nei visi. O gyventi kitaip nei visi - jau geras požymis. Tada net gali pradėti galvoti, kad gyveni gerai. Nes jei gyventi kitaip nei visi yra geras požymis, o gyvenimas atbulomis yra gyvenimas kitaip nei visi, tai gyvenimas atbulomis yra geras požymis. O geras požymis negali būti kažkieno blogo požymis, todėl tai jau yra kažkas gero.

Taigi, jei
p - gyventi atbulomis
q - gyventi kitaip nei visi
r - reikšti gerą požymį

((p->q)konjukcija(q->r)) -> (p->r)
Jei p tai q ir jei q tai r, tai jei p tai r. implikacijos pereinamumas.
Ir dar prie to paties

s - būti kažkuo, kas gera

((r->s)konjunkcija r) -> s
jei r tai s ir r, tai s. antecendento teigimo dėsnis. tautologija.


Kartais man patinka klausytis senoviškų plokštelių, nors ir neturiu patefono. O ką, jūs gal širdimi nemokate klausytis? Priglaudi prie krūtinės ir klausai, giliai giliai kvėpuoji ta muzika, kuri negroja ir visai kitas pasaulis prieš akis atsiveria. Ir žmonės kitokie, o gal todėl, kad tai tik jų nugaros.

Dar man patinka žiūrėti į visą naktį degantį langą. Patikdavo, ei, seniai bemačiau tą langą, ar jis vis dar dega? Nors, jei jis dega visada, juk negali taip imti ir užgesti. Nebūna taip, kad ima ir užgesta, juk net jei ir išdaužtų langą - jis vis tiek degtų, nes klaidingas žodžių junginys čia, su visai kita reikšme ir visai ne langas ten dega, o tai, kas už jo. Bet visi sveiki ten, kažkas juk turi už elektrą mokėti, kitaip nedegtų. Pamelavau, būna, kad ima ir užgesta. Visada, kai pamiršti patikrinti ar dega, todėl man dabar baisu, kad užgeso. Nebebus kur žiūrėti.

Aš mokausi mulkinti žmones ir man puikiai sekasi - nebeatmenu kada paskutinį kartą intensyviai leidau laiką tarp žmonių. Argi ne puiki strategija? Nieko jūs nesuprantate, lygiai kaip ir aš nieko nesuprantu. Visi mes vienodi - pliki ir pasimetę, nesvarbu kiek langų aplink degtų naktimis ir kokiomis tautologijomis mėgintume išrašyt savo gyvenimus, vis tiek visa taip pat, tik kitose rankose. Ir vis kitaip groja, klausant širdimi, priglaudus prie krūtinės.

Suskaičiuok mane iš naujo, taip kaip niekada nedarei ir nedarysi, taip kaip niekada galbūt nebuvai ir nebebūsi. Užrašyk, įstiklink, pakabink. Ir uždek.
Aš irgi noriu degti, kaip tas langas, visada. Kad kažkas turėtų į ką žiūrėti tirštomis savo naktimis. Ir galvoti apie tai, kad jis irgi - kitaip nei visi. Kaip kad visi - kitaip nei kiti.

25, spalis

Galbūt todėl, kad vėjai naktimis pernelyg tylūs, kai esi kitoje pusėje. Galbūt, kad artumas nenumaldoma jėga trūksta ir nutrūksta ir pavirsta atstumu tarp penkiolikos naktyje klykiančių kirų. Visada. Gal, kad samanose nebeužtenka vietos svetimoms pėdoms įsispirti, atsispirti, sustoti. Aš tikrai nenoru grįžti, aš noriu eiti tolyn, kol samanos atsigaus, o kirai paliks mane ramybėje. Aš noriu stovėti kitoje pusėje, toje, kur rudenio vėjai plėšosi kaip niekados niekas nemokėjo plėšytis. Taip, lyg visa, kas sunkiausia sutelpa ten ir įgavę sparnus ima kilti. Aš noriu, kaip tada, visai kaip tada, su jūra šniokšti ir ošti ir visa kita iš savęs iškratyti taip tyliai ir baikščiai, o jei kas užklups? Bet juk tokia teisybė pasaulyje - kai nori, kad užkluptų, lieki vienui vienas ir niekur pasaulyje atrodo nė gyvos dvasios nebeliko. Pagrok man, pagrok savimi tas melodijas, kurios verčia vėjus pakilti. Ir draskytis. Man į plaukus. Aš nemoku būti viena, būti taip, kad niekas niekada neužkluptų, tu nežinai, nežinai kaip trypiu save, nes nemoku, tai kodėl tada būnu?

vardas

Kažkodėl, gal, kad vėjas naktimis per garsiai ūbauja, panorau parašyt tavo vardą. Dar ir dar kartą. Ir vėl. Kol išeis taip gražiai, kaip niekad. Kol kvėpės, kaip ką tik iš miško parneštos avietės. Kol blizgės, kaip nuo močiutės suknių nubirę blizgučiai. O jie sakytų – pigu. Taip, sakytų, nes nieko nesupranta. Nesupranta, kad niekas dabar nebūna pigu, nes sunkmetis. Ir rūkas rytais sunkiau išsisklaido. Ir naktys sunkiau įsismelkia į smilkinius, ir kažko neramiai migdo. Ne taip, kaip tada, kai dar nežinojau, kas tu toks.

Užtat dabar – žinau. Ir žinau, kas yra sunkmetis. Nes nereikėjo anksčiau nei naujų suknelių, nei aukštų batelių, nereikėjo – ir laiminga buvau. O dabar vis norisi gražiau prieš tave pasirodyti. Ir visada pasitempus, o vakarais neatsiginu skausmų, nepratus. Ir dėl tavęs tik, tik todėl, kad tavo vardas toks naujas. Jei aš iš seniai, tai tu – iš vakar. Iš to rūko, kur sunkiai sklaidėsi ir nakties, kur neramiai migdė.

