apie sniegą

Kažkoks keistas laikas. Negaliu suprasti. Negaliu ir tiek. Visada, kiek save atsimenu (nors atsimenu ne tiek ir daug), mėgau sniegą. Iškritus pirmajam - vaikščiodavau laiminga, su šypsena iki debesų ir galvodavau: kaip nuostabu, kaip gera, kaip balta, kaip gražu! Net ir tada, kai pirmas sniegas būdavo šlapias ir tapęs purvu akimirksniu išnykdavo man po kojomis.

Šiandien iškrito pirmas sniegas, o aš.. Aš visai jo nepažinau. Žiūrėjau į dangų, atsispindintį baloje, o sniegas krito savais keliais.

Galvoju, kad šitaip juk ir būna. Ima ir apsiverčia dalykai. O blogiausia, kad dar pats to nesupranti.

Taip ir sėdėjom šiandien su sniegu - kiekvienas sau. Lyg jauni susituokę penkių vaikų tėvai - kartu tik teoriškai. Lyg visų tų gyvenimo žiemų nebūtų buvę. Lyg nebūtumėm tomis naktimis, prieš keletą metų, prisiekę viens kitam amžiams. Kai nieko kito nebebuvo tikra.

Liūdna. Bet tik teoriškai. Matyt nykstu ir aš, po kojomis, tapusi purvu. Kaip tada jis darydavo - darydavo ir šypsodavosi. Tik aš nesišypsau - sunku, kai lūpos nuolat suskeldėjusios. Nesišypsau - juokiuosi. Iš savęs ir tavęs - mes tik galvojam, kad pažįstam save. Galvojam, kad žinom, kas mums geriausia. Nė velnio. Geriau už geliančius pirštus vietoj chaoso galvoje nebūna nieko.

Bet liūdniausia ne tai, kad jo nepažinau. Liūdniausia tai, kad jis visada buvo aš.

dalykai

Žinai, kartais.. kartais aš noriu tau paskambinti. Paskambinti ir nieko nesakyti, tik žinoti, kad esi ten kažkur: kad šauki, kad kvėpuoji, kad jungi kitą pavarą, kad juokiesi, kad dainuoji, nesvarbu ką darai - tu viską darai teisingai. Darydavai. Darei..

Visada galvodavau, kad maži dalykai gali daugiau, nei dideli. Kad dideli yra per sunkūs, jog sugebėtų būti tokie teigiami, kokie iš tiesų turėtų būti. Jie pliumpteli ant tavęs lyg plytų maišas ant plausto ir dabar tu esi tas vienintelis, kuris tą plaustą plukdys į krantą. Nesvarbu koks tai maišas, gali būti ir pilnas pinigų ir meilės, svarbu, kad laimė baigiasi tada, kai ateina audra, o krantas dar taip toli.. ir tu supranti, kad belaukdamas didžiosios savo laimės pamiršai pagalvoti apie tai, ką reikės daryti po to, kai ji jau bus tavo. Ir taip nutinka nuolat. Ir ne tik tau. Man irgi taip nutinka. Nuolat.

Bet mane gelbėja maži dalykai. Tokie visai maži ir niekam kitam neįdomūs, kaip atvirukai iš miestų, kuriuose nebuvau, nuo žmonių, kuriuos vos vieną kartą sutikau. Tokie kaip netikėti susitikimai kažkam seniai matyto sustojus tave pavežėti. Tokie, kaip tyčia tau palikta paskutinė porcija labai skanios sriubos pietums. Kaip kažkieno šypsena prasilenkiant. Kaip mažas pokalbis apie nieką tik iš didelio noro kalbėtis. Tokie kaip laisva kėdė autobuse keliaujant namo piko metu. Kaip nuoširdus dėstytojos noras tau padėti. Kaip netyčia surasta labai graži daina. Tokie maži maži dalykai. Visai kaip žmonės - maži maži su mažom savo istorijom, mažom patirtim, mažais ir jausmais, mažom širdim, didelėm akim ir dar didesniu noru. Ko? Niekada nežinai. Gal tų pačių mažų dalykų.

Ir tada taškas, būtinai. Nes viskas čia tvarkinga ir aišku, ne taip, kaip už lango. Ne taip, kaip ten, kur sulindę visi maži mūsų demonai, laukiantys tamsos ir netinkamiausio meto išlįsti. Ne taip, kaip mažos mūsų baimės, kurias kartais apsigavę per audras gabenam plaustais ir tik po viso to suprantam, kas tai buvo.

Bet geriau vėliau, nei niekada, tiesa? Geriau tūkstantį kartų nusivilti, nei vieną kartą apsirikti. Geriau tūkstantį kartų mėginti, nei vieną neišdrįsti. Geriau.. geriau tūkstantį kartų gyventi, nei vieną negalėti. Juk geriau?




Jeigu aš esu tai, ką aš galvoju.
Ar negalvodama nieko nepriverčiu savęs nebūti?

laikas moka dingti

Man atrodo, skirtingos laiko srovės pernelyg susimaišė. Nebesuprantu kartais, jau kur rytas, o kur vakaras pasidėjo. Kilnoju visus pluoštus popieriaus lapų ant stalo - kaip nėra, taip nėra. Lyg niekada ir nebūtų buvę. O gal ir nebuvo? Iš kurgi tu, mažas, gali tai žinoti..

Kaskart sapnuoju tą patį sapną: bėgu labirintu ir nerandu išėjimo, galvoje stūkso milijonai klausimų, labirinto sienos knygomis sudėliotos. O tos visos nori man pasirodyti - sklaido savo dulkančius lapus prieš akis ir šnabžda: čia! čia! rask! Ir sklaidau jas, mėtau, nespėju, blaškausi kaip medžio lapas vėjyje rudenį ir nežinau kur man dabar tyliai ramiai pasidėti ir viską surasti.

Neseniai turėjau garbės gauti didžiulį raktų ryšulį. Atrodo, nieko nėra gražiau, kai žmogus padovanoja tau įėjimą pro visas duris. Misteris Galimybė, apipylė mane kitomis galimybėmis, nežinodamas, kad pirmiausia galimybė, kuriai reikia rakto, esu aš pati. Bet ne tai svarbu, svarbu, kad labirinte netinka nė vienas raktas, kur tai matyta! Jie visi krenta man iš rankų, sukasi aplink galvą it piktos varnos, ir dainuoja kiekvienas savo mylimą dainą. O aš krentu giliai, giliau net už Alisą ir žinau, kad niekas man neduos to stebuklingo pyrago, kurio dėka išaugčiau didesnė už visas problemas.

Aš tikrai nesuprantu, kur pasideda laikas. Gal mano stale irgi atsivėrė tunelis, o tas vargšas nežinodamas visas ima ten ir sukrenta? Sakote, negali būti? Mama sako, kad gali. Sako, kad gyvatės būti tai tikrai gali. Jei gali gyvatės, tai kodėl gi tuneliui negalėti?

*

Žmonės yra keisti padarai.

09

Ar visos karuselės staiga nubluko rudenio arimuos, ar tai tik aš? Vis ryškiau matyti tai, ko visados geriau nematyti.

