pelkė

Aš kartais taip pykstu, taip, kad net baisu darosi. Už tai, kad esu tokia išsiblaškius, o kartais, už tai, kad per stipriai susikaupiu ties kažkuo ir pamirštu, jog turėjau daryti visai ką kitą. Pykstu ant žmonių, nes nesuprantu, kaip taip galima elgtis. Kaip galima tokiais būti. Kaip įmanoma tokiais, kaip anie, žavėtis. Tuomet sėdžiu ir ieškau priežasčių, ir sugalvoju tik tiek, kad turbūt žmonės yra kvaili. Ir nieko jie nemato.
Ir man kartais atrodo, kad aš imu panašėti į visus tuos, kurių nekenčiu. Blogiausia, kad iš to vis tiek nieko gero - nei manimi ima kas žavėtis, nei šiaip yra su kuo nueiti arbatos. Todėl, tikriausiai, visas savo dienas ir leidžiu šitaip. Kartais po vieną, kartais po du. Ir visa tai jau peiliukais raižosi iš vidaus. Žudo. Smaugia. Ne, tu nebijok, nestipriai dar. Dar gyvensiu. DAr niekur neisiu, DAR būsiu. Tik nežinau ar dar ilgai..
Aš maištauju pati prieš save. Ir viskas. Norėčiau, tikrai, su kuo nors pasikalbėti. Nieko svarbaus, tik apie mano mažą gyvenimą. Čia, ten ir vėl čia. Ir visa tai kas buvo ir ko nebuvo, ir tai, kas galėjo būti, ir tai, ko niekada nebus. Bet nėra su kuo, ir tiek. Nėra žmogaus, kuriuo šitaip tikėčiau ir pasitikėčiau. Nėra žmogaus, kuris nesmerktų, tikriausiai nėra. Ne vietoje ir ne laiku, sakytų. Ir dar daug sakytų, sakytų, kaip TU, lyg būčiau kažkuo kitokia. Ir niekaip nesuprastų, tikrai niekaip. Ypač dabar. Galbūt kada nors, bet aš neturiu nei laiko, nei noro, tiek ilgai laukti.
Vėl dėlioju save į mažas medines dėžutes, nes nėra daugiau kur dėti ir laukiu sniego. Laukiu jau nuo tada, kai tik pradėjo tirpti. Praeitą žiemą. Laukiu, nes tada kažkaip ramiau. Tada sninga sau ir gali šypsotis, nes magija – paprastuose dalykuose. Rudenį magijos nebūna. Rudenį būna tik purvini lapai ir purvais išbyrėjusi aš, tarp tų lapų. Rudenį lyja. Ir susigalvotos ligos puola labiau nei bet kada. Todėl laukiu sniego ir vėl iškrintant. Tuo tarpu, norisi truputį paverkti. Ir vis dažniau taip norisi.
Aš tiesiog pavargau su savimi gyventi. Neturiu ką papasakoti, visur, kur bežvelgčiau, stūkso tas išsiliejęs „aš“. O ką jis iš tikrųjų reiškia, tikriausiai ir nebežinau. Man savęs per daug, tikrai, per daug. Bet deja, nėra kam išdalinti.
Norėčiau truputį save paskandinti. Norėčiau iššnekėti save per miegus, niekam negirdint. Norėčiau išverkti be ašarų ir tų gnybtukų viduje bei gerklėje, beverkiant. Norėčiau išmesti save, kaip nuorūkas išmetam. Ir užkasti, kaip užkasa visus, kurie nebereikalingi.
Dar norėčiau nustoti bijoti. Nes bijau to, kas bus, bet bijau keisti, tai, kas yra, kad to, kas bus, nebūtų, kad geriau būtų dabar. Bet tuomet ir vėl bijau to, kas bus tai pakeitus. Gyventi nemoku, mama. Ir žiūrėdama į save, sakau, nenoriu gyventi kaip tu. Nenoriu į pasaulį kada nors paleisti tokios dukros, ir dar vienos, kuri tiesiog dingsta. Nenoriu kalbėti sienoms ir matyti, kaip vis sunkiau darosi manęs klausytis, bet oi, berods taip jau yra. Tik dukrų neturiu, o ir tikrai nereikia.
Blogiausia, kad net ir suvokus tai, nežinau ką daryti. Tiesiog nustoju kalbėti. Net ir sienoms, manau, jos irgi moka pavargti. Kaip kad aš pavargstu nuo savęs.
Nemėgstu jaustis taip. Nemėgstu jaustis kaip dulkių kamuolėlis po lova. Aš nesugebu nieko, visai visai nieko. Tik vis dar svajoju tylomis, prieš užmiegant, kaip vieną dieną... Juk iš bjauriojo ančiuko išaugo gulbė, o niekas nesakė, kad pasakos meluoja. Laukiu savo gulbės sparnų, bet juk iš dulkių kamuolėlių į jas neišaugama.
Mėgčiau išlaistyti save bokalais. Iššokti muzikoje, per kurią nebegali girdėti savo pačios minčių. Mėgčiau iškristi į sniego pusnį ir nurimti, kaip nurimstama tik pirštams geliant. Į sniegą basomis, juk ne žvaigždžių žiūrėti bėgama. Mėgčiau jaustis bent truputį daugiau, nei jaučiuosi. Mėgčiau BŪTI bent truputį daugiau, nei esu. Nes esu taip, lyg nebūčiau. Taip, lyg niekas negirdėtų, lyg pūvant po tais rudenio lapais. Aš nesu.
Ir žinai, man tikrai labai liūdna, kad viskas taip. Ir rankos per stipriai dreba. Nieko nėra skaudžiau, nei matyti, kaip viskas nyksta. Viskas, ką rodos turėjai. Viskas, kuo kažkada gyvenai, viskas, kas dar laikė tave už plonyčių siūlelių, ir sakė – šypsokis, tu nesi viena. Viskas tolsta be galo greitai, kartais net kvėpuoti per sunku. Kaišioju pagalius į ratus, bet nuo to tik blogiau. Nereikia juk pykti, kad žmonės gyvena toliau ir būna laimingi. Taip jie ir turėtų daryti, o tuo tarpu aš ir toliau lindėsiu savo pelkėje, nes man dar gerokai per statu išlipti. Ir, rodos, dar ilgai bus per statu...

balandžiai

Aš nežinau, kur balandžiai slepiasi vėsiomis naktimis. Nežinau ir kur tu slepi savo drovumą tokiomis naktimis, kaip toji. Ir kaip ši. Iš tiesų, jos visos vienodos - pernelyg vėsios. Ir pernelyg vienišos. Sunkiais mostais besileidžiančios žemyn ant tavo gležnų pečių. Toks slegiantis, bet toks savas laukimas. O gal, gal jau kitas rytas pagaliau išauš nebe toks - truputį šviesesnis, kitomis natomis vėjyje. Ir galbūt naktys, tuomet, leisis kur kas švelniau, lyg pūkai, lyg plunksnos, praplyšus pagalvei. Galbūt tuomet ir tu pradėsi gyventi iš naujo - imsi mėgautis rytais, branginti visas šviesas ir nebevengti svetimų rankų. Naktimis šypsosiesi kur kas daugiau ir jau nebe pro sukąstus dantis, kaip kad anksčiau tik tam, kad bent viena pora svetimų rankų laikytų, apkabinus per klubus, ir ištirptų, auštant rytui. Tik tam, kad kaimynams šyptelėjus atrodytų, jog tau gyvenimas nepagailėjo. Tik tam, kad neeikvotum naktų akims išverkti. Viskas galėtų būti kitaip, tereikia sulaukti to vienintelio, kitokio, ryto. Ir visa tai, kas su tamsa suslegia tave į grindinį, pagaliau imtų kelti. Kad prisimintum laimingųjų veidus, išnykstančius iki aušros, ir jų rankas. Kad nesibodėtum plačiau pramerkti akis ir apnuoginti tik vieną petį. Kad nesibodėtum užversti galvą aukštyn ir juoktis. Atrodo trūksta tiek nedaug. Bet.. visi rytai tėra apgaulė. Maža, tačiau purvina, purvina, kaip kad tu, po visų sunkių savo naktų. Rytai negydo nuo nelaimingo gyvenimo, ar žinai. O balandžiai vis dar slepiasi kažkur vėsiomis naktimis, ir tu vis dar nežinai kur. Naktys vis dar suslegia tave į grindinį ir vienąkart tu nuo jo nebepakilsi. Iki tol, belieka laukti. Vienos nežadėtos aušros tarp tūkstančio neprašytų naktų. Būti, kaip buvus, dalinant niekam neįdomaus gyvenimo nuotrupas svetimoms ausims, kurios niekada nesiklauso. Ir niekada negirdi. Svetimoms akims, kurios mato tik tiek, kiek liepia instinktas. Svetimiems delnams, kurie visi taip ir lieka ant tavo kūno. O kitą naktį leidžiasi su tamsa ant tokių gležnų tavo pečių. Prisipili taurę raudono vyno, nes tik taip tegali jaustis dar truputį dama, ir juokiesi, sakydama, kad vėjais paleisti gyvenimą yra neišpasakojama laimė. O savo laimei suspindus akyse, gręžies ir dangstai veidą rankomis. Po minutėlės ir vėl svaigsti, lyg būtum laimingiausia moteris pasaulyje. Tavęs niekas negirdi, bet tu nebegali sustoti. Svajonės įsirėžė per giliai į smilkinius. Per stipriai sunki realybė suslėgė į grindinį. Nebegali atskirti kiek tavęs yra tikra. Nebežinai kur baigiesi tu pati ir kur prasideda jų rankos. Neberūpi išlaukti to vieno vienintelio ryto. Neberūpi ištrūkti iš sunkių nakties nagų. Ir to vėsaus vėsaus savo gyvenimo. Nebereikia nei akių, nei rankų, nei namų, ir tu jau žinai, kur vėsiomis naktimis slepiasi balandžiai..