Kartais aš manau, kad tave susigalvojau. Kad tavęs iš tikrųjų nėra. Tuomet pati savęs klausiu – o kam man tos suknelės? Kam tie bateliai, kam dabar čia stiebtis ir temptis it saulėn besisukantis stiebelis? Nebūsiu aš juk gražiausia tau. Nebūsiu dailiausia. Nes tavęs net nėra.


Bet vis tiek negaliu sustot rašyt tavo vardo. Jis toks gražus, toks, kaip pianinu skambinant, kaip smuiku griežiant. Gražus, ir ką tu man.

Gal ir gerai, tada, kad tave susigalvojau. Mama džiaugias gražia dukra ir gatvės kažko šviesesnės aplinkui. Gal ir berniukai ims mano pusėn akis ganyti, o man tai kas, aš jų vardų šitaip niekada niekada nerašysiu. Tik tavo.

Gal ir blogai, tada, kad tave susigalvojau. Pilna skrynia suknelių, o man vis negana. Tiek berniukų dairysis, o aš juk tau prisižadėjau. Bet tavęs juk nėra. Taip ir susensiu vis berašydama tavo vardą, nebetiks suknelės, išsimėtys bateliai. Ir tiek tos laimės, tiek tų šviesių gatvių.

Bet vis tiek man dar vienas dalykas paliko – jei tavęs nėra, tai iš kur tas vardas? Aš tokio pati niekuomet nesugalvočiau.

atsimerk

Ar gali girdėti? Ar gali girdėti mane?
Aš nežinau kiek praėjo laiko, kodėl būtina jį matuoti. Centimetrais išklojus grindis, ir vėl be kilimų. Laikrodžiai nustojo tiksėti, kai tu atsiradai. Manęs dar nebuvo, bet aš jau žinojau tai. Kvaila galvoti, kad viskas turėtų būti kitaip, bet aš - gyvenimo kvailys. Ir šitaip aš sudėta.
Ar girdi, kaip kasnakt aš vis tave prisimenu, prieš užmiegant? Suskaičiuoju akies mirksnius ir visus tuos kartus, kai manęs nematei. Ne, nepykstu, tu juk net nežinai kuriame laike aš egzistuoju. Kvaila ir tai. Bet gyvenimas - kvailys. Ir taip jau jis sudėtas.
Mielasis, ar žinai, mes įsimylėję. Mes mylėjome vienas kitą dar net nežinodami apie vienas kito buvimą. Taip jau yra, tu gali netikėti, bet tai nieko nepakeis. Viskas, ko tau reikia esu aš. Viskas, kuo tu kvėpuoji, esu aš. Viskas, ką tu matai, esu aš. Viskas, kuo tu tiki, esu aš. Viskas, ką tu sapnuoji - tai aš. Aš aš aš. Visur aš. Tavyje aš. Už tavęs aš. Atsimerk. Gal jau gana apgaudinėt likimą, aš nekur nedingsiu, nes tu ir esi aš. Aš esu tu. Ir šiuo metu mes lygiai taip pat žiūrime į tą dėmę ant kilimo. Išpiltos kavos. Kilimo, kurio nėra.
Tu galvoji, o gal manęs irgi nėra. Aš irgi taip galvoju. Bet jeigu esi tu, turiu būti ir aš. Juk aš - tai tu. Ten, kur tu. Taip, kaip tu. Išgirdai? Lopšinėmis vakarais mėginu įsibraut į tavo protą, nes jo galios per daug. Paleisk jį, įsileisk mane. Pamatyk. Ir tą pačią akimirką nustosi būti vienišas. Aš skaitau tave jau ketvirtą kartą, ir tu vis dar toks pat. Aš žinau, kur visi tavo achilo kulnai, ir jie vis dar ten pat. Aš jaučiu, kiek nereikalingo svorio krūtinėj, ir kiek maža vietos man. Ir jos vis dar tiek pat..
Tu gali mane ignoruoti, bet aš niekur nedingsiu. Aš belsiu į kiekvieną tavo langą, jei reikės - išdaušiu. Aš iškuopsiu visą blogį iš tavęs ir užblokuosiu protą, jei reikės - numirsiu. Bet tu negali bėgti labiau nei aš, nes tu esi aš. O aš stoviu. Stoviu štai čia, priešais tave ir prašau. Prašau nedaug, tik..
Atsimerk.

aviečių kronikos

Pabudau kažkur kelyje, ne daugiau 50 kilometrų iki tikslo, spidometras rodė 79, moteriškas klegesys sklido nuo galinių sėdynių, prašė uždaryti langą, nes pučia. Saulė spigino tiesiai į suskilusius mano stiklus. Kelias bangavo, tikslas artėjo.
Kodėl?

Tikriausiai kitaip nebuvo įmanoma - išsijungti save ir sukti ten, kur sukasi. Aš, žinoma, kaip šiuolaikinio jaunimo atstovė, galėjau pasirinkti kitą variantą - nesuvaržytą savaitgalį mieste, su laipsnių nevengiančiais draugais, ar kokia simpatija ir kinu monitoriuje, arba su garbanų savininke ir vynų, bei ašaromis į grindis, kartais juk reikia, apverkti save. Bet nepasirinkau.
Kodėl?

Kita, ką atsimenu - muses, zvimbiančias aplink ausis, uodus, kandančius, atrodo, tik mane, karštį, mušantį per galvą kartais smarkiau nei laipsniai. Ir krūmus aplink. Uogos. Ir kas man leido galvoti, kad tai yra tai, ko man tuo metu reikėjo? Karštis, mašalai, erkės, dilgelės.. Paprastai "pabėgimą" aš įsivaizduoju kur kas panašesnį į utopiją.
Kodėl?

Nes svajoti yra labai teigiamas veiksmas, kuris generuoja pozityvumo proveržius galvoje. Ir ne tik. Nežinau ar tai, ką kalbu apskritai yra realu.