Neprievartauk savo sąmonės srauto - liekis lapuose kaip grindimis liejasi pienas ir šypsokis mėnuliui, kad tai jis, kad ne saulė dar, kad šešios valandos miego iki kol vėl reikės būti. Kitaip, nei nori akys. Kitaip, nei nori kojos.

Ir liejuosi, o kas man jaunai? O man nieko. Visiškai nieko. Kunkuliuoja nenoras viduj ir tas su viskuo sumišęs baisus vienišumo jausmas. Diupenas sako - neužtenka būti išradingu, reikia turėti vaizduotės. Diupenas sako - ne atidus, o įžvalus čia laimi. Diupenas sako - mąstyk, ieškok, perlaužk neįmanomą įmanomu, parodyk kaip. Ir viską ima skaudėti.

Aš tik norėčiau dabar, vos akimirkai..



Rudenį visada labiau myliu tuos, kurie moka apkabinti.

ruduo

.


Ruduo yra tam, kad augtum.

Wake me up when September ends

apie laimę

Mielas dienorašti,

Gyvenu gerai. Mėgaujuosi vasaros teikiamomis galimybėmis iš visos širdies ir jėgų. Patyriau daug įdomių dalykų, suradau naujų nuostabių žmonių, atradau savyje šio bei to, galbūt atsikračiau šiokių tokių šiukšlių. Atmečiau idėją, kad laimė tėra akimirkos būsena, nes laiminga jaučiuosi jau ilgą ilgą laiką ir negaliu sustoti, net ašaros kaupiasi, kai kirba viduj, suvokiant kur ir su kuo esu, ką ir kodėl darau, kaip visa tai po truputį padeda keisti pasaulį jam ir jai. Kažkam, kas galbūt ateity seks tavo pėdomis ir jaus tą patį dievišką ir neapipasakojamą jausmą, kuris nuo nuoširdaus noro parodyti ir išreikšti tampa banaliu ir pompastišku bet kuriam, netikinčiam tuo.
Nežinau kaip išsakyti tai. Lyg laisvas kritimas, kurio niekad nesu patyrus ne sapne. Kažkas, dėl ko viskas tampa verta. Kartais net atrodo, jog dabar, dabar aš žinau, kuo noriu būti užaugus ir kur mano vieta po saule. Ir tas žinojimas šypsena nebetelpa veide. Spinduliuoju laime į visas puses ir noriu būti mažu varikliuku, kuris niekada nesustoja suktis. Todėl pamažu auginuosi ryžtą, kaip kad mama augina pomidorus ant palangės. Pamažu vis labiau noriu įgyvendint savo mažus norus. Pamažu kaupiuosi dideliems darbams ir mokausi ištverti, mokausi išgyventi ir likti kas esu įmesta vidur jūros tarp kitų, kažkuo tokių pat kaip ir aš. Mokausi, o kai išmoksiu.. kai išmoksiu, mielas dienorašti, tų būtinai apie tai sužinosi.


Su meile,

meduolis.

*

išsimėčiau tarp tų pievų ten toli, kur visi yra kažkuo artimi, nors ir toli toli toli toli.. tarp autostradų, kelių, debesų virš galvų, vaikų akių, balsų tų, kur toli, tų, kur susigalvoja sau vardus ir niekada nebūna tie patys, popierėlių kišenėse, kuriuose visi jie išrašyti, skambesio ausyse apie skaras, nemunus, neviltis ir blynus, per naujus metus. sklendžiu miglomis, neskirdama, kas iš tikrųjų tikra, imdama tiek, kiek kišenėse telpa, saugodama tai, kas galbūt dar ir ne paskutinį kartą, ir tikiu, kad tik į gerą tai, kad nauji uostai pasirodys negreit ir inkarai, šį kartą, taip pečių nenuspaus, randų neįaus, o tai, kas buvo, dar ilgai ilgai, nors ir toli toli, vakarais rūgpjūčio žvaigždėmis kris ir sudėlios į vietas visą mane, net ir tą, kur tolimoj šaly palikau, kur laiškus akmenyse rašiau, kur liūdesiu juokiaus, kur tiek daug dar nepadariau ir viską viską užmiršau.

Taip mes tapome suaugę

O per naktį nuo balkono
Dingo aitvaras pernykštis...
Išsirito iš kokono
Mėlynsparnė peteliškė.

Rodos, nieko neįvyko -
Tik liūtis nuplovė kiemą,
Tik atvertus žalią knygą,
Saulė žaidė visą dieną.

Tik į vakarą aikštingai
Ėmė suktis pienės pūkas,
Tik aukštoj žolėj pradingo
Mūsų margas sviedinukas.

Tik lašėjo tyliai laikas
Ir nelaukė, ir nelaukė,-
Tik išėjo mažas vaikas
Ir sugrįžo...
Jau suaugęs.

(V. Palčinskaitė)


*Betvarkydama ketvirtokų išleistuvių medžiagą, prisiminiau šitą. Dainavau pati baigdama ketvirtą klasę. Ašara riedėjo kartojant paskutines eilutes visam dideliam mūsų 'užaugėlių' būry. Nedaug dar tada žinojau, pievomis laksčiau laiminga ir apsikabinus pirmąją mokytoją paleist nenorėjau, norėjau likti kur buvau. Dabar žinau dar mažiau, tik tai, kad ne veltui tada ta ašara riedėjo, ne veltui. :}

sapnas

Mielas dienorašti,

Praeitą naktį sapnavau keisčiausią sapną savo gyvenime. Ryškiausiai pamenu tai, kad bėgau snieguotomis siauromis akmenuotomis gatvėmis, po tamsiu dangumi, laikydama mamą už rankos. Žinau, kad prieš tai ten buvo ir meno, ir vyno, ir tolumoje praslinkdavo viena kita žavi skrybėlė iš tų senų laikų. Dar pamenu, kaip mus vijosi berniukai, mėtė sniego gniūžtes, bet nė karto nepataikė. Dar mes turėjom draugą šunį, kurio kartais reikėdavo palaukti, nes jis mėgdavo paklysti. Žinau, kad tada, pribėgusios kelio galą, mėginom pasislėpti pusny, o tada ėmėm kristi gilyn, kaip Alisa į stebuklų šalį. Kritom ilgai, mėginau laikytis sieninių grotų, bet laikiausi neilgai, nes vos man nustojus kristi, ėmė kristi jos - tos sienos iš grotų, už kurių laikiausi. Nukritom minkštai, ant smėlio pajūry, iš žiemos į vasarą. Tada mačiau lotoso žiedo pozoj sėdintį Kristų. Moteris fone kalbėjo kažkokį užkalbėjimą. Bet tai ne viskas, tai tik didžiausias gabalas sapno, kurį atsimenu nuosekliai. Dar buvo ežio būstinė, "lituanica", buvo viešasis transportas, buvo ex, buvo erotikos, buvo judantys kompiuterizuoti paveikslėliai žemėlapyje, gaila, be elfų.