7, lapkritis

Aš nežinau, nei kur tai prasideda, nei kur baigiasi. Nei kur išvyksta visi tie traukiniai iš tavo uostų. Rodos, pritrūksta žodžių per dažnai, ir pagauni save sapnuojant jau ketvirtą, ir vis tą patį, sapną. Rankomis neaprėpsi dangaus, kartodavo. Mes per daug panašūs. Mes per daug skirtingi. Ir tu - mano dangus. Istorijos kartojasi, šypsaisi, aš nebelaukiu savo eilės.. Išmokau branginti laiką dar aštriais kampais vedžiodama kaklo vingius. Išmokau tikėti. Išmokau netikėti. Kaip ir tylėti. Rinkti visas tavo dūžtančių lėktuvų skeveldras ir dėlioti kitą tave. Tą, kuris galėtų būti, net kai paširdžius užspaudžia, o naivios rankos dusulius ramina kulkšnyse. Išmokau nuleisti akis, kai viskas pakyla. Ir įkvėpti dar kartą, kai nusileidžia. Nebėgu paskui vėjus, tik gaudau tuos, kurie užklysta. Prisijaukinu ir paleidžiu, vėl ir vėl.. Stovintis vanduo - tai aš. Melodijomis nusėdantis į dugną. Šildo ne rankos ir ne stori vilnoniai šalikai, jais tik pasislėpti gali. Šildo žinojimas. Aš negaliu būti dalis to, ko neturiu. Ir nesu. Tai tik būsena. Tai tik vanduo. Tai tik viena trapi istorija, kuriai nelemta tviskėti, kaip tviska rasoti šypsniai auštant. Skambu, kai akmenimis užmėto, taip, lyg juokčiausi. Vėl ir vėl.. Mano plunksnos uždžiūsta, nerašytos. Rašalu dengiu aušras, kad kvepėtų naktimi, kad išsaugočiau, kas iki pačio dugno - mano. Po visomis neišdainuotomis melodijomis. Po visais, gumulais virtusiais, lapais. Per sunku buvo pažinti, kas glūdi tarp eilučių, nes ir jų neradau. Matyt, per vėlai. O gal dar per anksti. Neišmainyčiau į nieką savo verkiančių balsų. Užminti - nebepakanka. Laikui besisavinant mano ežerus, aš žinau ko visa tai verta. Saugiai įvynioju nuosėdomis save. Dar saugiau iki paskutinio. Žinau, tai niekada nebus labiau tikra, nei buvo, nei yra. Apgaulėmis išskaičiuotos lenktynės. Tavo, su tavimi. Žinau, kad nežinau ar dar būsiu ten, kai laikrodžių rodyklės atsisuks į tavo puse. Kodėl gi taip dažnai rytai atbunda per lėtai..

nesuprasti

Žinote, žmonės mėgsta sakyti - pavargau. Bet tikriausiai, devyni iš dešimties, tai sakydami, galvoje turi tą tokį fizinį ir šiek tiek psichologinį pervargimą. Kai tu turi visko labai daug daryti, neturi tam laiko, santykiai šlyja ir panašiai.

O žinote, kas labiausiai vargina mane? Žinoma nežinote, iš kur jums žinoti. Aš juk tik eilinė backgroundo žmogysta, koja už kojos prasinešanti savo gyvenimą, kol jūs mėginate šaliku užslapstyti savo nuogą ir labai jautrų vėjui kaklą. Taigi labiausiai mane vargina nieko nesuprasti. Arba nesuprasti iki galo. O nesuprantu aš labai daug. Kartais net atrodo, kad arba vaikystėje žmonės buvo paprastesni, arba man tiesiog geriau sekdavosi suprasti.
Labiausiai aš nesuprantu žmonių. Nesuprantu, kodėl jie pyksta, nesuprantu, kodėl jie taip nemėgsta kalbėtis apie rimtus dalykus, nesuprantu, kodėl jiems taip patinka juokauti, nesuprantu, kodėl visi nori būti geriausiais, nesuprantu, kodėl visi taip nekantraudami laukia "Hauso", nesuprantu, kur jie deda moytoy ar kažkokius kitokius lipdukus ir kam jie jiems reikalingi, nesuprantu, kodėl žmonės visuomet ieško trūkumų kituose, nesuprantu, kodėl jie taip nori ką nors gerai išmanyti, kad net apsimeta išmanantys, kartais nesuprantu, kodėl kiti apsimeta juos suprantantys, nesuprantu ar žmonės iš tikrųjų yra tokie, kokiais save parodo, nesuprantu, kodėl jiems taip patinka meluoti, nesuprantu, ko jie tikisi iš naujų pažinčių. Ir, iš tikrųjų, galėčiau vardinti ir vardinti, nes jūs jau seniai nustojote skaityti. Kitaip tariant - vos pamatę kad dienoraštis ilgas, jį išjungėte. Nesuprantu, kodėl žmonės baidosi ilgų tekstų. Bet, žinote, man nesvarbu ar mano dienoraščius kažkas skaito. Man tik patinka įsivaizduoti, kad turiu kam rašyti. Kai labai tingu rašyti, aš mėgstu įsivaizduoti, kad turiu kam kalbėti. Tuomet truputį išpasakoju save ir pasidaro šiek tiek lengviau gyventi. Nesuprantu, ko čia nesuprasti. Ir nesuprantu, kodėl tuo netikėti. Ne visi juk rėkia tik todėl, kad nori būti išgirsti. Kai kurie rėkia, nes jiems patinka gerai girdėti savo balsą. Kai kurie rėkia, nes jiems patinka gaudyti aidą. Na, bet ne apie tai aš.

Nepaisant to, kad žmonės yra tokie sudėtingi ir man puikiai sekasi jų nesuprasti, yra ir kitų dalykų, kurių nesupratime aš taip pat esu gabi. Pavyzdžiui, mokslas. Šiandien gavau užduotį nuo kurios akimirksniu labai pavargau. Pati užduotis nėra sunki - išanalizuoti vieno rašytojo kūrybą tam tikrais aspektais, remiantis pirminiu ir antriniu šaltiniu. Tik štai rašytojas turi būti tas, kurį aš mėgstu, žinau, skaitau, kitaip sakant - išmanau. Na, kad būtų lengviau atlikti užduotį, nes tam turime nei daug, nei mažai - dvi dienas. O štai čia aš ir nesuprantu, kaip galima išmanyti autoriaus kūrybą esant mūsų lygyje. Na, gerai, sakysite, nuolat vis kur nors paminiu, kad man patinka skaityti dviejų autorių knygas, tačiau esu jų skaičiusi vos 2-4, kiekvieno. Na ir man to negana, kad galėčiau išmanyti. Nes aš išmanau tik stilių, nes aš svaigstu nuo būsenos pateikimo žodžiais meno ir visai neįsivaizduoju kokia literatūra remiasi vienas ar kitas. Ir žinote ko dar nesuprantu - negi aš ten tokia viena? Negi vos 19metų turintis asmuo gali dėtis kažką išmanantis? Nieko jis neišmano, baigė mokyklą, nes jo kartoje visi baigė mokyklą. Ką jis ten veikė - nieko. Ką gi galima veikti mokykloje? Pamenu, aš skundžiausi, kad nieko mūsų ten nemoko. Ir nesuprantu, kaip galėjau nesiskųsti. Nes man buvo įdomu, tačiau buvo per mažai laiko ir labai prastos galimybės pradėti mokytis kažką išmanyti.