Žinau, kad avietynai, į kuriuos patenki brisdamas per paparčius, kurie ūgio man lig pažastų, yra tokia pat tinkama vieta galvojimui, kaip ir suoliukas parke, ar ilga eilė parduotuvėje. Atradau save tuose brūzgynuose iš naujo, kaip labai išlepusią (deja, visi buvo per toli, kad būčiau galėjus kam nors skųstis), silpną ir zirzlią. Beveik kaip tos musės. Žinoma, po pusvalandžio zyzimo, kai atrodo jau nebėra uogų, yra tik milijonas dilgėlių (o iš tikrųjų tik ta viena, kuri nudilgino abi rankas), įsijungia antras kvėpavimas ir gali iš naujo patikėti savimi.

Tik.. to aš nepadariau, nes, man rodos, pastaruoju metu, to dariau kaip tik per daug. Tačiau galėčiau pasigirti dideliu minties krūviu to vargo eigoje. Negalėčiau pasigirti itin kokybiškomis mintimis, bet oh.. kažką juk reikėjo daryti, kad išgyvenčiau! (žinau - drama ne vietoje ir ne laiku).

Taigi, sugalvojau, kad žmonės būna dviejų tipų - tie, kurių galvos skirtos lipimui ant jos, ir tie, kurie ant jų lipa.
Dar mums atrodo, kad tikrasis džiaugsmas prasiveržia pro mūsų čakras, kai apsisvaiginame. Todėl mes svaiginamės. Iškeltomis galvomis įrodinėjame, kad tai ne baimei ar kitiems kompleksams įveikti, o čakroms atverti. Ir mums pavyksta - patiems savimi patikėti.

O jeigu žmones skirstytume į kitokius du tipus, tai yra per kvaili šiam pasauliui ir per protingi. Ir visiems mums trūksta vietos po saule. Todėl mes keliaujame iš kampo į kampą jos ieškodami. Niekada nerandam ir todėl mums visada būna liūdna. Išskyrus tada, kai svaiginamės. Todėl mes svaiginamės.

Taip pat mes pasiduodame visiems žmogiškiems instinktams, teisindami save, kad gyvenimas trumpas ir beprasmis, o taisyklės skirtos tik bukiems, nes protingi juk eina prieš jas. Kaip jau sakiau - yra du tipai žmonių: per kvaili šiam pasauliui ir per protingi.

Dar - mes esame tobuli. O jei nesame - kiek įmanoma stengiamės tokiais būti. Nes labai svarbu, kad neatrodytum kaip vienas tų, kurių galva skirta lipimui ant jos. Įvaizdis labai svarbu - jis neduoda mums nieko, bet duoda kitiems - pasigerėjimo malonumą arba sukeltą šleikštulį. Tokiu atveju net ir didžiausias egocentrikas patampa mažiau šlykštus, stengdamasis kurti savo įvaizdį, dėl kitų.

Taip pat mes mėgstame kalbėti. Apie save. Kartais net neįdomu ar kam nors įdomu - mes sutverti kalbėti apie save. Nes labai svarbu, kad mus visi pažintų. Visi, net ir tas girtas dėdė baro kampe, o kas, jeigu jam nuoširdžiai įdomu? Taigi mes kalbame garsiai, kad patenkintume tą smalsumą, o egoistai čia gauna dar vieną tašką už užslėptą stengimąsi dėl kitų.
O kai ši tema išsenka - visada galima parodyti savo išprusimą pasirenkant atitinkamą temą - tai labai svarbu. Temos ir kalbėti. Nes nuolat kalbantis žmogus pats savaime yra tas, kurio galva nėra skirta lipti ant jos. Nes tokios galvos turėti nenori niekas, nebent tas girtas dėdė baro kampe. Nes jam jau niekas nebesvarbu. Jis svaiginasi, ir tikriausiai yra laimingas, nes čakros atsivėrė. O mes juo šlykštimės, slapčia pavydėdami. Ko? Niekas nežino. Niekas jo nepažįsta. Gal atsivėrusių čakrų, gal išgerto alkoholio kiekio. O gal to, kad jam jau niekas nesvarbu.
Įdomu, kuriam tipui žmonių jis priskirtų save - per kvailiems ar per protingiems šiam pasauliui?

Aš žinau - nebėra nieko, kas dar nebūtų sugalvota. Visi žodžiai pasakyti - visos mintys išreikštos, o mes galim tik kartotis ir atrasti senas tiesas iš naujo. Juk geriau vėliau, nei niekada?

Atradau save, perkračiau ir sugrūdau atgal, nerūšiavus, nes supykau. Aš esu eilinė durna pana - noriu to, ko neturiu. Kai turiu - nebenoriu. Net ir su uogomis taip - kai galiu valgyti kiek noriu, sėdėdama avietyne, nevalgau, nes nenoriu, o kai po keleto valandų jos visos per kančias surūšiuotos ir paruoštos tvarkymui - prasukdama vis godžiai žiūriu į jas ir vogiu po saujelę. Kvaila, tiesa? Tačiau kaip malonu..
O aną kartą perskaičiau knygoje, kad geriausias būdas išsivaduoti nuo pagundos - jai pasiduoti. Pasidaviau ir išsivadavau. Kartais visai nieko bloga patikėti knygomis.
Tik, kad viskas būtų taip paprasta, kaip su uogom.

Mano kartelės per aukštos, o aš - princesė ant žirnio. Šokinėt už tvorų ilgai reikia, kol aš pamatau, o pamačius duodu devynis kliūčių ruožus įveikt ir žinot ką, kai lieka paskutinis, aš suprantu, kad man labiau patinka į dangų akis ganyti. Bergždžia su manimi. Neverta ir per sunku. Fiziškai ir morališkai. Man reikia aiškiaregio su žolelių nuovirais nuo visų susigalvotų ligų. Ir dar pora skraidančių kilimų, nes mano čakros nuo laipsnių nebeatsiveria..

Ir po viso to.. aš nustojau savęs klausti kodėl. Nes kai skauda viską ir atrodo jau nebeturi jėgų, krenti į minkštą patalą ir taip norisi išraudoti porą posmų prieš miegą. Ir visa tai tik tam, kad pasiekus grindinį galėtum vėl atsispirt. Fizinis nuovargis pasivijo emocinę būklę. Dar keletas pelkėse išmurgdytų dienų ir galbūt aš sugalvosiu, kaip išsivaduot iš kitų pagundų.
O ypatingai - niežtinčio gumbo ant rankos..
Galbūt, o gal ir ne.
Kodėl?