Niekad pernelyg netikėjau sapnais (kuo aš iš viso kada nors rimtai tikėjau?), nebent tik tais, kur mama sapnuoja, prieš kam nors iš gyvenimo pasitraukiant ar prieš kitas nelaimes. Bet man nebūna, aš nesapnuoju, nei to, ko trūksta, nei to, ko per daug. Sapnuodavau mylimus vyrus, bet ir tai baigėsi, kai paaugau ir ėmiau žiūrėti kitaip.
Bet po tokio sapno, nori nenori, netyčiom prasprūsta - ir ką visa tai reiškia?
Žinau, ryte pabudus mėginau atsiminti kuo daugiau, atsiminiau dar ir tai, kad ne pirmą naktį iš eilės sapnuoju. Tik nepamenu ką. O aš labai, labai retai pamenu iš viso sapnavusi, todėl keista. Galbūt tai iš tikrųjų taip, pasekmė to, kad jaučiuosi kaip vėžliukas iš komiksų.

O kas mane privertė taip jaustis, ar tik ne aš pati? Kai išmoksti tūnoti tarp keturių savo sienų, vis sunkiau darosi išeiti iš jų. Vis mažiau jauti žmonių poreikį, vis daugiau laiko skiri miegui. Taip nugrimzti galima tūkstančius kartų giliau, nei iš sniego į smėlį. O kas tada? Visiškai nieko. Pagalvok tik, kiek jau tokių nugrimzdo, o mes vis dar čia ir mums viskas gerai, išskyrus visa tai, kas nėra gerai. Pasiilgau rūpėti. Tik tiek. Negavau jokio atgalinio ryšio iš tos organizacijos apie apmokymus, o atrodė, viskas bus gerai. Toli gražu. Akivaizdu, mano gyvenimo istorija skamba pernelyg negražiai, kad galėtum prileisti mane prie vaikų. Va taip ir būna, kai pirmą kartą gyvenime būni nuoširdus ir atviras iki kaulų smegenų, sudėlioji save visą nuogą ant lėkštutės ir sakai va, aš toks ir taip jau viskas buvo, bet dabar man viskas gerai. O gal ir geriau taip, gal man pačiai dar reikia kažkieno kito pagalbos, gal jie kažką mato. Kas aš, aš tik ne į tuos sūkurius pakliūnančios kojos. Kas aš, aš tik į jūras byrančios sienos ir paklydę balsai, į tuos langus, kur visada miega. Mėgstu turėti ką apkabinti.


Deja, neturiu ką apkabinti.
Kalėdoms norėčiau pagalvės, patogios apkabinti. Mainais pažadu daugiau nesulieti tavęs rašalu.


Iš visos širdies
Tavo meduolis


P.S. Primink, kad kitą kartą parašyčiau apie tai, kaip sudėtinga ir painu yra būti moterimi.

naktis su kursiniu

*

vėluojantys autobusai, iškreipti segmentai, kraujosruvos rankose, lyjantys dangūs, kaip dartai, į kaulus, į delnus, į plaukus, penketas kartų, kava riedanti paskui, kadrilis be tango, vaikystė į langus, užaugę būsim tankais, keliausim į rytus, o tada tandadriką, vartosim tik sunkų sunkiai sulipdytą, kolokacijom mirsim, leksemom pabirsim, penkiolika formų diagramose liksim ir triskart skirtingai žodynuos sudėtus, išmes, nes berlyne nėr vietos. šaukštų sirenom, karuselėm į dangų, pėdom šlapiom pro atostogų vartus. išėjo jis, išėjo be garso ir sakė - vis tiek, visi juk pami(r)šo.

*

apie santykius

"Magnetas ieško geležies ir traukia ją, taip pat kaip geležis ieško magneto ir prie jo limpa. Bet greitai magnetas persmelkia geležį savo galiomis taip, kad ji pamažu priklauso jam ir pati virsta magnetu. Tada jis atstumia ją. Ir ieško kitos geležies." (E.M.Remarque)

Galvoju.. ar aš magnetas jau, ar dar geležis?

už

tai tik aš. už laiko sienos. už jausmo stiklo. už dvokiančios širmos. už laiptų į niekur. už svetimo balso. už vakar girdėtų. už vinimis kaltų. už praeitin padėtų. už tylos į saulę. už rūko į pelkę. už kastuvo švelniai skrodžiančio žemę. už tiksinčio tavo akimirksnio mato. už žalio glitaus dingstančio kvapo. už durų į tamsą. už skausmo ir noro. už kraujo kišenėj. už klystančių kojų. už mirštančių stirnų. už degančio žvilgsnio. už nugarų tų, kuriuos jau pamiršo. už kvailio kepurės. už ponių spalvotų. už laikraščių skiaučių ir trikampio borto. už pėdų mėnulio. už verkiančio vaiko. už diržo sagties, kuri nebelaiko. už laido. už meno. už lango. už kelio. už rytą rasom apšlakstyto darželio. už rūtų ir jūrų. už sostinės tvaiko. už kojinių suirusių. už tų, kur nugaišo. lašėsiu lyg lašas, be prado, be galo. ir būsiu visur, kur manęs dar nerado.

lyg

Žongliruoju kometomis tarp pirštų. Tavo batų raišteliai atsirišo. Prislopo šviesa virš galvų ir balsai pritilo. Man sakydavo, ryt iš ryto, mes būsim iš naujo. Vėl iš naujo, kaip jau šimtus milijonus kartų buvom iš naujo. Ir vėl ir vėl ir vėl. Nežinai, kai pabundi, nei kur, nei kada, nei kuo nei su kuo, tik lengva, jauti, pėdose ir tai, kaip laikas eina.

Pavasaris gal tai, o gal tik raidės, knygose paklydę. Padėk joms grįžti, aš noriu vėl tavęs klausytis. Aš noriu klausytis, man jau seniai niekas nebegieda. Nuo tada, kai visi pabėgo į rytus, pažadėjo negrįžti, o aš kritau žemyn ir buvau iš naujo. Vėl. Kitą rytą. Taip iš naujo, kaip labiausiai moku - venomis į dangų.

Šimto vabalų armija ant tavo rankų. Kišenės sirupu palietos, o mintys demėtos, demėtos, kaip karvės laukuose, pro kurias prabėgame uoliai. Visada tryse. Visada tik šuoliais, kaip voverės kiškiai, kaip kišenėm nuplyšę. Ištiško. Ar girdi? Mūsų pilys iš vakar. Mūsų batai prie laužo. Mūsų nukirstos šakos. Pasiilgti norėdavau visados, bet jos man neleido.

Ožio pasakomis atgimstu šį rytą. Vidurnakčiais. Neatėjusiais, praėjusiais, lankstytais, iškramtytais, susidėvėjusiais. Lyg tyčia. Lyg niekada nebūčiau (g/k)alėjusi.

8

Tai taip pat sudėtinga, kaip surinkti atgal iš buteliuko išbėgusį rašalą. Tai surinkti tai, kas nebepriklauso tau ir jau niekada - galbūt - nepriklausys. Tai surinkti žodžius, kažkada išsprūdusius tyčia, tai surinkti smūgius į sieną, kurių niekad nepajėgei suskaičiuoti. Surinkti, sudėti, sudėlioti, sustumti, sutvirtinti, surišti, sudeginti, su. Nes nereikia taip. Nereikia to. Nereikia dėl to. Nereikia tiek.