Sakysite, veltui aš tai taip sureikšminu. O aš nesuprantu kodėl žmonės apskritai viską sureikšmina. Tačiau tai yra mano užduotis, o aš mėgstu nepervargti nuo jų. Tokie dalykai kelia man baimę ir tuomet aš pradedu nežinoti. Tuomet nežinau net ir to, ką visuomet žinodavau. Tuomet nežinau nei apie ką skaityti, nei ką skaityti, nei, kad dabar mano eilė apsimesti, kad kažką išmanau. O žinote, aš ką tik supratau, kodėl žmonės pyksta.

spalis

Man atrodo, kad iš manęs po truputį viskas atimama. Net ir tai, ko neturiu, net ir tai, ko dar nespėjau. Ir nebežinau, ar tai kaltas laikas. Galbūt tai tik aš, nes nesu vėjas ir nemoku pūsti iš kitos pusės. Galbūt tai tik mažos paranojos, kas vakarą šokančios mano pirštų galiukuose. Aš nežinau. Ir dėl to tikriausiai dar blogiau. Nemėgstu pykti ant pasaulio, nemėgstu, kai jis pyksta ant manęs. Sunku gyventi kitiems, ar žinai, tikrai sunku. Sunku juos pažinti, sunku jiems įtikti, sunku juos priversti šypsotis, sunku jiems rūpėti, sunku jiems pasakoti, sunku atspėti, kada jie atsimerkia, sunku žinoti.. Sunku viską žinoti. Ir sakote, sakote, verta stengtis? Nemėgstu būti neprašytas svečias. Labas ir viso, o dabar pranešk, jei kada pasiilgsi. Praėjus tam tikram laikui net ir prisiminęs tylėsi, tylėsi, nes bus praėję per daug laiko. Ir per daug atrodys pamiršta. Aš nepamirštu žmonių, aš tik suskirstau juos į neskaudžius prisiminti. Sunku ir tai, kai nesi dėžutė su daugybe stalčiukų, turi viską rūšiuoti krūvelėmis ir tvarkingai dėti, nes vietos ten vis mažėja, nes vienas balionėlis vis auga ir pučiasi. Puikiai žinau, kad vienądien jis susprogs, bet vis dar bandau nuspėti kada. Kartais nusibosta laukti, ir badau jį aštrausiais daiktais, nes man reikia vietos, aš noriu įsileisti daugiau.. Nepaisant to, kad ten ir taip daugybė žmonių, kurie galbūt nebepamena, nei manęs, nei to laiko, žvilgčiojant į akis, spardant lapus, renkant gražiausias snaiges, geriant arbatą, kalbant apie viską, kas taip nereikšminga šitam dideliam pasaulyje, bet vis tiek norisi apie tai kalbėti. O kartais tiesiog nerandi daugiau apie ką kalbėti. Prisimenu visas dainas, dainuotas man ir su manim, ir visas praeitas tų senamiesčių gatveles. Prisimenu visus traukinius po kojomis , ir už nugaros, prisimenu ir truputį skauda. Nes tampa vis sunkiau gyventi taip. Aš pavargstu nuo metų kaitos, aš pavargstu nuo žmonių kaitos, aš pavargstu būti su žmonėmis ir pavargstu būti be jų. Aš nemoku apsispręsti. Aš nemoku grįžti. Man netgi atrodo, kad nebemoku laukti. Viskas jau niekada nebebus gerai. Ir niekada nebebus, kaip buvo. O kartais taip norėčiau dar truputį tų ilgių vakarų, vyno taurėmis skaičiuojamų, tų sunkių ištylėjimų iš širdies, tų stiprių apkabinimų ir tyliai paskęsti drėgnuose rudens lapuose.
Kartais taip norėčiau daugiau nebijoti. Išgulėti visus vakarus ant apsnigtų suoliukų, matant tik dangų. Kartais tokį šviesų, o kartais tokį neįžiūrimai tamsų. Išverkti visus vakarus prie upių, gulbėms ant ledo vaikštinėjant, išlieti save visiems nepažįstamiesiems, kuriems iš tikrųjų visai nesvarbu ar dar kada susitiksim. Atiduoti save visiems, kurie taip norėtų ką nors gauti, net jeigu ir toli iki Kalėdų. Aš taip, kartais norėčiau, būti truputį labiau reikšminga, nei esu. Ir kartais aš labiau norėčiau gyventi kitiems. Bet sunku, nes žmonės pasaulyje nori įvairiausių dalykų. Jie nori būti mylimi, bet dažnai nenori mylėti patys. Nes tada truputį skauda, nes tada tu rizikuoji labiausiai, nes..

I love You really means do You love me?

Nes niekada negali žinoti. Nes negali visko žinoti. Man kartais atrodo, kad iš tikrųjų mes nežinome nieko. Mums tik drąsiau gyventi, kai galvojame, kad žinome. Iš tikrųjų mes nesiskiriame niekuo nei nuo paukščių, nei nuo tų, kurie gyvena kalnuose. Mes irgi kopiame į kalnus, nes manome, kad žinome, koks geras jausmas į jį įkopti. Bet iš tikrųjų, nieko mes nežinome. Ir niekada nežinosime. Nes nė vienas jausmas niekada nebūna toks pat, koks kažkada jau buvo. Ir niekas niekada nesikartoja. Tik schemos, tik idėjos, bet viskas galiausiai baigiasi skirtingai. Ir tie patys žmonės niekada jau nebebūna tokie patys, kokie buvo vakar. Todėl, tikriausiai, pažinti tampa nebeverta. Galbūt reikėtų tik išmokti plaukti. Paviršiais. Susitaikyti su tuo, kad viskas iš tavęs po truputį atimama, susitaikyti su tuo, kad ir tu kažką iš kažko atimi, susitaikyti su tuo, kad vieni keičiame kitus, kol ir juos pakeičia kiti. Susitaikyti, kad viskas juda priešingomis kryptimis. Susitaikyti. Ir nustoti stengtis būti daugiau, nei esi. Kad ir kaip kažkam to reikėtų. Nustoti stengtis būti kažkam, nes jiems to nereikia. Išmokti būti pasauliui. Ir būti tik taip, kaip moki. Tik taip,kaip gera būti. Tik taip, kad nebebijotum. Tik taip, kad galėtum išjausti visus mažus dalykus, kurie yra to verti. Ir pastebėti visus žiedus ankstyvais pavasariais, ir susirinkti visas snaiges į delnus. Ir dovanoti pasauliui, dovanoti save. Taip, kaip dar niekada nedovanojo niekas kitas. Nes kartojasi tik schemos, o visi mes išsipildome skirtingai. Aš noriu išsipildyti. Aš noriu surasti savo erdves, savo laikus ir savo žmones, su kuriais bent kartą būtų gera rasti tai,ką pamečiau prieš daugybe laiko būdama visai kitur ir visai su kitais žmonėmis..