Nes vienas lauke - ne karys.

pyktis

Tai, kaip varnų pripėduoti lapai. Ant medžio. Kaip išsiliejęs tušas ant riešo. Kaip ėjimas atbulomis, bet į priekį. Ir niekas negali pasakyti, ar tai judėjimas pirmyn ar atgal. Nes niekas to ir negali žinoti.
Tai, kaip stovėjimas scenoje. Nugara į žiūrovus. Drebančios kojos, gumulas gerklėję ir akmuo. Į tave.
Atrodo, tada, sekundė laiko virsta begalybe. O akmuo lyg kulka perveria kiaurai ir sukrečia viską. Vėl ir vėl. Ir dar kartą.
Šoko būsenoje, gegutės kukuoja gražiausiai.

Kartais, dievaži, kartais, taip gera gyventi užsimiršus, kas esi. Įsivaizduoti viską lyg skrydį, plačiai ištiesus rankas. Iki kol vėl pažiūri po kojomis ir pamatai tą pačią juodą skylę. Pelkės, purvas ir visa kita atributika. Ir tu. Tu ten. Stovi ir lauki. Kol dar kartą susimausiu. Nieko nesakai, o tau ir sakyti nereikia. Tiesiog stovi ir lauki. Ir kas kartą neapkenčiu tavęs vis labiau. Palik mane. Palik mane. Palik. Išeik. Numirk. Išnyk. Išnyk, kaip išnyksta visos gražiausios akimirkos, kai tu ateini. Išnyk, kaip išnyksta laisvės pojūtis, vos pažvelgiu į tave. Gal jau gana? a? Pabandei ir nebegali sustoti? Radai auką lengvam malonumui? Tau juk nieko nereiškia. Aš juk nieko nereiškiu. Nė nepajusi, manę apleidęs. Nė medžio lapas nesuvirpės. Aš išeisiu tyliai, išeisiu aš, jei tu negali. Nė nepajusi. Ir akių atmerkt nereikės. Pamirši mane tą pačią akimirką, kai manęs nebebus. Ten.
Ar žinai, ką reiškia būti įraizgytai į tavo tinklą, žvėrie? Ką reiškia išsižadėti visko, kas pasaulyje nuostabiausia - gebėjimo jausti ne tik tai, ką sukeli tu. Ne tik šleikštulį, ne tik baimę, ne tik tai. Ar žinai, kad už viską pasaulyje aš noriu tik to - tik to mažo ir nekalto jausmo, kažkam. Tu negali būti man viskas. Tu negali to atstoti. Negali. Negali. Negali..

būk

Būk mano šaknys, įaugusios į žemę. Būk mano kareiviai nukirstom galvom.
Būk mano dangūs ir mano bėgantys žingsniai. Būk pamuštas ropoti keturiom.
Būk visi lėktuvai skrendantys į šiaurę. Būk rytoj, vakar ir šiandien.
Būk rūkas, kylantis iš ryto. Būk šašas ant krumplio. Būk gyvas.
Būk po kojom nutraukytom stygom. Būk riešuose išskaptuotos tylos.
Būk skausmas, mano smilkiniuos. Būk batas, išmestas į jūrą.
Būk muzika lentynose, būk triukšmas burnoje. Būk stirna iš animacinio filmo.
Būk visos pasaulio pasakos, užrašytos prieš miegą. Būk nukirstas šuva prie kelio. Būk lieptas.
Būk mano kaliausė ir mano virvė. Būk stiklo akmenukais kišenėse ir sijom.
Būk laikraštis pašto dėžutėje. Būk palaidas ir dar nesusiūtas.
Būk gripas ir visos kitos ligos. Būk dviem šimtais laipsnių temperatūros.
Būk smilgos, nušalusios žiemą. Būk čia ir palik mane vieną.
Būk kartais, naktim, būk sekundėm. Būk skaičių sistemos ir skundai.
Būk varnom į plaukus ir tiesėm į Romą. Būk kvapas, lipantis iš pieno.
Būk mano žvejys, mano dievas ir balos. Būk tyliai, iš lėto. Būk žydas ir žalias.
Būk plunksnose mano pagalvės. Būk mėlyne po akim. Nebūk pavargęs.
Būk pašto ženklai ir nustipę balandžiai. Būk viskas, ką galima būtų suvalgyt.
Būk peilis, būk kirvis, į koją įsmigęs. Būk nėščias pelėm, būk šveplas ir pėsčias.
Būk traukinio bėgiai, aguonos, lelijos. Būk visas orkestras man grojantis stygom.
Būk tris kart geriausias buvimo dalyvis. Būk šimtas taurelių po šimtą, degtinės.
Būk vasara mano, parduota, išduota. Būk marmuro luitas man, būk ponis spalvotas.
Būk vienas plius trys ir tvartas į gamtą. Būk mano saulėlydis ir visi pirmi kartai.
Būk mano kaubojus, būk mano tekila. Būk tas autobusas, kur pavyti nespėja.
Būk pienės, ramunės, būk centai ant kelio. Būk mano Petriukas prie rūtų darželio.
Būk siela belaisvė, būk ką tik sugrįžęs. Būk tas, kurs bučiuoja mano krūtinę.
Būk šmėklos, vandalai, garstyčios ir kraujas. Būk mano košmaras, būk mano pasaulis.
Būk jūrose skendęs, paskendęs skenduolis. Būk šaltas ir kietas, būk tėtis ir brolis.
Būk varpas, aukštai, nepajudintas, šventas. Būk mano vagis, būk neišaiškintas vergas.
Būk vynas, būk sodžiai, būk mitų herojus. Būk juo ir galėsi miegoti prie kojų.
Būk venos, arterijos, Hitlerio ūsai. Būk sienos, tarp kurių mes dviese pražūsim.
Būk raštas per kraštą, būk garsiai ir švelniai. Būk grąžtas į smilkinį. Būk karo belaisviai.
Būk akys senolio, būk rytas prie upės. Būk taip, kad galėčiau ir aš vėlei būti.