Galbūt kartais pamesti save atrodydavo linksma, nes tada gali susidėti iš naujo taip, kaip labiau norėjai, kaip atrodė geriau, kaip labiau reikėjo. Užaugo. Detalės per didelės - nebesusilipina. O kas dabar? O kas dabar bus? Ar gali sudėti mane iš naujo? Taip, kaip man pačiai neišeina.

O kaip yra geriau? Ar gali išjungti šviesą, man akys paskaudo į save žiūrėti. Ar gali atsukti iš naujo, dabar aš būsiu tokia, kokią nori matyti. Dabar aš būsiu balta ir kvepėsiu smilgomis, kaip niekada. Dabar aš būsiu čia ir to bus gana. Ar tada bus geriau?

Sumaišyti save su dulkėmis iš po kojų. Išmesti. Užauginti iš naujo. Jei būčiau narcizas. Jei būčiau tulpė. Jei būčiau trisdešimt keturios skirtingos gėlės ant tavo palangės, ar tu jas augintum? Ar saulėn pasuktum? Ar nuo vėjo užstotum?

O jei dar kartą - penkiolika stygų į tavo delną, į riešą prakirstą, į smilkinį. Kaista. O jei dar trys taurės, paliktos ant stalo, nepaliestos. Atšąla. O jei dar keturis kart klaidingai, akis į akį. Ir dingsta. O jei?..

Sudėk mane iš naujo. Aš save vedu iš proto. Man smilkiniai kaista, delnai dega ir kojos sukasi atgal. Į tai, kuo galėjau būti, bet nebuvau, nes akys rūku apsitraukė. Į tai kur galėjau eiti, bet nėjau, nes neradau kelio. Į tai, kur būčiau dabar, jei kas duris atvertų. Ar jauti? Aš vis dar mušuosi į tavo langus..

saugumas

tai - lyg gyvatės iš už nugaros, iš kišenių, kuriose jau seniai nesilankė tavo rankos, lenda ir kyla švelniai mano riešais aukštyn, ramindamos, guosdamos, apgobdamos šiluma ir tuo visa apimančiu saugumo jausmu, dėl kurio nesusimąstęs užstatytum pasaulį. užliūliuoja lopšinėmis mamos lūpose ir pasakomis tėčio rankose, užmerkia akis ir priverčia jaustis vėl ta maža lengva mergaite, kurios rankos niekada nepaleidžia ir kurios kasos visuomet supintos. suknelės švarios ir ašarų akyse nepasitaiko, nes yra kam apkabinti, nes yra, kas į ausį šnabžda, kaip kad šnabžda dabar jos – gyvatės iš už nugaros, iš kišenių, kuriose niekada nebūdavo nieko daugiau, tik tavo rankos...

saugumas yra toks jausmas, toks patyrimas, kuris stumia tave į stagnaciją. ir ne tik tave, ir laiką. jis pakelia tave virš būties ir palieka rymoti, tvirtai įsikibus į orą. prisiekti galiu, niekas niekada tvirčiau neįsikibtų į orą, nei aš tuomet, kai jaučiuosi saugi.

saugumas yra toks jausmas, kuris neužsuka nei per šventes, nei po jų. jis kartais nukrenta lyg netyčiom pašautas paukštis, įkrenta į plaukus ir viskas pasikeičia. muzika išsigrynina ir jokio triukšmo galvoje nebelieka, nieko nebelieka, tik šiltas vasaros vėjas ir tavo rankos mano kišenėse.

saugumas yra toks jausmas, kurį galėčiau garbinti kaip vienintelį ir patį tikriausia dievą visame kame kas gyva ir ne, danguje ir ant žemės, po žeme ir virš dangaus, tavyje ar už tavęs, nors paprastai jis netūno visur, jis giliai įlindęs į tavo delnus tada, kai laikai juos mano kišenėse.

saugumas toks jausmas, apie kurį visą gyvenimą girdi kalbant, bet ne visi gyvenimuose jį atranda. tai toks jausmas, kuris pasaulį padaro simetriškai nesimetrišką ir (ne)tobulai harmoningą. galėtum prilyginti jį pavasariui, tik, kad aš niekada nemėgau pavasarių. galėtum prilyginti jį savo širdies ritmui, kuris niekada, niekada neišsimuša, tik, kad niekada neleidai mano jo klausytis. galėtum prilyginti jį dangui, tik, kad dangus niekada nenukrenta į plaukus lyg pašautas paukštis, ir nesislepia tavo delnuose nei žiemą, nei vasarą, nei lyjant, nei rasai krentant.

taip, saugumas yra toks jausmas. ir jis skirtas laimingiesiems.

...kyla gyvatės pečiais, šliaužia vos liesdamos mano odą, šnabžda, liūliuoja ir aš rami, rami kaip tada, kaip sekmadienio rytą, kuomet įsiropšdavau į tėvų lovą jiems ką tik prabudus. saugumu užplūsta kiekvienas milimetras manęs ir atrodo, kad tik tai yra viso pasaulio tikslas, tos sekundės būties, kuomet būti pasidaro taip paprasta. jos kyla mano kaklu, glostydamos odą, kyla. o aš atstovauju viso pasaulio ramybę savimi dievybių konkurse. ir aš laimiu, o mano prizas? keturios dantų žymės kakle, bet tik po to, kai pasmaugti ramybę pasirodė per lengva.

saugumas, kaip ir tavo rankos, niekada negrįžta ten, kur kartą jau buvo. užtat jos, iš už nugaros, atėjusios kartą - pasilieka su visam, idant šnibždėtų tyliai apie tai, kad jau seniai nebemėgstu sekmadienių.

kocham cie

Ką galvoja gatvės po mano langais? Kodėl balos jose liūdi?
Duok man save ir aš tave ištapysiu-nutapysiu-tapysiu-sutapysiu-trypsiu iki kol pirštai nukris. Kaip nukrenta nužydėję žiedai. Į tas balas, kur gatvėse liūdi.

Šąla mano pirštai, maga noru ir vėl klausytis, bandyti pažinti, kapstytis ir sakyti, sakyti, kad aš vis dar atrandu šį tą naujo. Naujo sau, ne pasauliui. Jam jau seniai niekas nebenauja. Nusivesk mane ten, kur nėra balų, kur nebaisu įkristi-nukristi kaip nužydėjusiam žiedui. Aš dar truputį noriu žydėti. Sulaukti vasaros. Sulaukti sustojus laukti. Ar galiu?

Aš dar neišmokau leksikologijos terminų, neišmokau rusų kalbos, neišmokau religijos, bet išmokau jį. Išmokau laikinumą. Naudoti-išnaudoti iki galo, ar išmokau? Leisk patikrinti - tu esi tas žmogus, kuriam šiandien noriu šypsotis. Ir dar visa tai, ko niekada nepasakysiu. Chaosais kunkuliuoja pasaulis mano galvoje, nedrįsk jo sustabdyti. Aš tik noriu klausyti, man patinka klausyti. Kalbėk.