*explosions in the sky

uostai

Po truputį grimztu į savo liūną: pramiegotus rytus, šąlančias popietes ir vienišus vakarus. Kartais atrodo, kad imu nebebijoti laiko. Nei to, kuris bėga taip greit, nei to, kuris tik slinkti temoka. Galbūt taip tik dabar, nežinau. Skaičiuoju lapus po savo kojomis ir vis liūdniau darosi suvokti, kad ruduo jau greit į pabaigą. Gaila, kartais, nes nepamenu savo rudens. Iššvaisčiau su vėjais ir nė ženklo neliko. Ir viskas taip greit, bet ir taip lėtai. Vos prieš du mėnesius sėdėjau ant bortelio Albert streete su kavos puodeliu ir cigarete, ir dainavau tyliai apie tolimas šalis. Paskui nustojau, nes per skaudu. O tada, nors gal ir anksčiau, iš prakiurusios kišenės išbyrėjo visi mano stiklo rutuliukai. O jei tik būčiau žinojus.. Būčiau susiuvus kišenę devyniom siūlėm. Bet negali, žmogus, visko žinoti. Taip ir aš nežinojau. Nežinojau, kad kartais pasidaro taip sunku kvėpuoti. Nežinojau, kiek žmogus gali išverkti. Nežinojau, kiek brangu yra jam kažką turėti.
Nuo tada niekas labai nepasikeitė. Gal tik gatvių pavadinimai ir praeivių akys. Gal tik laikas labiau sušalo. Ir tiek. Jau greit įniksiu į svetimus pasaulius, o savąjį tik progomis išrašysiu į baltus lapus, o kada nors, kai išplauksiu į jūrą, paleisiu juos skęsti. Visus iki vieno. Skęsti, kaip kad aš skendau savo liūne.
Bet yra kai kas, ko negali išrašyti, negali paleisti skęsti, negali nugalėti. Ir tai yra kur kas didingiau už visas iškentėtas naktis, ir už visus sugalvotus norus. Tai yra žmonės ir jų akys. Kartais ir šypsenos. Būna žmonių, kurie moka šypsotis taip, kad po daug daug metų dar atsimeni. Ir jie šypsosi man, kartais, prieš užmiegant. Jie žiūri šiltom akim, šnabžda į ausį ir laukia grįžtant. Grįžtant į svetimus uostus, kuriuose dar nė karto nebuvau. Bet žinau, kad ir žmonės tuose uostuose laukia. Nes jie irgi kartais neturi kam šypsotis..

tyliai

Su kiekvienu balso virpesiu, kiekviena paliesta styga, trupu iš lėto, lyg kas būtų ištraukęs vieną degtuką iš pamato. Labiausiai nemėgtu kartotis, bet matyt tik tai sugebu geriausiai. Aš vis arčiau ir arčiau..
Mano dienos nesiteisina koliokviumais, nesiteisina miego trūkumais, nesiteisina niekuo, kad ir kaip pati sau mėginčiau išsiteisinti. Ir draugų trūkumu nesiteisina. Aš niekada nebuvau ir nebūsiu šlapias lapas prie tavo bato. Man to nereikia. O jei reikia jums - labai gaila.
Ir nežinau kiek dar ilgai tylėsiu ir stebėsiu, kaip viskas nyksta. Taip iš lėto.. O kai jau nebeištversiu, gal tuomet jau bus nieko nelikę. Ir ruduo bus tik dar viena praeities iliuzija.
Gražiais žodžiais galima uždangstyti viską. Dangstau, ir man sekasi. Išpučiu save su dūmais, ir įkvepiu pasauliu. Jis savinasi, kiekviena minute vis labiau.
Visai kaip tada.. visai kaip tada. Sapnai puola, baimės visuomet šalia.
Pamenu, šitiek laiko yra per daug, kad viskas būtų gerai.
Kartais žodžiai būna už viską teisesni. Net už mus.
Aš taip pavargstu tempti laiką lyg iškramtytą gumą ir vynioti aplink pirštą. Paskaudo pirštus. Ir negyja.
Aš noriu toli. Tada ilgesys ne taip drasko. Ne taip, kaip būnant čia.
Nėra vaistų nuo mano ligų. Bijau, kad jau ir nebus..

Per visą naktį, lyg šiltą paukštį, nešu ištiesęs
Tokį vienintelį, vienišą tokį, savo švelnumą..

saldainiai

Kartais mėgstu linguoti, kaip linguoja tos, į lango stiklą nesiremiančios šakos, laukiant savo nakties. Tylios, gūdžios ir vienišos. Vienišos kaip ir visos tos naktys, skaičiuojant stiklo rutuliukus kišenėse, kol galiausiai keletas jų išsimėto. Sunkūs laikai kartais įsiveržia į ramius gyvenimus. Tuomet ir grindys lieka netaisytos. Po grindų lentomis gali slėpti visą savo gėdą, o tarpuose tarp jų prikaišioti svajonių. Nes svajonės niekada nebūna gėda. Iš neturėjimo ką veikti visuomet išdailini jas iki tobulo blizgesio. Ir pasitaikius progai visiems išdalini, droviai nuleisdamas galvą žemyn, nes taip reikia. Kuklumas yra tai, už ką tave myli tetos. O tu jas myli už saldainius, kuriuos jos dalina rodydamos dantis. Tu - mokytas vaikas, todėl arkliams į dantis niekada nežiūri, bet tetoms juk galima, sakai. Ir skuodi slėptis, nes saldainius skaniausia grūstis už skruostų šiek tiek patižusius, nuo stipraus spaudimo delne. Išsiterlioji lūpas, pirštus, būna, kad ir kelnes. Išeigines, žinoma. Dar visai neseniai pirktas ir taip saugotas. Pyks senelė, bet juoksis, nes visi saldainių istorijos įrodymai - tau ant veido. Atleis, ir lieps nusiprausti. Mokyti vaikai neišsitepa, bet tau kartais galima.

Pameni? Spausdami delnuose saldainius nežinojom, kad užaugti išeis taip greitai. Nežinojom, kad tada galvosim kur kas daugiau, ir kur kas daugiau nežinosim. Tuomet nebaisu buvo ir į dantis tetoms žiūrėti, kad ir kokie kartais anie būdavo baisūs. O dabar baisu viskas. Baisu ir saldainiai. Nebegali išsitepti. Mokyti taip nedaro, sakydavo ji. O ko tik ji nesakydavo. Galėjai būti šuliniu tris paras, o ji tik paklausdavo, ar šulinys ne per sausas ir paglostydavo galvą. Galėdavai skristi į kosmosą ir pakibęs ant vienos kosmoso šakos stebėti žiburėlius viršuje. Ji parnešdavo tave, visą miegantį ir šiltai apkamšydavo. O rytais nieko nesakydavo, tik šiltai šypsodavosi.
Dabar baisu ir ropštis ant šakų. Dabar norisi tik linguoti, kaip kad jos linguoja, nesiremdamos į lango stiklą. Dabar tik vis tyliau ateina tos naktys, vienišumu užliejančios net ir mažiausius plyšelius, net ir tuos, kuriuos saugodavai jai, net ir per tas užtvaras, kurias taip ilgai statei. Sūriom, lyg jūros bangom užlieja, išvarto ir palieka. O juk žadėjai saugoti, žadėjai branginti, žadėjai, kad visada atsiminsi..

tolyn

Plukdykite mane upėmis, vėjai. Plukdykite, kaip plukdote nuolaužas, šakų numestas netyčiomis, kartu su lapais. Plukdykite, kaip plukdote niekam nebereikalingus šešėlius, kartais nuorūkų, kartais tuščių skardinių pavidalu.
Rytais vis tiek visi susirenka į rūką, tą, kur tvyro ore ir šaldo kojas, pakyla ties kulkšnimis ir gaudo.
Plukdykite pelkėmis, kaip plukdote tuos batus, kažkieno išmainytus į naujus gyvenimus. Plukdykite, kaip plukdote kankorėžius, kartais.

Sakė man, kad spaudžiamas smėlis byra pro pirštus vis greičiau, o aš tik klausiausi. Tik.. Ir kas dabar? Kažkam teks byrėti dar kartą.

Taip, aš įvynioju save į tūkstančius blizgių popierėlių ir vis viliuosi, kad tada kitaip atspindėsiu šviesą. Deja. Apipinu žodžius šimtais nereikalingų žodžių, kad tik niekada nepasakyčiau to vieno, kuris kerta giliau ir stipriau, nes tik jis vienas gali būti teisus. Bet gali ir nebūti. Todėl dvejoju, kolekcionuoju rudens spalvas blakstienose ir niekada nesakau. Nes žodžiai negali būti tikresni už mus. Nes tik mes sugalvojame vis naujas jų reikšmes, ir nuolat pabodusius keičiame naujais. O iš tikrųjų, juk niekas nesikeičia. Tu - čia, ir aš vis dar ten pat. Ėjau ilgai, bet neišėjau. Matyt, negreit ir beišeisiu. Uždek žvakutę ir prie mano kojų, kai kris dar viena žvaigždė. Aš sugalvosiu norą atgimti toli toli, tarp kopų ir vandenų, kur viskas visai taip pat, tik iš kitos pusės.

Plukdykite mane namo, tais keliais, kurių nepažįstu. Plukdykite, kaip plukdote visus nubyrėjusius nuo medžių. Plukdykite, kaip plukdote debesis ten aukštai, aš žinau, kad tempiate juos plonomis vadelėmis. Patempkite ir manąsias, bijau, kad stovėti vietoje man patiko labiausiai..

nėra

Lonely is human condition. Nothing will ever fill that place.
Remember who you are..