Būk tūkstantis mylių pirmyn ir atgal.
Būk mano. Būk mano-dabar ir visam.

rūkas

Jis ateina rytais, nuogus kulnus braukdamas rasota žole. Ateina tyliai, taip, kaip ateina pavasariai į paprastųjų širdis. Ateina neprašytas, kaip lietūs į išplėštas krūtines. Ir lyja. Visai kaip obelų žiedai soduose. Švelniai..
O atmerkus akis visada pirmą matai tik rūką. Daugybe to tiršto, balto, tarp pirštų nardančio ir į batus krentančio. Būdamas mažas jis visada bandydavo pabėgti nuo rūko, jam vis rodydavosi, kad rūkas nori jo batus pavogti. O batai tada buvo didelis turtas, nes akmenys aštrūs kieme, susipjaustyti kojas nepatogu. Paskui labai daug vargo su jom: tai vis plauk, tai vis žiūrėk ar žvyro į žaizdas nepribyrėjo. Ne, geriau batus turėti. Tik tas rūkas..
Kartais būdavo gera, tiesiog išeiti į pievą, atsigulti rūkę ir laukti. Mamos visada sako, kad tai laiko švaistymas - laukti. Nes nesupranta, nesupranta jos, kad laukti - tai geriausias laikas. Kai išsitiesi pievoje, lauki kol atplauks debesis, lauki, kad sužinotum, ką jis nori tau pasakyti. Kartais jie labai neryškūs, ar dar blogiau - labai sudėtingi. Žiūri ir taip, ir kitaip, ir vis tiek nesupranti ką jis nori tau pasakyti. O kartais viename ir visą istoriją gali išskaityti. Kai jis guldavosi į pievą, visada nusiaudavo batus ir pasikišdavo po galva. Kad rūkas nepavogtų. Nes kai žiūri į dangų, tai nematai savo kojų, o tada tik šmaukšt ir nebėra.
O man patikdavo laukti. Kol rūkas pavogs batus, tik maniškiai, tikriausiai jam buvo per maži. Todėl niekad net ir nebandė jų numauti. O aš juos plaudavau kiekvieną vakarą, kad gražesni būtų..
Aš atsimenu, tada mėgdavom gaudyti vienas kitą toje pievoje, kai aplink tik rūkas, ir nieko nematai. Tik girdi batus šlepsint kažkur už nugaros, atsisuki ir nėra. Atsimenu, tada, taip belakstant aš jį pamečiau.. Rūkas tikriausiai ištaikė progą ir pavogė batus, o jis nubėgo jų ieškot. Taip ir negrįžo daugiau į tą pievą.. O kitą rytą mes išvažiavom, nes buvo laikas man pradėti lankyti mokyklą.

Nuo tada prabėgo laiko, per mažai, kad pamiršti tą tylų šlepsėjimą, per daug, kad galėtum grįžti į pievą, bet pakankamai, kad rastum pavogtus batus.
Dabar jis ateina tyliai, nuogais kulnais braukdamas rasotą žolę. Ateina taip, kaip ateina laiškai į surūdijusias pašto dėžes. Ateina neprašytas, kaip lietūs į išplėštas krūtines. Ir lyja.
Jis nekalba ir batų nebenešioja. Išaugo, nebebijo susibraižyt padų. Jis laukia. Ir žiūri į mane, kaip aš žiūrėdavau į debesis, žiūri ir bando išskaityti. Laukia, kol galės visą istoriją sudėti. O tada, mes abu žinom, kas bus tada.
Aš tik tyliai žiūriu į jį ir prašau dar paieškoti tų batų..

12

Tyla. Rūkas. Troškimas. Naktis. Noras. Savinimasis. Jausmas. Susikaustymas. Tikėjimas. Geismas. Atmintis. Žodis. Mįslė. Gestas. Žingsnis. Laisvė. Lietus. Rytas. Dangus. Akys. Ryšys. Išsilaisvinimas. Aklumas. Paslaptis. Baimė. Konfliktas. Pasitikėjimas. Trintis. Rankos. Bėgimas. Tolis. Šaltis. Alsavimas. Įtampa. Laikas. Dienos. Lūpos. Akimirka. Skausmas. Klausimas. Šiurpas. Trauka. Siūlas. Šypsosi. Suderinamumas. Komplikacijos. Eisena. Žiežirbos. Laužas. Skambesys. Šiluma. Kaina. Trepsėjimas. Pasiklysti. Aladinas. Kreipinys. Stebėti. Kulminacija. Apkabinimas. Durys. Ėjimas. Gylis. Srovė. Pyktis. Ramunės. Muzika. Varlės. Žolė. Mistika. Stebuklas. Dviese. Žinojimas. Atitikmuo. Kelionė. Nuospauda. Nerimas. Kelias. Sekundė. Tiksėti. Kupinas. Laimė. Turėti. Kvailumas. Tamsa. Tuštuma. Pažadas. Sekti. Šalia. Vakar. Būti. Kitur. Klausytis. Pieva. Garsas. Aidas. Šaukti. Matyti. Artumas. Tiesa. Silpnumas. Kirvis. Kraujas. Šviesa. Keistumas. Tikra. Šokis. Atiduoti. Karma. Tūnoti. Judesys. Lengvumas. Virpėti. Karštis. Vaidmuo. Kaukė. Istorija. Naujas. Liūdesys. Kvapas. Legenda. Afrika. Sala. Vandenyje. Svajonė. Lytėti. Garbė. Saikas. Skonis. Rašyti. Laiškas. Kovoti. Kiekvienas. Žavėtis. Draugystė. Siela. Juokas. Likimas. Rytoj. Nebūti. Galbūt. Kalbėti. Ribos. Rėmai. Daina. Pirštai. Sintezė. Galvoje. Plyšti. Aiškumas. Pasaka. Teatras. Kojinė. Ryšėti. Atstumas. Laikyti. Paguoda. Atsakymas. Šiandien. Akistata. Rojus. Jūra. Mylėti. Lopas. Stiklinė. Akmuo. Tvirtumas. Savigrauža. Trenksmas. Kvatotis. Išnyko.