Kalbėk, apie tai, ko nežinau. Ko nenoriu žinoti. Baimė susideda iš trijų tavęs ir aštuonių ne. Ar žinai, kas bus rytoj? Rytoj bus skaičiai ir aš juose paskęsiu. Nuleidus akis bandysiu įgrūsti save į visus tuos lapus, kuriuos man reikia suskaičiuoti ir stoteles, kuriose reikia išlipti. Rytoj aš galvosiu taip, kaip galvoju kasdien, tik gal mažiau miegosiu. Rytojaus nėra, o jei jis bus - aš vilkėsiu suknelę. Bet jo nebus. Tada nusipiešiu sau gėlę. Ant kaktos. Iš laimės. Iš tikrųjų, tu nesupranti. Rytojus yra čia.

Ką matai, kai žiūri į akis? Kodėl į jas žiūri? Brangusis, išgerk mane iki galo, man įsiskaudo kojos būti. Brangusis, kodėl tu neturi vardo? Kas tu toks? Ar tave galima paliesti?
Iš tikrųjų, tu nesupranti. Nes 'tu' yra vienkartinis. Kol apie tave galvoju, tu esi jis-ji-mes-jūs-jie-jos ir visos kitos varnos. Kai nustoju apie tave galvoti, 'tu' pasikeičia, kartais suvalgau jį kartu su sumuštiniu naktimis, kai labai troškina. Kartais išmetu kaip dar vieną klaidingą bandymą kirilica, o galvoje kartoju - kocham cie ir tai, kaip tai nieko nereiškia. Noriu prieiti prie bet ko ir pasakyti tai - kocham cie - vietoj ačiū, prašom, ar sudie. Kocham cie, ar galėčiau praeiti? Kocham cie, šiandien vėl žiema. Kocham cie, tu man nepatinki. Kocham cie, gal jau laikas būtų mirti?

Svetimkūnis gerklėje, skamba. Nepasako nieko, tik skamba. Tik ritmika-akustika-mimika-perkusija ir nukritę žiedai. Pakviesk mane į pasimatymą, ne, ne rytoj, kai būsiu to verta. Pakviesk mane, aš neateisiu. Ponas Tadas manimi liūdi. Tose balose, kur į gatves įsispraudę. Kažkas vis gena mane nuo jo. Pakviesk mane į pasimatymą, Nietzsche. Ne rytoj, rytojus jau čia. Pakviesk, kai būsiu to verta.

atvirumas

Mielas dienorašti,
ką tik išliejau visą širdį tau, o tada susirinkau ją atgal. Atliko pora detalių.

Supratau, kad nenoriu apie tai kalbėti.

*

Jaučiuosi kaip pabiręs lėkštėje pyragas, užkeltas ant aukšto. Tūnau sau ten vienas, žiūriu į dangų pro stogo skylę, kol atskrenda kokia varna, nučiumpa gabalėlį ir daugiau jos nebematyti. Dingsta į dangų. Taip ir nešioja mane varnos. Į dangų. Į dangų.

Galvoju, ar daug dar liko?
manęs.

odė žiemai

O žiema, kiek tu man davei iš tikro!
Kiek sniego į akis ir nemigo naktų.
Ir kiek daug palikai dar nepatirto,
Kad laukti nenustočiau ir kitų žiemų.

Atrodo, vakar dar, kartu vėlyvą naktį
Iš gulbių juokėmės, nūnai.
Atrodo, man šerkšnu piešei visus tuos langus
Ir lopšines į geliančius pirštus rašei.

O čia tik šast ir baigias baltos dienos
Rimties, ramybės, speigo ir tylos.
Ir štai ateis pavasaris per neesančias ražienas
Ir lieps šypsotis, lauks linksmos dainos.

Bet nebijok, brangiausia mano žiema
Širdy nešiosiuos, lauksiu dar tavęs!
Neužvaldys tyriausios mano sielos
Nei saulės spindulys, nei vieversio daina.

- - -

* Autorius ir lyrinis "aš" niekada nėra vienas ir tas pats asmuo. Visi mes daugialypiai. Ir paprastai nei vienas mūsų niekada galiausiai nesueina į vieną.

kamuoliukas

Šiandien aš guminis kamuoliukas, kuris vis atsimuša tai į žemę, tai į sieną, net nemėtomas. Pats. Aš labai savarankiškas kamuoliukas, todėl manęs ir mėtyti nereikia. Besimušinėdamas į sienas dainuoju Pikto dėdės dainelę ir dar žadu sau, kad šiandien tikrai tikrai padarysiu tai, kam padaryti turėjau daugybe laiko, bet jį visą pramiegojau.

Šiandien aš guminis kamuoliukas, kuris mielai įšoktų pasimušinėti į tavo vidų, kur nors ten, kur tau kutentų. Tada tu juoktumeisi, o aš šypsočiau į įsivaizduojama savo ūsą. Nes juokas yra keistas garsas ir jis keistai teigiamai veikia. Man patinka juokas, bet tik kai jis nėra mano. O ar jums patinka jūsų pačių juokas?

Šiandien aš guminis kamuoliukas, kuris turi tris milijonus istorijų ir nori jas papasakoti. Jos visos neįdomios, todėl niekas nesiklauso. Aš labai savarankiškas kamuoliukas, todėl manęs ir klausyti nereikia. Aš pasakoju istorijas sau ir visada jų klausausi, paskui sakau sau tai, ko niekada nenoriu girdėti ir vėl grįžtu prie Pikto dėdės dainelės.

Šiandien aš guminis kamuoliukas, kuris mielai įšoktų tau į kišenę ir leistų tau save truputį panešioti. Bet neilgam, nes paskui gali netyčiom panorėti pasilikti. Pasilikti nėra gerai, nes, iš tikrųjų, juk niekas niekada niekur nepasilieka. O kai esi guminis kamuoliukas ypač sunku pasilikti, ypač tada, kai negali nustoti mušinėtis tai į žemę, tai į sieną.

Šiandien aš guminis kamuoliukas, pilnas viso pasaulio gėrio, tik kad niekas nenori manęs pagauti. Bet aš labai savarankiškas kamuoliukas, todėl manęs ir gaudyti nereikia.

Perpetuum mobile

Niekada nebuvau ypatinga poezijos gerbėja. Rimuoti moku tik tai, kas paprasta arba tik sudėtingus sudėtingų dalyku vardus paprastais būdais, kaip suguldomos janga kaladėlės atgal į dėžę - vieną prie kito, vieną prie kito. Niekad nesupratau modernesniųjų rimavimo būdų, daugybės perteklinių žodžių vienodais skambesiais ir neužčiuopiamo konteksto. Nesuprantu kam, kodėl ir kaip. Suprantu tai, kas paprasta, kas žodžiais sudėta nesvarbu kokiomis trapecijomis, kas sako daugiau nei afiksų mišrainė. Suprantu tai:

Prieš savaitę, pirmadienį,
vonioje sugedo čiaupas,
antradienį atsisakė veikti
ištikimas plaukų džiovintuvas,
ketvirtadienį mobilusis telefonas
paskelbė tylėjimo streiką,
penktadienį piktdžiugiškai
nubėgo juodos kojinės akys,
sekmadienį dužo
įtūžusi šampano taurė...
Gal tai nėra sklandžios tėkmės
trukdžiai,
tik - neginčijamas patvirtinimas:
gyvenimas eina,
nestovi vienoje vietoje.