Kaupiasi debesys.. į vieną mažytį gumulą gerklėje. Ir smilkinius užspaudžia. Kartas nuo karto. Ritmiškai, kaip ridenantis laiptais žemyn.
Aš pasiilgau iškalbėti save iki galo. Pasiilgau išrėkti. Pasiilgau skandinti debesis vyno taurėse, o tuščiuose buteliuose merkti gėles, kurių niekada nebuvo. Aš pasiilgau nuleisti kojas ir gaudyti save krentant. Pasiilgau sakyti - ką aš be tavęs daryčiau. Pasiilgau žinoti, žinoti, kad atsisukus nebus tuščia.

Dabar aš žinau, ką aš daryčiau be tavęs. Dalykai keičiasi ir žmonės kartais klysta. Sakoma, kad negali prarasti. Gali. Ir išskiria ne kas kita, kaip tik mes patys. Ir dar truputį vėjas. Laikmačiams gendant vis tiek tas pats.
Aš pasiilgau pulti į glėbį. Pasiilgau sakyti - mes dar būsim laimingos. Aš pasiilgau mergaitiškų tonų. Ir popajų stogais. Be galo pasiilgau. Tik žinau, kad dabar viskas nebebūtų taip. Daugybę kartų nebebūtų. Bet atsiminimas yra viskas, ką aš dar galiu turėti. Praeities nėra. Nėra.

Kaip ir nėra noro mėginti, bandyti, laukti, tikėtis, vogti vis labiau svetimą laiką. Aš nenoriu būti skrajutė pašto dėžutėse ir nenoriu mėtyti savęs visur, kur nereikia. Nėra noro nei atsimerkti, nei užsimerkti. Nėra noro slinkti dienomis tolyn. Nėra noro galvoti, norėti, rūpėti. Nėra noro gyventi. Trumpam. Gal. Paskendau monotonijos tirščiuose. Ir neturiu noro mėginti išplaukti.

Aš kartais myliu debesis, kartais net per daug..

reikia

Runaway train never goin' back
wrong way on a one way track

Vėjas kieme niekada nenusėda ant žemės. Naktimis gali girdėti sūpuokles, surūdijusiomis grandinėmis raudančias. O gal dainuojančias. Niekada negali žinoti. Niekada. Tik bėgti šalin. Nuo visko, kas liūdna, nuo visko, kas ne taip.
Gražinkite mane atgal, vėjo malūnai! Gražinkite už debesų, kur laikas stovi vietoje, ir net įsirėmus kojomis į uolų viršūnes, negali jo priversti suktis kitaip. Šiek tiek atgal. Į pievas, kurios verkia kartu. Į gatves, kuriose klaidu tūkstantį kartų labiau. Kuriose lyja į batus ir kišenes. Vieniša ir..
Ir viskas turi priežastį. Toliai. Dangūs. Man nereikia daug, bet aš žmogus, man reikia turėti priežastis. Nebūtinai apčiuopiamas, kartais užtenka ir kreidelėmis į grindinius išrašytas.
Pakyla vėjas, kaip per filmus rodo. Pakyla ir jie, po vieną tyliai, neatsigręždami nueina. Ir žinai, mes esam traukiniai.. ir mūsų bėgiai tik retkarčiais kertasi. Dažniau prasilenkia. Dar dažniau stovi svetimose stotyse. Ir nieko keisto tame, nes taip sustatyta. Ir šypsosi moterys pašto skyriuose, jos visada žino. Gal nežino, kodėl, bet žino kur. Tai irgi daug.
Virpesių kojose ir nuraudusios šypsenos. Pasiilgstu. Nors nemaniau, nemėgau ir keikiau. Bet buvo miela. Pagalvių karas ir bešurmuliuojantys visi. Ne, ne viskas ne taip, kaip atrodė. Šypsausi truputį, kaip sakydavai, kad labiausiai tinka. Jei tik žinotum.. laikas čia kitoks. Ir viskas čia kitaip. Ir aš vėl pasiilgstu būti apkabinta.
Geriau, kai viskas toli.. tada nebematai kaip smarkiai tai tolsta. Pradžia visada būna sunkiausia.. Aš nemoku rašyti įvadų, bet dar išmoksiu. Ir rašysiu juos taip gerai, taip gerai, kaip tik mokėsiu. Nors nuo to ir nesikeis niekas. Ir jie negrįš. Taip pat, kaip negrįžta žuvėdros. Besijuokdamos jūrai tyliais ir vienišais vakarais.
Aš laukiau per ilgai, laikas išmokti paleisti..

september

Pameni, tai buvo mano metas ir mano dienos. Dangų rėžiantys dinozaurai. Bet švelniai, taip, kaip jūra tapoma vandeniu. Taip, kaip pėdomis klimpstant į šlapią smėlį. O kartais per stipriai, kaip trūkstančios stygos.

Nesvarbu. Dabar jau tikriausiai nebesvarbu. Dabar kitas laikas. Suspausti delnai ir nugulėtos supynės. Nereikia klausti, nereikia sakyti. Laikas neatneša. Laikas atima. Kartais sugrąžina, bet kas kart vis mažiau ir mažiau. Vis menkiau. Ir vis blankiau.

Taip jau yra. Ir už aviečių krūmų nepasislėpsi.

Aviečių, sirupais varvančių nuogomis, dilgėlių nubučiuotomis kojomis. Šypsokis. Jie visada sakydavo - šypsokis.

O horizontuose vis dar klykauja mano varnos. Įsisuka kartais ir į nuosavus rudeninių lapų sodus. Sutaršo, supurvina ir lekia atgal. Vis dar skaičiuoju, ir nežinau ar mokėsiu sustoti. Juk žinai, riešuose visada pulsuoja smarkiau.

Pagrok. Vieną vienintelį kartą. Uždenk akis ir palydėk, ten kur dangūs tapomi dangumi. Ten, kur daugiau nebeskauda.

wake me up, when september ends..

rugpjūtis

O žinai, rugpjūčiai visada greičiau byra pro pirštus. Ir visada labiau kvepia. Ne visada glosto, ne visada kelia, ne visada gražina tai, ką atima, bet visuomet labiau įsikerta. Nuolaužomis į pėdas. Ir nebesvarbu tada kur jau eisi. Jie yra čia, jie visada buvo čia, ir tu jais dar kvėpuoji.
Keista kartais nesuvokti. Ir viskas tiesiog praeina.. žmonės, laikas, jausmas. Kartais įsimena kvapas, kartais jį gniaužiantys vaizdai. Kartais įsimena šypsenos tų, kurie vis po truputi padeda mums gyventi.
Žinau, nepasiilgti to neįmanoma. Vienišų, išmėtytų su vėjais ir pamirštų surinkti. Surakintų ir užkastų šlapiu smėliu, o kartais tik po antklode ir užtrauktomis užuolaidomis. Pavasariai niekada nekvepės taip. Ir tavo akys niekada nežiūrės kaip kieno nors kito akys. Ir nesvarbu kiek dar akių besutiktum.
Šnabždesiais barbenuos į dar praverta tavo langą, ir žinai, kartais mažos baimės gelbsti nuo dar didesnių baimių. Bet tai dar nereiškia, kad nustojau laukti. Mano vėjai neša mane tolyn, o mano širdis vis dar ten pat. Kartais kai kurie dalykai nesikeičia, ir visai nesvarbu keliomis spynomis užrakinsi save palepėje.
Palikau dalelę savęs. Pasiėmiau dalelę svetimų gyvenimų, kurių niekada nebranginsiu taip, kaip galėčiau branginti tik vieną.
O žinai, prisiminimai yra vienintelis dalykas, kurį tu tikrai turi. Ir niekas niekada neatrakins, laužtuvais neišlauš metalinės skrynelės. Ir jie niekada nesupras, kodėl lyjančiomis naktimis tu šypsaisi, o saulėtais rytais verki. Nes jie niekada neis keliais, kuriais ėjai tu. Ir niekada į viską nežiūrės iš vien, pro tuos pačius langus. Nebent pasaulis būtų tobulas. Bet nėra, ir tu žinai. Nėra nieko tobulo. Tik akimirkos jausmas, kai jauti pasaulį po kojomis. Kai jauti, kaip laimė pripildo kiekviena centimetrą tavęs. Ir nesvarbu kaip trumpai tai betruktu, prisiminimuose tai gali tęstis taip ilgai , kaip tik panorėsi.
Įpūsk man dar truputį tos srovės, kuri niekada neneša atgal. Ir išjunk šviesas. Per stipriai, per giliai išmokau pasiilgti..