nežinoti

Nežinau, kur esu. Nežinau, kur einu. Nežinau, ką darau. Nežinau.
Atrodo tik, kad vis mažiau darausi reikalinga pasauliui. Ir žmonėms. Žmonės juk ir yra mažyčiai, skirtingi pasauliai. Skirtingai nutolę vieni nuo kitų. Ir turi skirtingą lempų skaičių, saulei atstoti.
Norėčiau savo pasaulyje turėti saulę.
Kartais man atrodo, kad vienintelė mano gyvenimo meilė yra liūdesys. Aš tokia atsidavus jam, kad nebemoku be jo kvėpuoti. Nemoku gyventi, be jo - nemoku. Visada grįžtu pas jį, kad ir kaip toli, rodos, nueičiau, ieškodama tos savo saulės.
O gal, iš tikrųjų, jos iš viso nėra?

Tikriausiai artėja tas laikas, tylių, į pagalvę įsikniaubusių naktų laikas, kai visas pasaulio liūdesys tyliai nugula blakstienas. Gal ne tik mano pasaulio, gal ir kitų pasaulių, nes tada tikrai negaliu patikėti iš kur jo gali būti tiek daug.

Kas mane sužalojo, mama? Kas man nutiko?
Kodėl aš nemoku būti laiminga? Kodėl mano pasaulis toks sunkus?..


Mes visi mėgstame pabūti aukomis. Todėl ir sunku būna kalbėti. Sunku, nes aš nenoriu būti auka. Aš noriu būti karys. Aš norėčiau turėti tikrą kardą ir kovoti ne su savimi. Aš pavargau. Aš labai pavargau nežinoti.

Nė vienas kelias, kuriuo einu, nėra nė trupučio teisingesnis už tuos, kurie buvo. Žmonės sako, visada reikia eiti pirmyn, nes grįžimas atgal niekada neduoda nieko gero. O aš tik taip norėčiau grįžti atgal ir padaryti dalykus kitaip. Aš pavargau galvoti - o kas, jeigu?.. Gal dabar aš žinočiau, ką reiškia būti laiminga, gal dabar aš priimčiau daugiau ten, vidun, nei tik liūdesį ir baimes.

Kartais man atrodo, kad aš iš viso nemoku jausti. Nieko šilto, nieko tikro.
Ir mano liūdesys gal net nėra tikras, tik mažytės paranojos, kad gyventi būtų įdomiau.

Niekada nenustokite tikėti, vaikai, niekada. Šviesesniu rytojumi, gerais žmonėmis. Niekada nepasiduokite baimei, nes paskui bijosite visą likusį savo gyvenimą. Bijosite prarasti, todėl prarasite viską, po truputį, iš lėto. Bijosite įskaudinti, todėl skaudinsite tuos, kurie jums be galo brangūs. Bijosite būti įskaudinti, todėl įsiskaudinsite patys, skaudindami kitus ir juos prarasdami.

Mama, kodėl aš neužaugau geru žmogumi?


Nežinau, ar žinote, ką reiškia neturėti pasaulyje ką paimti už rankos. Neturėti kam padėti galvą ant peties. Nežinau, ar žinote, ką reiškia, verkti į popieriaus lapą ir jaustis tokiu svetimu, tokiu velniškai svetimu šioje žemėje. Neturėti to žmogaus. To savo žmogaus, kuriam galėtum išpasakoti save iki kraujo. Kuris nesmerktų, bent kartą gyvenime, nežiūrėtų klausiančiomis akimis ir nepultų guosti. Kuris tiesiog pasakytų, kad padarei gerai ir priverstų patikėti, jog nesergi. Nes kol nėra, kas padetų ranką ant peties ir pritariamai linkteltų - aš visada galvoju, kad susimoviau.

Aš nemoku gyventi viena, mama.

Ir tik todėl, o kaip norėčiau, kad tik todėl man atrodytų, kad aš sumoviau visą savo jauną ir durną gyvenimėlį ir sėkmingai tai darau toliau.
Man reikia draugo. Man reikia žmogaus. Man reikia, kad kas nors pagaliau iš tikrųjų mane pažintų. Man savęs viduje per daug. Bet aš neturiu laiko prisijaukinti, man reikia to dabar..


Mama, pasakyk, kad aš tai ištversiu. Aš juk galiu būti stipri.

rytoj bus geriau, rytoj bus geriau..
o tada vėl iš naujo.

langai

Aš tik vienas mažas paukštelis, įstrigęs tarp dviejų storų tavo lango stiklų. Buvo laikas, kai norėdamas prisišaukti pagalbą mušdavausi į lango stiklą. Tą, kur arčiau tavęs. Įsibėgėdavau ir iš visų jėgų pasileisdavau į šaltą, kietą ir, rodos, viską izoliuojančią sieną. Skaudėdavo, stipriai skaudėdavo, o aš vis mušdavausi, vėl ir vėl. Tikriausiai tai yra tai, ką žmonės vadina jaunatvišku entuziazmu, o galbūt tiesiog dėmesio stoka. Bet vėliau pavargau, o ir skausmas išsikėrojo, vargiai bepakeldavau sparną. Nurimau, tiesiog sėdėjau ir laukiau, galvojau, gal kada netyčiomis bent..
Kaip laukiau, taip vis tebelaukiu. Naujo ryto, naujos saulės, naujo oro gūsio, naujo tavo žvilgsnio, naujų kelių pakilti, naujų plunksnų, naujų sapnų, ar bent jau.. naujos dainos užmiegant.
O gal tik dar vieno, naujo stiklo, kietesnio už tuos, kuriuos teko pažinti iš arti. Tik, kad žinočiau, jog pasidaviau ne taip arti finišo tiesiosios.