*J.Ivanauskaitė "Odė džiaugsmui" (2007) 25p.

Šiandien daug galvojau apie laiką ir taip, kaip jis eina. Kaip visada. Kaip keičiasi viskas, viskas, viskas. Galvojau, kad nenoriu pastovumo, galvojau - kam man? Jauna aš juk, gyventi reikia, džiaugtis. Galvojau iš naujo ir sugalvojau, kad kartais išlipti į krantą iš įvykių jūros yra visai gerai. Sustoti, įsiklausyti, paleisti ašarą vėjui svetimose palangėse, kažkam tylius sapnus sapnuojant už nugaros. Tu miegi, o pasaulis vyksta. Vynas takeliais subėga man į krūtinę. Varnos už langų, ranka nepasiekiamos, krankiančios, baisios. Ir vėl jos, ir vėl čia. Mano varnos.. trys šimtai keturiolika varnų, brangusis, trys šimtai..

Nežinau kaip jūs, bet aš einu trumpam sustoti.

veidrodin

Aš kartais stebiuosi, net labai stebiuosi savo nuojautomis. Gal todėl, kad visuomet maniau mano fantaziją esant kiek aukščiau realybės. Stebiuosi, nes, matyt, tai tik mano naivumas aukščiau realybės, o visa kita.. visa kita taip skaudžiai realu, kad labiau ir būti negali. Kartais, atrodo, susigalvoju visokių neįmanomų dalykų, vis iš tos baimės, kur mano gyslomis vietoj kraujo teka. Atrodo, ne, taip negali būti, tikrai negali. O tada šast - galvojai, kad kažką žinai? Galvok iš naujo. Galvojai, kad kažką supranti? Galvok iš naujo. Galvojai, kad esi verta daugiau, nei smūgis į smilkinius. Iš nugaros. Galvojai? Ak, kaip miela, tu galvojai..

Žemė iš po kojų ir vėl slydo išslydo penkiems tūkstančiams metų. Atrodo, niekada nebepagysiu. Niekada neatsistosiu. Nežinau, kaip į akis pažiūrėsiu. Nesusitaikiau dar, matyt, per mažai laiko sau palikau. Matyt ir vėl tikėjau, kad net tokiems kaip aš laimė nusišypso. Ilgiau nei porai mėnesių šilumos purvinose rankose. Daugiau nei kaktusas ant palangės. Ar būna taip, kad žmogų trypia tik todėl, jog mano jį esant pakankamai stipriu tai pakelti? Juokiuosi tau į veidą, ne, tu nežinai kaip lengva mane sutrypti.

Smaigstau save adatomis vėl ir vėl. Už šviesius plaukus ir rankas ant kaklo, po smaigaliu žemyn kabančiais peiliais. Virš galvos. Už keletą metų besitęsusios agonijos pelėsiais ir kerpėm išklojusios mano grindis. Galvoje. Už tamsias akis, kurios leido tikėt, jog ir mane kažkas iš viso to išgelbės, išsives, apkabins ir nepaleis. Ledo gabalu į smilkinius, per kelius ir ten, kur labiausiai skauda. Tai yra tai, ką gauni už norą tikėti žmonėmis. Vėl ir vėl. Kodėl leidau sau galvot, kad bus kitaip? Kad sienomis ne tik vorai ropoti moka. Veidu į asfaltą, dar šypsaisi? Tu - per sunkus akmuo nešiotis su savim. Tai aš.

tik-tak

Tik - tak tiksi penki litrai kraujo po oda ir ritmingai trūkčioja nesuskaičiuojama galybė mažų mažiausių laidelių. Kaip keistai viskas įsitempia, kai nebeišgali suturėti. Kaip keistai ima trūkčioti smilkiniuose, kai visai iš niekur susmunki vonioje po kriokliais krintančiu vandeniu ir mėgini pravirkti visomis giesmėmis, kurias dar galima išraudoti. Bet užstringi pusiaukelėje - ašarų tiekimą jie seniai nutraukė. Įsikerta tvinkčioti smilkiniuose dar gan ilgai po to, kai tai suvoki ir vėl pastatai save ant kojų. Nors ir nebelaiko kojos, nebelaiko širdys, nors ir niekas nebelaiko. Niekada nelaikė. Tai kam?

'Nebijot' sako Jurga man iš kitos pusės kolonėlių. 'Nebijokit' sako dėstytojai susirinkusiems mokytis visiškai nepažintos kalbos. 'Nebijau' kartoju sau, bandydama įsiteigti, kad tai tik nuovargis, po šešiolikos kilometrų gyvenimo tomis pačiomis kliūtimis, kol baime šaukia visa mano esybė lipdama per gerklę. Grūdu ją atgal ir čiaupiu, kaip mažą vaiką. Ša. ša. Niekas nenori tavęs girdėti. Ša. ša...

Ar labai kvaila yra kažko nemokėti? O ar labai kvaila, kai tas kažkas yra išeiti. Žmonės dažnai nemoka išeiti. Todėl jie nueina. Paima ir nueina, galvodami, kad dabar jau viskas. Galvodami, kad išėjo. Aš irgi nelabai moku išeiti. Aš tyliai atsisveikinu su jais dar gerą laiko gabalą prieš tai, kol jie patys nesuvokia, jog jiems reikės išeiti. Taip tiesiog nutinka, staiga tave pagauna jausmas, lyg kažką prisiminus ir tu tai supranti. Panašiai, kaip kad kažkur išėjęs staiga prisimeni, jog pamiršai išdžiaustyti skalbinius. Taip, tai labai panašu į tai. Tu tiesiog pajunti tai, visai netyčia. Ir nežinai ar dar kas nors tai žino. Tuomet susitaikai su tuo, o kas daugiau belieka. Ir kai ateina laikas - tu jau būni pasiruošęs ir atsisveikinęs. Nėra prasmės du kartus atsisveikinti, todėl leidi jiems nueiti. Vienam po kito. Vorele. O mane palikite čia, aš dar niekur neisiu.

Užsivožiu tylos šydu. Ramiau taip. Neseniai perskaičiau mintį apie narkomanus ir tyla. Tai buvo kažkas panašaus į tai, kad dauguma jų įklimpsta ten tik todėl, kad pasiutusiai nori bent truputėlio tylos. Tyla yra gerai. Tyla yra viskas. Tyla yra tai, kas gydo ir žudo. Žudo ir gydo. Visos ligos ir visi vaistai. Ša, baime, ša. Nebelaiko kojos.

Ar gali mane apkabinti, jei dar esi čia?..