Tolimoj šaly kažin kažką palikau
tolimoj šaly ant smėlio laiškus rašiau
tolimoj šaly atsakymo neradau
ir vakarop grįžau, ar nuo to kam lengviau..?

Ir viskas, lyg niekur nieko, iš naujo.

apie

Mes žaidžiame šešėlių teatrą. Aš esu veiksmas, o tu - šešėlis. Susirauki. Gerai, tada tu būk veiksmas, o aš būsiu muzika. O kas tada bus šešėlis?..

Matai, viskas nėra taip paprasta. Vakar mano galvoje gyveno boružės. Tūkstančiai boružių, silpnais savo sparnelių virpėjimais. Rytui auštant pabėgo visos, net ta, kur kišenėje turėjau. Pasislėpus laukiau, kad visoms išskridus galėčiau klausytis jos sparnelių virpėjimo. Tyliai tyliai, kaip mamos lopšinės neatmenamais laikais, kai dar viena niekur nevaikščiodavau. Klapsėdavau tuomet didelėmis juodomis akimis ir šaudydavau įsivaizduojamas varnas. Šaudau, kartais, ir dabar. Tik lopšinių niekas nebedainuoja..

Aš žinau beveik visus kelius į tavo širdį, bet neisiu. Gaila. Jau tris kart nuėjau, geriau nepasidarė. Žinau ir vieną kelią velniop, bet iš jo nebegrįžtama.
Kartais man patinka sukti ratus aplink, tada jaučiuosi kaip lizdą saugodama. Gal ir saugau aš tą lizdą, iš savo minčių, vilčių ir tikėjimų suraizgytą. Neatsirinkčiau, jei lieptų. O kas čia ir begali liepti. Niekas nepuola, niekam neįdomu. Ir man neįdomu saugoti. Todėl kartais ką nors įsileidžiu, pasisodinu it ant sofutės ir geriame nespalvotą arbatą. Vėliau jie visi išeina, paprastai negrįžta nė vienas. Kitus kartus tik pasisukinėja prie durų ir nusitempia į kitą pusę. Per daug mazgų ten. Per daug viskas keista ir lipnu.
Pamenu, rašydavau diena iš dienos, kaip randu žmogų. Daug aš tų žmonių buvau radus, bet nė vienas jų nebuvo toks, kokio man reikėjo.
Žmonės ateina ne tam, kad padėtų tau pasijusti geriau, jie ateina tada, kai patys nori pasijusti geriau.
Tai suvokusi, pamenu, nustojau rašyti. Palaidojau mintis giliai po tūkstančiais užrašų, kurių niekas niekada neskaitys, ir leidau sau gyventi.
Bet yra ligų, nuo kurių negali pagyti. Mano liga - galvojimas. Tu gali sėdėti šalia ir sakyti - kaip gera tiesiog būti. Aš palinkčiosiu galvą, kaip pajudinta spyruoklė, ir toliau skęsiu savo minčių begalybėse.
Kai vieną dieną aš išgirsiu, jog manęs klausomasi, taip tiesiog klausomasi, kaip vasaromis tos tylos prie ežerų, galbūt tada kažkas pasikeis. Galbūt tada aš pradėsiu kalbėti.
Tik nenoriu būti viena jų. Kuriems verkiant reikia kalbėti. Ir jie kalba. Tu turi kišenėje sąrašą buitinių problemų, o jie vis dar kalba. Tau nušąla kojos ir ima varvėti nosis, o jie vis dar kalba. Tu užmiegi keliolika kartų per minutę, o jie vis dar kalba. O išaušus rytui tyli. Ir niekas nuo to nepasikeičia. Aš galiu tau pasakyti labai daug tada, bet nesakau nieko, nes ateis metas, ir pati viską suprasi.
Galbūt todėl aš nenoriu būti kaip jie. Aš tūkstančius kartų dar rašysiu apie kalbėjimus, bet nekalbėsiu. Nes kalbėti skauda, nes galbūt aš dar nemoku to atiduoti.

Pasilaidok savo mažyčius norus, aš čia tam, kad griaučiau.
Niekam neįdomu, kas buvo vakar. Jiems įdomu kas yra dabar. Suprantu, man irgi neįdomu, kas buvo iki mūsų. Todėl ta krūva istorijos ir guli nepaliesta. Bet man ir neįdomu kas yra dabar. Man įdomu tik tavo akys. Ir dar truputėlis dangaus. Jau seniai nustojau iš gyvenimo prašyti per daug.

ne taip

Užsimerk. Ištiesk ranką, jauti?

Vienatvė yra mano antras vardas. Nusižiūrėjo mane nuo pat pirmos gyvenimo dienos. Neapleido. Neapleis. O kai kuriems dar sunku sugyvent su kaimynais.
Kartais būna sunku. Kartais – gera. Ir visada kitaip, ir visada su savom dilgelėm viduje. Girdėti širdies plakimą, savos širdies, nes tylint lengviausia pakęsti.
Aš pamenu, labai gerai pamenu, visus žingsnius, kurie buvo neteisingi. Begalybę kartų mėginus būti kažkuo daugiau, nei esi, grįžus į pradinį tašką, visada atsimeni viską. Ne, aš nesakysiu, kad būti sunku. Kartais, juk – lengva. Kai jauti vėją plaukuose, ir nė vienos gyvos dvasios aplink. Kai sukiesi. Kai po kojomis vien žalios pievos arba sniegas. Bėgi į gylius ir slepiesi nuo tos, kuri visada ieško. Nežinau ar kam pavyksta pabėgti. Man – niekada.

Tyliai šauktis rytojų, pro surakintus delnus – ar pažįsti tą jausmą? Kai rytojus taip toli, jog rodos, ir nebepajėgsi sulaukti. Niekada. Šių žodžių, pamenu, mokė vengti, apeiti, meluoti, nepažinti, bet neišmokė iki galo. Visada bus taip, kaip turi būti, niekada nebus kaip nori, kad būtų. Į veidus jums, tiems, kurie mokė. Gyvenant viskas kitaip nei knygose. Ir oras ne toks švarus.
Pavok mane akimirkai. Pavok visam. Užtrauk užuolaidas mano vienatvei ir pasaugok mane nuo manęs pačios.

Aš kartais tikrai galvoju, kad per stipriai, per labai, per giliai. Bet nuo to niekas nesikeičia. Naktys nurimsta, rytas išaušta, gyvenimai teka, kraujas pulsuoja. Viskas kaip buvo. Viskas kaip turi būti. Aš čia. O tavęs nėra. Viskas kaip turi būti. Pasiilgau. Viskas kaip turi būti. Avietėmis krinta. Viskas kaip turi būti. Noksta mano laikas. Viskas kaip turi būti. Neleisk man išeiti. Viskas ne taip, kaip turėtų būti. *****.

Eels - superstar(live cover).mp3

29

Žinai, kai kurie dalykai niekada nesikeičia. Tikrai. Ir žmonės nesikeičia. Viskas tik sukasi, sukasi, ir arba išmeta tave pirmą, arba paskutinį iš to rato, bet išmeta vis tiek, o jie visi lyg tyčia nukrinta į kitą pusę. Viskas aplink yra laikina, taip laikina, kad kartais net pravirkti norisi, nes pasiilgsti stabilumo, pasiilgsti pastovumo, nuo kurio vos po poros dienų jau norisi bėgti šalin. Aš juk sakiau - žmonės nesikeičia.
Dažnai pagalvoji, ar jaustumeisi taip pat būdamas kažkieno kito vietoje. Mergaitės, skinančios pienes gretimoj pievelėj, moters, vežiojančios savo dvynukus viename vežimėlyje, vyriškio, naktimis miegančio po suoliuku, jauno vaikino, suluošintomis kojomis, aklos moters, pardavėjos iš kioskelio, kuri visada būna susiraukusi, senyvos moteriškės, pasakojančioms visiems kad dievas yra mūsų visų kelias ir mes turime juo eiti, keturiolikmetės, išsidažiusios it jos mama, eidama į vakarinį renginį, ieškančios, matyt, vyresnių pažinčių. O manęs niekada netraukė metai. Mane traukė tik žmonės. Viskas labai paprasta, jie arba man patinka, arba ne. Arba man neįdomu. Ir nesvarbu kiek - 50, 30, 10 ar 18, jei patinka - tai patinka. Ir nieko čia nepadarysi , kartais žmonės nepataiko savimi į tinkamą amžių, ir ką tada daryti. Jei kada turėsiu vyrą, kuris bus trisdešimt metų už mane vyresnis arba jaunesnis, tai jis vis tiek bus mano vyras, nes aš turbūt dar tikiu magija. Pasaulyje nėra tik vienas kiekvienam skirtas žmogus, jų yra daugiau,tačiau kai pasaulis toks didelis, tai sutikti bent vieną yra daugiau mažiau - stebuklas. O gal aš tiesiog per daug tikiu žmonėmis, per dažnai nusiviliu, per dažnai užsimerkiu ir apsimetu, kad nematau. Gal aš tiesiog per daug iš jų reikalauju, jiems to nė nežinant.