Sako, kai kas nors nubrėžia liniją, atsiranda beprotiškas troškimas ją peržengti. Galbūt įrodant kitiems, o gal tik pačiam sau, jog tu gali daugiau, nei leidžia ribos. Tik kodėl, tuomet, vedami to paties beprotiško troškimo, nesugebame perlipti savo linijų, savo ribų, savo langų stiklų. Kodėl paliekame jas kovoti kitiems. Kodėl tyčiomis užmirštam ir slepiamės. Neigiam, engiam, ignoruojam, pykstam, rėkiam, kad niekas nesupranta, nesugebėdami ir patys sau paaiškinti. Kodėl neįleidžiame tų, kurie tylėdami nyksta, įstrigę tarp mūsų langų stiklų.

Pasaulyje nėra teisybės. Neteisybės irgi nėra. Yra tik žmogus. Ir kiekvieno tiesos visuomet tiesesnės už kitų tiesas. Nėra tiesiausios tiesos ir nėra teisingo kelio. Yra tik tūkstančiai skirtingų langų ir labai nedaug vilties, kad tave įsileis. Vėjas rytais šaltas, ir langų stiklai šalti. Šaltos ir akys tų, kurie meluoja nematantys tavęs, besimušančio į jų sienas. Jų ribas ir jų nuosavus skausmus. Yra tik beprotiškai didelis skausmas įstrigti svetimuose languose ir žinoti, kad į tavuosius seniai jau niekas nebesimuša..

15, kovas

Visa tai tik apie teisę būti. Būti tarp rastų ir pamestų, tarp tų, kurie grįžta ir tų, kurių iš viso nėra.

Kartais reikia laiko susigulėti nupjautai žolei, taip pat reikia laiko susigulėti mintims ir tam, ką jauti viduje dilgčiojant. Keista kartais galvoti apie pasaulio keistumą. Keista jį patirti ir į jį panirti. Kaip neriama į labai labai šaltą vandenį nemokant nardyti. Keista juk.
O atrodo, gyvename visi taip pat vienodai. Ieškome, randame, pametame, verkiame, vėl ieškome, mylime, pavargstame, bėgame, griūname ir keliamės vėl, kol išgaruoja, galiausiai, jaunystės maksimalizmas ir jauti, kaip pats gyvenimas ima susigulėti. Su nuopoliais, su žaizdomis, su naujais veidais ir vis žemiau kylančia saule. Sako, tada pamatai kitą pasaulio pusę, apie kurią dabar tegali kalbėti ir pirštais vedžioti į dangų.
Aš irgi taip darau.
Dar sako - svarbiausia nebijoti. Nebijoti kristi, nebijoti kilti, nebijoti pažinti ir įsileisti. O juk būna, žmogus per visą gyvenimą taip ir neišdrįsta. Pasakyti - tai aš, aš esu toks. Priimti - savęs, kitų ir gyvenimo, koks duotas. Paleisti - tų kurie tiesiog išeina, be noro grįžti. Išmokti.. išmokti matyti. Bei pažinti savo ligą.

Kartais leidžiu savo vakarui paskęsti sentimentuose ir daug galvoju apie tai, apie ką liūdna galvoti. Laiko per maža rasti atsakymus kodėl, ypač tada, kai juos jau žinai. Ir per tamsu naktimis, kad atsisukęs atgal matytum veidus tų, kurie yra ten. Kurie tyli ir mano, jog saugo. Manyti, kartais, gerai. Tada jautiesi labiau svarbus pats sau, nes turi ką pasakyti.

Keista kartais ilgai žiūrėti sau į akis ir tų akių bijoti. Kiekviename iš mūsų gyvena mažytės paranojos. Jos išbarsto mintis ir vagia jų rišlumą. Išstumdo, kaip mėgsta, patį tave ir palieka, kad išmoktum pats susistatyti.
Stačiau, statau ir statysiu, kol išmoksiu, ko vaikystėj pasakos nemokė.



O pastaruoju metu, kažkodėl, visi žmonės man atrodo labai bjaurūs, kai ilgiau į juos įsižiūri..15, kova

vasaris

.aš mažas debesėlis, aš ne lokys visai..

Sugalvok man pasaką apie rūką, kuriame pasiklystą žmonės. Apie kelius, kuriais niekas nevaikšto. Apie jūras, kurios nustoja banguoti, kai niekas nemato. Ypač naktimis. Apie dangų, kuris vis tolsta.
Sugalvok man pasaką apie nusvirusių gluosnių nerimą. Apie maldas, kurių niekas neklauso. Apie staugiančius, vienišus tolius, tolimesnius už tavo mintis. Vakar ir šiandien. Apie krantus, į kuriuos niekas negrįžta.

Man atrodo, viso pasaulio liūdesys susirinko ant mano blakstienų. Lengvais judesiais įsiskverbė smilkiniais gilyn ir, radęs sau vietos, ėmėsi leisti šaknis.
O tai buvo prieš tūkstančius metų ir nė vienas mūsų to nepamena. Tik girdi dar kartais tylų alsavimą dūstančio. Prieš užmiegant.

Nupiešk mane iš naujo.

Jei tik jie žinotų, kad šitaip spaudžia patys gražiausi žodžiai. Užgula akmenimis ir leidžia virpėti, kaip būna virpama iš baimės, kai šalta. Leidžia smigti, kaip sminga kuoliukai, bedami į žemę. Leidžia jausti, kaip viso pasaulio nerimas švelniai nusileidžia ant peties. Ir tyli.

Aš taip pavargau klajoti. Viskas, kuo tikiu - nėra tikra. Viskas, ką randu, priklauso kitiems. Viskas, ko noriu, yra ne tai, ko man reikia. Kad nustočiau. Kad sustočiau. Kad įkvėpčiau ir norėčiau dar pasilikti.

Aš tiesiog nemoku.. O reikia.. Nušaukit mane, kai kitą kartą..