20, sausio

Žinai, norėčiau papasakoti tau apie tai, bet prisibijau, kad tada viskas išsisklaidys, kaip miltai nuo pirštų galų, kai papūti. Norėčiau parodyti, kaip moku džiaugtis ir kokia užaugus mano mažoji mergaitė - baimė. Didelė jau, kasdien darosi vis savarankiškesnė. Kartais ir ožiuojasi. Baramės, tuomet. Atimu iš jos spalvotus pieštukus. Ne, ne visus, tik geltonus. Ir uždarau į stalčių. Žinoma, ji moka pati iš jo išlipti ir susiranda tuos pieštukus. Ko gero, slėpti taip ir neišmokau. Tik save, tik didelėm ir nenugriaunamom Berlyno sienom, bet ne pieštukus ir ne tada, kada tikrai reikia.

Norėčiau kada išlaipinti tave iš lovos anksti anksti ryte ir pasikviesti pasiklausyti miesto. Miestas rytais nepaprastai žavus. Dar nesutryptas, neužgniaužtas tūkstančių skirtingų kvėpavimo ritmų. Toks vienišas ir ramus. Toks ramus, kad, rodos, gali jausti tą tirštą ramumą besisunkiant į savo odą. Pradedant skruostais ir lėtai beplintant į visas puses. Man patinka, kai būna ramu. Tiesiog ramu ir gera, kaip geriant nežinia kelintą vyno taurę, nežinia kuriuo paros metu, nežinia po keliomis antklodėmis ir nežinia su kuo. Tada būti pasidaro taip paprasta. Taip, lyg visas kada nors buvimo tikslas ir yra - būti. Tik tiek ir tuo pačiu kiek daug, ką.

Dar norėčiau, kad bent kartą gyvenime man netrūktų žodžių pasakyti tai garsiai. Tą pačią akimirką, kai ilgai galvojęs manai pagaliau radęs tinkamą - pamiršti. Iš karto. Blykst! ir nebėra. O gal nebuvo? Gal tik minties bug'as čia. Gal tik nervinis tikas smegeny. Gal. gal. gal. Galėčiau - nupieščiau. Galėčiau - gaidžiu išgiedočiau. Galėčiau - vandeniu nukrisčiau. - Negaliu.

Parašyk man laišką iš visų Paryžių, kuriuose kada nors buvai. Prancūziškai ir iš kitos pusės. Parašyk apie tai, apie ką aš galvoju naktimis bestebėdama amžinai nesikeičiančias ir nedrįstančias krustelėti lubas. Parašyk apie vėjus galvoje ir kelnių klešnėse, kurie kartais ima ir apsuka tave trim šimtais šešiasdešimt laipsnių kampu ir nepataiko į vartus. Parašyk apie vakarus, kai svajonės išsipildo ir akimirksniu subliūkšta, dar net nespėjus pagalvoti apie rytą. Parašyk apie juos, tuos, kurie tave raštais išmargino, spalvomis nudažė ir išdegti įdėjo. Parašyk apie mane, taip, lyg manęs nė nebūtų. Parašyk apie mane, taip, kaip niekada niekam nerašei. Parašyk apie mane iš tikrųjų, taip, kaip viskas buvo. Kaklaraiščiais rankose ir burbulų pilnomis voniomis. Nublizgintais batais ir kava posėdžių kambariuose. Šokolado gabalėliais kišenėse ir veidrodžiais prie lovos. Monetomis ant palangės ir durimis be kabliukų. Pačiais neskaniausiais sumuštiniais gyvenime ir pigiu vynu. Paveikslais vakar ir suveltais plaukais. Žaliais šalikais ir labirintais svetimuose miestuose. Taip, kaip niekada nepamiršiu. Taip, kaip buvo reikalinga. Taip, kaip buvo gera. Taip, kaip buvo ramu. Taip, kaip buvo.

Sudėdama rankas šitaip, visada prisimenu tave. Keistume gyvenimo, ir net ne rudenį..

10, sausio

Kiek kambarių turi tavo laimė? Kiek svetimų batų stovi prie tavo durų? Kiek šypsenų atsimeni vakar? Kiek garsų girdi savo galvoje?. .

Yra širdies ritmas - vienas. Yra tavo paties kvėpavimas - du. Yra vėjas - trys. Yra laisvė - stop. Ar tai garsas?. .

Žmonės yra nuostabūs, tu manimi netiki. Jie ateina ir leidžia juos pažinti. Jie išeina ir leidžia juos prisiminti. Jie visada pasilieka tavo galvoje. Jie tave keičia. Mane keičia. Jie keičia. Nes mes leidžiame jiems. Nes mes keičiame juos.

Paklausk manęs kaip aš jaučiuosi. Tu nesuprasi. Tu nebuvai ten, kai ledai pajudėjo. Rytoj aš pabusiu šypsodamasi, viliuosi, kad kiekvieną rytą. Šiandien aš nenoriu užmigti, aš nenoriu užmigti, aš noriu būti. Nes būti gera. Tiesiog. BŪTI. Ar tu moki būti? Būti, kad būtų gera.

Kiek toli gali nueiti žmogus, kad suprastų tai, kas buvo prieš akis? Kiek padaryti gali žmogus, kad suprastų, jog prarado? Kiek prarasti gali žmogus, kad suvoktų, jog prarasti neįmanoma? Tu išmokai tiek, kiek norėjai išmokti. Tu davei tiek, kiek jie norėjo imti. Tu pasikeitei. Tu pakeitei. O dabar toliau.

Nuostabus jausmas yra laisvė. Ji verčia tave verkti. Ji verčia tave juoktis. Ji verčia tave jausti, kad esi. Ji verčia tave jausti, kad nesi. Ji neverčia, ji leidžia. Nes ji laisvė. Ji leidžia viską.

"What if I were smiling and running into your arms.. would you see then what I see now?"

Šviesa.

Yra per daug žodžių, kuriuos noriu pasakyti. Happiness only real when shared. Paklausk manęs kaip jaučiuosi. Tu nesuprasi. Aš noriu pasidalinti laime su pasauliu. Noriu suskaičiuoti tūkstančius šypsenų šiandien. Noriu dalinti laime. Būti laime. Aš noriu BŪTI laime. Aš noriu būti LAIME.

Keisk mane. Leisk man keistis. Aš noriu būti LAISVE. Aš noriu būti DANGUM. Aš noriu BŪTI. Keis mane, pasauli, tas jausmas verčia mane plakti. Spragt. Ir tu kitoks. Po kiekvieno nueito kelio, kiekvienų naujų akių. Tu kitoks! O pasaulis ten. Ir jis visada toks pats. Jis visada nuostabus. O tu kitoks. Spragt ir kitoks.

Aš noriu pabusti šypsodamasi. Aš noriu pabusti.




Kiek kambarių turi tavo laimė?

būna

Būna, kartais paskausta kojas nuo per ilgo sėdėjimo viename taške ar pozoje. Ir tas skausmas dažnai gena tave trypčioti it skrudinamam keptuvėje, iki kol išmankštini jas, tas pabodusias kojas. Būna, tas skausmas ne taip greit išnyksta, jis tarsi apsigyvena jose - tavo kojose - ir po truputį kramto tave nuo ten, kur skaudžiausia - nuo kelių linkių. Į visas puses. Tada trypčiok netrypčiojęs it skrudinamas ar elektra purtomas - nebesvarbu. Kol galiausiai skausmas laimi ir tu, susikrovęs lagaminus sakai "sudie" šitoms sienoms. Išeini pas kitas, bet žinai, kad ir jų laukia tas pats. Vis tos kojos..