O ko aš noriu iš savo gyvenimo? Nežinau. Noriu kažko gero, kas būtų verta. Žinai ko aš noriu? Aš noriu rašyti. Aš tiesiog noriu rašyti. Noriu papasakoti žmonėms apie kitus žmones, kuriais jie niekada nebuvo ir nebus, noriu papasakoti jiems apie juos pačius. Noriu parodyti, kad magija egzistuoja tiesiai jiems už nugarų, ir išmokyti, kas gera, o kas bloga. Net jei ta riba kartais tokia nematoma ir plona, kad ir pats nežinai, kada reikšmės spėja apsiversti ir bloga virsta gera, o gera virsta bloga. Bet žinai, žinai, tai netikra. Seniai pastebėjau, kad dėl savęs aš negaliu nieko, o dėl kitų - galiu daug. Dėl tų, kurie man patinka, dėl tų, kuriems reikia pagalbos, dėl tų, su kuriais mane tiesiog kažkas sieja. Ir kartais dėl tų, kurie man tiesiog neįdomūs, bet iš pažiūros neatrodo blogi.
Tačiau su žmonėmis ne žodžiais bendrauti reikia, nes jie per dažnai nieko negirdi. Ir aš nežinau kaip su jais reikia bendrauti. Ir aš nieko nežinau. Taip labai nieko, kad net truputį baisu, bet viskas bus gerai.
Kol būsiu gyva, tikriausiai visiems ir kartosiu – viskas bus gerai. Kada nors juk bus. O pati, tuo tarpu, sėdėsiu prisitraukusi kelius prie krūtinės ir tyliai lauksiu kol viskas pagaliau bus gerai.

negalėti

Paimk plunksną. Ji - tau už nugaros. Tiesiog paimk.
Ateik čia. Ne, nebijok mano riešų, netikėk prietarais ir sugadintu pasaulio vaizdu, dabar užrašyk tai, kad niekada nepamirščiau, kad nė akimirkai nebedvejočiau. Nė akimirkai.
Prašau..

O dabar išeik, ir dar trumpam palik mane vieną.

Just because I'm loosing, doesn't mean I'm lost.

Kartais to reikia. Kartais to reikia per daug. Nestok tarp manęs ir mano laiko. Nestok tarp manęs ir mano pasaulių. Tu esi ne jie ir niekada jais nebūsi.

Just because I'm hurting, doesn't mean I'm hurt.

Supranti, tu niekada neišmoksi skaityti mano akių. Aš žinau, tavęs to nemokė mokykloje, anei kur kitur. Ir neišmokins. Man labai gaila, bet neišmokins.
Šypsausi tau į veidą ir apsimetu, kad neskauda.
Yra tiek dalykų, nuo kurių taip norėčiau pabėgti. Laukimas įkalino mane mažame kanarėlės narvelyje, o šeimininkas pamiršo, kad kartais troškina ir mane..

Bet per tiek laiko aš jau išmokau tyliai sugyventi su savo liūdesiu, išmokau juo rūpintis, ir mums dabar viskas gerai. Man ir Mano Liūdesiui.

Ar kada žiūrėjai į tolį? Ar kada matei ten mane? Manęs negali nulemti tavo likimas. Nebent klaidai. Nebent. Manęs negali surasti tavo laimė, nes ji ne mano. O kur yra manoji aš ir pati nežinau. Tikriausiai, nebežinau.

O jei aš dar tūkstantį kartų nusvirusiom rankom pasakyčiau, kad pavargau, pavargau tai nešiotis viduje, matyti, negalėti, girdėti, sustoti, pamiršti kas kart iš naujo, laukti, kol tai pasibaigs, gyventi taip, ar tai padėtų? Ar tai išlaisvintų mane kartą ir visam?
Žinau, žmogui sunkiausia suvokt , kad jo pančiai tai jis pats.. Bet juk aš negaliu. Negaliu būti kitaip. Nes mano budelis per daug negailestingas, nes mano budelis - aš pati. Ir tu to nepakeisi, niekada nepakeisi. Ir manęs nepakeisi. Esu kas esu. Tuo ir liksiu. Iki kol išaugsiu tai, ką dar galima išaugti, iki kol išaugsiu gyvenimą.

I'll put a spell on you, you'll fall asleep
and I'll put a spell on you, and when I wake you
I'll be the first thing you see
and you'll realise that you love me..

Naktys niekada nebuvo mano draugės. Ir niekada neleisdavo išsilaisvinti iš tikro. Ir niekada neprigirdydavo manęs, kad miegočiau labai ramiai. Bet jos vis tiek yra tai,kuo aš gyvenu.
Ir tu negali to pakeisti.

6, gegužė

Was a cold and dar December..

kartais nėra nieko nuostabesnio, nei cigaretė vidury nakties.. ir tu. mano galvoje. besisunkiantis iš vidaus, šiurpuliukais odos paviršiuje ir kartais ašara į tyla. tik tada galiu suprasti, kad kiek berašyčiau - neišrašysiu tavęs. nei žodžiais, nei dainom, nei dūmais neišpūsiu.
kiek daug gali tilpti vienoje mažoje galvoje. kiek daug.. tavęs.

There was snow, white snow..

drebančiais pirštais. drebančia savimi. pasiilgau sniego. pasiilgau gruodžio. to gruodžio. tada kažkas buvo kitaip. tada nereikėjo žiūrėti atgal, tada aš dar turėjau šansą.
o dabar. dabar tik klaidos. galbūt ir ne didžiausios mano gyvenimo klaidos, bet tokios skaudžios, po galais, tokios skaudančios.

ir kartais tik norisi atsiverti, tebūnie į lapą, tebūnie į naktį, atsiverti taip, kaip nesugebu aš. apnuogint siela. ir pasakyt

If you love my, won't you let me know?..

nežinau kas pasikeistų. nežinau ar skaudėtų mažiau. nežinau.
aš tik noriu turėti tave bent savo galvoje. ir tu visada būsi daugiau nei visas gruodžio sniegas. kaip ir buvai tada. ir tu visada būsi kur kas daugiau..

aš tik kartais tyliai tokiomis naktimis prašau, kad ir tau skaudėtų nemažiau. nors žinau, tikriausiai žinau, kad nėra manęs tavo galvoje. net jei kažkada ir buvo.

If you love me, why'd you let me go?..

tai vadinama dvasiniu mazochizmu. ir milijonais, atsakymus slepiančių klausimų. kartais už tą apkabinimą aš galėčiau atiduoti daugiau nei turiu. nei bet kada turėjau. ir aš žinau.. žinau kaip bus rytoj.

atsiprašau. tu tiesiog visada buvai, esi, būsi kur kas daugiau.
nesvarbu kuo gyvenu. nesvarbu kuo gyvensiu.
ir tik apie tave man taip sunku rašyti. rašyti tai, ką iš tiesų norėčiau parašyti.
ir tik tau man taip sunku pasakyti.