Pagauk krentančius, ar nematai. Visa tai po tavo kojomis ir visa dėl tavęs.
Nes tu vienas iš tų, kurių akys kitaip blizga. Vienas tų, kurių vienintelė meilė tėra Gyvenimas. Vienas tų, kuriuos Jis iš manęs atėmė ir tų, kurie atėmė mane.

.. rodos, lietus kaupiasi.

vienas

Sometimes it comes, sometimes it goes..
Kiekvieną vakarą tampa vis vienišiau. Būti, žinoti, girdėti praeitį viduje ir, rodos, netgi kvėpuoti. Kartais išmoksti ciniškai išpūsti savo problemas su dūmais, ir tada matai, kaip visos jos ten pakimba ir tūno. Ir gyveni sau toliau, nebegalvodamas, kol vienądien ima ir nukrenta visa tai, kas ten susikaupė, tiesiai tau ant pečių. Galvą ima spausti, rankos dreba, prisėdi ir jauti kaip tuoj tuoj mergaitiškumo apraiškos pasirodys ant skruostų. Tada belieka laukti. Ryto, šviesos, kito gyvenimo, žmogaus, kuris niekada neišeitų. Nė trumpam, nė minutėlei, nė mintimi. Bet paprastai tuomet rytai prasimiega, o pabudus jau būna tamsu, kitas gyvenimas slepiasi už kampo ir nežinia ką ten veikia, o visi žmonės lieka kur buvę ir gyvena savo įprastus gyvenimus besisukiodami savo betoninėse dėžutėse.
Taip ir stumdai dienas, laukdamas ryto. Ir, tuo tarpu, visus juos pramiegodamas. Sako, kartais viskas yra, kaip ir turi būti. Dar sako, kad reikia pamesti, jei nori rasti. O man vis atrodo, kad aš nieko neberandu. Tik mėtau, lyg būtų sunku panešti. Bet visa, ką man sunku panešti, tesu aš pati. O savęs aš nemėtau, nes vis tiek niekas neima. Aš esu tai, kas būna lengva pamiršti, kas kartais gera sutikti po keleto metų, pasidžiaugti, kad tik kartą sutinki, ir vėl užmiršti. Tikrai, mane labai nesunku užmiršti.
Ir man vis dar įdomu, ar taip būna, ar gali žmogus būti per daug rimtas ar per daug linksmas, kad negalėtum jo bent truputį mylėti? Ar gali žmogus per daug galvoti, kad pavargtum jo bent truputį pasiilgti?
Aš vis dar apie tą patį, žmonės nyksta iš mano gyvenimo, o aš štai sėdžiu sau čia, ir klausiu kodėl. Atsakymai, kuriuos gaunu nėra tikri atsakymai, juk žmonės mėgsta išsigalvoti priežastis. Taip, ko gero, nuo manęs labai nesunku pavargti. Gal reikėtų imti visus ir lankyti saugiais laiko tarpais, kad kas kartą spėtų pamiršti, kaip su manimi pavargstama. O gal tapti viena tų būtybių, kuri siūlo aplankyti soliariumą ir papasakoja visus šešiolika savo praėjusios savaitės romanų. O gal man vėl pradėti žiūrėti televizorių? Tada visada galėčiau paklausti - ar matei tą laidą. Ir pasistebėti, kaip klaikiai atrodė jos vedėja. O gal, o gal.. man tiesiog apsimesti įžvelgiančia gėrį ir taiką visame pasaulyje? Ar tada jau būčiau pakankamai įdomi ir na tokia, jauki, būti šalia?
Kokia yra formulė, kuri leidžia tau neprarasti visko, ką turi. Sakyti, aš visada sakiau, bet žodžiai nepadeda. Ir savimi būti nepadeda. Tai gal tiesiog taip sustatytas pasaulis, kad pabaigoje gyvenimo galiausiai įveikčiau savo didžiausią baimę - likti visai viena..?

pagalvoti

Tai buvo kitoks, ledinis gruodis. Su tūkstančiais pradžių ir pabaigų. Meluoju, žinoma. Nebespringstu nusivylimų ašaromis jau. Nebekeliu savęs vienintelio snapą nušalusio paukščiuko pavidalu. Tik kartais dar truputį pagailiu, įsivyniojus į šiltas antklodes, savęs. Pagailiu ir nykstančio sniego, pagailiu ir tykių praeivių, iš ties, juk visi mes mėgstam pagailėti. Dažniausiai savęs. O aš vis galvoju, o kaip tie, kur skuba ir lekia, nes jų gyvenimai verda ir grįžus vakarais norisi tik ištiesti kojas ir nieko negalvoti, pagaliau nieko negalvoti. O ar jų kas pagaili? Jie nebeturi jėgų savęs pagailėti. Gal jiems ir gerai, kartais. Sako, žmonėms iš viso savęs nereikėtų gailėti. Atiduoti visą, kiek turi ir įdėti visą, kiek jauti. Bet matai, kad ne visada ir verta. Žmonės nemoka įvertinti, jie gali sakyti.. mm 20 Litų, o čia bus 15. Bet jie negali sakyti - tikra ir melas. Nes jiems viskas atrodo tikra. Aš kartais imu manyti, kad gal dėl to, jog patys sau tikri nebeatrodo. Dažnas juk dabar - melas. Ne tik prieš kitus, bet ir prieš save. Nuvalkiotos temos, sakote. Seniai žinomos tiesos. Man kartais atrodo, kad jei pasakyčiau tai dar kartą - imtų snigti. Ne, ne dabar, dabar ir sakyti nereikia, o sninga. Man atrodo, kad gal yra tam tikras skaičius, kuomet pasiekus ribą imi girdėti ne tik tai, ką nori, bet ir tai, kas tau iš tiesų sakoma. Aš sakau - pasiilgau. O man sako - viskas bus gerai. Susišypsom mintimis ir einam toliau.

Vakar pagalvojau - o ar liko dar kas taip vaikiškai nuoširdaus, be tosios meilės, kurios vardan verčiam kalnus ir kasam žmones po tais kalnais.