Būna, kartais svaigimas pagauna tave visai netikėtai, užgniaužia gerklę idant negalėtum kvėpuoti, užmerkia akis, pakerta kojas ir priverčia širdį mušti taip, kad kiekviena menkiausia dalelyte savęs jauti tik ją. Ir nieko daugiau. Tik savo paties širdies ritmą. Tuk-tuk per gerklę, tuk-tuk per akis, tuk-tuk per kelius, tuk-tuk per pirštus, tuk-tuk - lyg būtų didžiuliu dangčiu tave apvožę. Tas garsas, tas kažkur atsimušantis garsas. Į tavo paties kaukolę, tikriausiai. O kurgi kitur?..

Būna pūgos už lango ir langai per toli. Būna prakirstos kaktos ir nusuktos akys. Būna tyras aklumas ir juodas melas. Sau pačiam. Kad bus kitaip. Kad dabar bus kitaip. Nes paskui būti kitaip negali, sako jie. Gal ir gerai sako. Nes nėra "paskui", nėra "po to", nėra. Yra tik dabar ir čia. Tik momentas. Va šitas, matai? Pagavai? Ne? Pats kaltas, o dabar jau per vėlu. Dabar jau kitas momentas. Ir greit pavargsti žmogus juos gaudyti, lyg juodą darbą dirbdamas. Užmerki akis ir prižadi sau, kad rytoj tikrai pagausi bent vieną jų. Juk vieno užtenka tau jaustis laimingu. O paskui ir dar vieno. O paskui ir dar. Ir vėl. O tada - pavargsti. Nepasotinamas. Tada ima skaudėti kojas ir tu krauniesi lagaminus. Vis tos kojos, sakai, vis tos kojos..

Būna, kad degtukų dėžutė tampa saugiausiu urvu įsikasti. Kai nematai jų - nereikia gaudyti. Kai neturi kojų - jos niekada nepaskausta. Kai neturi širdies - nereikia klausyti jos mušimo, kuris būna gąsdina, būna ramina, būna veda iš proto ir ten, kur ne pakeliui. Kai neturi galvos - nereikia galvoti apie galvojimą taip, lyg tik tam galva ir būtų reikalinga. Ne, dar jos reikia, kad širdies mušimą atremtų. O kam daugiau? Nežinau, gal kad kasas auginti galėtum. Juk reikia kasų, kaip be jų? Šalta žiemomis, perpučia galvą ir iškrenta visos mintys, rink sau kad nori, sniege išsimėčiusias, o kas jei pūga? O kas jei pirštai nušąla? Ištirpsta jos ten ir lieka tuščia. Nesmagu, jums, kai kišenėse tuščia. Nesmagu ir man, kai mano kišenėje tuščia. Todėl reikia kasų. Ir, matyt, dar daug ko reikia. Tik niekad nepagalvoji apie tai laiku, tik tada, kai tų kasų nebelieka.



Kiek ilgai nukritusi snaigė išlaiko savo formą jai tinkamoje temperatūroje, kol suyra?

make it sparkle, make it shine, make the magic all mine

prisimink, kad mirsi

Skamba galvoje. Kalė ir įkalė, kaltu, taip stipriai, kad dar dabar smilkinį skauda. Prisiliesti negaliu. Mėlynai gal užgis, neužgis, tris kartus į grindis.. Ir viskas tik dar labiau susitrypė po kojomis. Neišaugu aš savęs, kad ir kaip norėčiau. Neišaugu ir savo naivių kaprizų po sniegą lakstyti, iki kol gelia užgelia ir pasidaro gera. Nes nejauti. Taip dėl tavęs visus tuos metus sniegu užkamšyti krūtinę mėginau. Kas kartą, vos tik šmėstelėdavai akyse. O tada staiga viskas ėmė ir pasikeitė. Pasikeičiau aš, o gal man tik pagaliau gėlė užgėlė krūtinę? Taip, kad gera, taip, kad nieko nejaučiu, taip, kad plaka tik tada, kai permuša. Iš ryto vakaro, po blogo blogo sapno. O tada nebegera. Tada tik liūdna, giliai giliai liūdna, kad nebebūsiu jau tuo mielu ir pūkuotu padaru, kurį norisi laikyti spintelėje prie lovos ir apkabinti kas rytą. Per daug užgėlė, atkapstyti neištvertų mano kojos šiandien. Rytoj taip pat.

Žinau tik, kad tos akys dar niekada taip į mane nežiūrėjo. Bijau tų akių, tokių akių, per daug pažįstamo ten, tas jausmas, ta tyla, tas mažas pasislėpęs, visa žudantis pyktis.. Tu geriau užsimerk. Ir leisk man augti. Dar truputį paaugti. Ne iki aukštakulnių, ne, jie tik gyvenimą padaro sudėtingu. Nereikia man vaikų malūne ir penkiolikos buvusių vyrų. Nes protingi niekada nekištų galvos į mano žemę, ką? Ir ne, ne iki sijonų su skeltukais ar be jų, tik iki noro tikėti. Kad dar yra kažkas verta pasaulyje. Verta stengtis, verta aukotis, verta brandinti ir šildyti idant pražystų. "Prisimink, kad mirsi". Ar dar liko kažkas verta šito laiko?

Svetimose paklodėse neišriedančias ašaras skandinti - skandinu, kaip kad ir skandinau. Iki kol šilti delnai glosto kaklą. Sniege žudyti save - žudau, kaip kad ir žudžiau. Iki kol nebeliko prasmės ir kelio atgal. O ką dabar? O kur dabar? O kaip dabar eiti? Į ką įsikibti, kam juoktis? Kam dovanas Kalėdoms rišti kaspinais ir kur visas paslaptis užkasti? Tyliai tyliai kaip tik galima, po antklodėmis tylint. Akys tavo apsiniaukė. O aš tik pabudus supratau, kad geriau tikėti, nei netikėti. Geriau mylėti, nei nemylėti. Geriau tyliai ir kantriai ištylėti, bet niekada niekada neleisti pasauliui prisiliesti. Geriau tuzinais nereikalingų skrajučių į tavo pašto dėžutę kristi ir būti išmestai su šiukšlėmis, nei leisti tau galvoti, kad neturi kam rūpėti.

Tebūnie, juk dar ne tiek vejais mėtė mane šakomis ir leido kristi idant išmokčiau skristi. Juk mano sienos tvirtu moliu drėbtos, o krūtinė sniegu užsnigta, ką po galais ji gali jausti? Tylėk, jei nori. Bėk, užsimerk. O aš būsiu čia ir iš visų jėgų bandysiu būti, būti taip, kaip ir anksčiau, kad galėčiau mirti dabar, kad galėčiau mirti bet kurią sekundę bet kuriam laike, žinodama, kad pirštų galai nešąla tavo ir šviesa languose dar dega. Nes būti geriau, nei nebūti. Nes tokie, kaip tu, patys savaime jau yra verta. Nors ir ne mano gyvenimui skirta.