If I love you, why'd I let you go?


ir tu visada būsi mano ašaromis grindyse. net jei ir tik tyliai šypsantis. palauk. dar akimirką. dar vieną akimirką. aš įsiamžinsiu tave čia, kur karts nuo karto duria..
palauk. the world is so pale next to you. palauk.


even if i love you, i guess i won't let you know.

trys

trys minutės. laikroduko tiksėjimas. laikas.

tūkstantis akių užsimerkia, tūkstantis akių atsimerkia.
tik vienos lūpos. ir tos pačios, deja, nesišypso.
pavargo šakos kilti ir leistis, pavargo naktimis natas dėlioti į savo vietas, kad rytais nubudus nesinorėtų dar truputį numigti, dar tik tris gyvenimus, tik.
pavargo pėdos betikslius žingsnius mindžikuoti į tas pačias, nuo viso, kas šviesu, po kilimais paslėptas grindis. ir gaila, kartais, visko, kas susidėvi.
išaugtų batelių irgi gaila.

vakar dainomis, šiandien tylomis. bet aš vis dar kvėpuoju tavimi.
nenusisuk.
kartais debesys tyčia plaukia ne ten, kur norisi. ir kartais tyčia lyja.
kartais tyčia balose nebeatsispindi dangus, bet viskas, sako, laikina, ir viskas, sako, išgyja.
tik man pagyti nuo tavęs vis nepavyksta.

gaudyti žvaigždes, kol rasi tą vieną - laimingą. bet jei netiki - nerasi.
netikiu. laimę aš vartoju tik eskizo pavidalu, nes nemoku tapyti.
gal niekada ir neišmoksiu. gaila, kartais, niekad nepanaudotų teptukų. uždžiuvusių dažų irgi gaila.

ar žinai, kad yra keli pasauliai? ar žinai, kaip sunku gyventi visuose juose. aš esu niekur, bet mane matai visur. aš esu tarp laiko, tarp pasaulių.
aš būnu vėjas, kai sukuosi tarp tavo rankų pirštų, ir būnu dulkės, mėgindama išbadyti akis. o gal tada viskas būtų kitaip. jei tu mokėtum mylėti dainą, tai aš būčiau ja. ir man nebūtų gaila.

žinok, kad ir kaip kartais sunku, aš žinau, kur visada yra pora laisvų batų, skirtų nueiti velniop. ir aš žinau, kur dar yra vietos tarp aguonų nukrist ir pasislėpti, ir žinau, kur dar liko milijonai žvaigždžių, jei bent truputį tiki, kad rasi laimingą.

ir aš žinau, kaip smarkiai karščiuoju. ir žinau, kad vaistai nepadeda čia. nes pripratau. jie nebegydo, jie tik būtinumas, kad nebūtų dar blogiau. jie man tam, kad galėčiau miaukti, ir klausti ankstų rytą jūsų, ar mokate skaičiuoti varnas ir ar turite tokius smailius nagus, kokių neturiu aš.


bet man reikia. reikia. reikia. daugiau oro. ir laiko. kvėpuoti. nes pirštai dega.



aguona.
agonija.
raudona.
juoda.
per amžius.



ir tik po dangum radau ramybę..

Kevin Kern - Butterfly

19, balandis

Kuo daugiau apie tai galvoju, kuo ilgiau vakarais negaliu užmigti, kuo blogiau gyvenu net ne dienomis, o savaitėmis, tuo labiau prieš akis ima ryškėti kasdieninė magija. Pasaulio magija. Ir taip, mano smegenų sraigtai susisuko dar labai seniai, dar kol mergaitės lakstė tik pievomis, o pamačiusios berniukus slėpdavosi it nuo vilkų. Bet tai nieko nekeičia. Nes magiją matyti aš noriu. Visada norėjau, ir matau. Man nebesvarbus rytojus, aš neturiu ko prarasti. Bijau, tik kad kažkas gali prarasti mane. Ar geras toks jausmas? nelabai. Nes jaučiuosi atsakinga. Juk taip ir turi būti, sakysite. "Kai ką nors prisijaukini, tampi atsakingas už jį." Ir tavo pasaulis nebepriklauso tik tau.
O man patinka patinka patinka. Judėti ritmu, išvedančiu iš bet kokios kontrolės, gaudyti kosmosus užsimerkus ir linkčiojant užvertus galvą. Šokinėti su nepažįstama minia. Muzika vienija. Muzika išlaisvina. Muzika nesi tu.
O man patinka, kai sako - neišeik. Kai sako - ne, aš noriu su tavim kalbėti. Kai sako - o žinai, ačiū. Kai sako - ką aš be tavęs daryčiau. Kai sako - juk žinai.. Kai sako - pasiilgau. Kai apsikabina, nusišypso. Kai pažiūri į akis. Man patinka panardinti ranką į kukurūzų indelį, ir lėtai ištraukti vieną jų. Man patinka nuleisti kojas nuo palangės ir dainuoti. Man patinka sugalvoti ir paskui ilgai ilgai mintyse kartoti, ir patinka, kai pasakius garsiai - niekas nesupranta.
Aš gyvenu stogais. Be stogų. Aš gyvenu lėtai ir neužtikrintai. Bet gyvenu. Aš dažnai bijau, ir jau seniai nustojau stengtis. Sapnuoju ketvertus ir šventai tikiu, kad viskas bus gerai. Vienądien.

O kuo tai baigsis? Skrydžiu nuo tilto. Tvirtai ir užtikrintai. Bet ne šiandien, ir dar ne ryt.
Matyk tik kiek nori matyti. Matyk mane tokią, kokia labiausiai patinku. O aš tik visiem pasakosiu, kad rytojai būna šviesūs. Ir dar milijonus dienų ieškosiu atsakymo į tą vieną klausimą, į kurį atsakyti galiu tik aš.
Bet juk aš visada visko nežinau. Man dar vieną ledų. Ir kelias miego tabletes. Ačiū.

15,balandis

Iki kelių klampoju smėlyje, iki ausų - dumble. Aš - it kalakutas, verdančiame vandenyje, tik skirtingai, galiu šypsotis, arba verkti. O aš juokiuosi. Juokiuosi, nes nebeturiu ką daugiau ir bedaryti. Viskas šimtą tūkstančių kartų ne taip, kaip norėjau. Ne taip, kaip reikėjo. Aš maniau, kad esu žmogus. Pasirodo - klydau. Kiekvienas ieškom tik savo laimės, nesvarbu kokiomis kainomis. Dėl savosios, mes pasiryžę aukoti daug. Net kitokią laimę. Tik aš dar ne. Dar ne. Dar ne. Ir niekada nebūsiu pasiruošus tam, tikriausiai. Plūstu save visais įmanomais žodžiais. Ir reikėjo gi man būti tokiai kvaišai. Viskas būtų seniausiai praėję, kai kurie žmonės į gyvenimą gal net nebūtų atėję, nebūtų grįžę, ir galbūt viskas būtų gerai. Galbūt.

Rytais tuščiuose ąžuolynuose, bečirškiant pulkams paukščių ant plikų šakų, mokau save gyventi. Ir pamiršti tą nelemtąjį "what if...". Bet nepavyksta. Nemoku. Nenoriu. Pernelyg dvejoju dėl visko, kas vyksta. Dvejoju, net kai nėra dėl ko dvejoti. Aš vis dvejoju. Aš negyvenu. Aš dvejoju. [!!] Aš tiesiog dvejoju.

Apraudu svetimus, suvaidintus gyvenimus, ir viliuosi, kad manasis dar palauks. Manajam nebėra ašarų. Manajam tik peiliai į gerklę.

Tomis akimirkos, kai grojant muzikai, sugebančiai įlįsti į mane ir išfiltruoti po mažiausią centimetrą, pacankiškai strikinėju užvertusi galvą į dangų, rodos, išnyksta viskas. Ir akmenys, beslegiantys mane visą, diena iš dienos vis labiau, ir visos visokiausios mintelės "what if..". Tada aš būnu kažkur kitur. Norėčiau pasilikt ten kiek ilgiau. Dar bent truputį. Vidury miškų, pievų, ežerų. Užversti galvą į dangų ir kristi. Net jei ir galva į savo pačios susistatytus akmenis. Nebesvarbu, tada jau niekas nesvarbu..

Kur benusukčiau akis - visur mano pačios šešėliai. Senos ir didelės baimės, pūvantys užkonservuoti jausmai. Ir viskas tik todėl, kad tikėjausi prispausdama save po akmeniu, išgelbėti pasaulį. Pasaulis neišsigelbėjo. Bet neišsigelbėjau ir aš. Taip man ir reikia.

"- tai yra mano klaida. Švelniausiai pasielgčiau ją ištylėdama savyje. Toje tyloje aiškiai jausdama, ką ji suardė, sunaikino, suniekino, ir tik su man suprantamu nuolankumu išgyvenčiau savo trapumą."

Ir vienas Dievas težino, kaip aš pavargau..

šypsokis

Fonas: A-ha - summer moved on


Akimirkos, kai bėgdamas sustoji, įkvepi ir jauti pasaulį sukantis po tavo kojomis. Akimirkos, kai nuleidi kojas nuo stogo žemyn ir valgai didelę porciją šokoladinių ledų. Akimirkomis, kai paliktas pėdas skalauja putojantys jūros liežuviai. Akimirkomis, kai gatvėje tau nusišypso koks nors mažylis. Akimirkomis, kai parkas ištuštėja, ir gali girdėti lapus, tyliai šiugždančius tau po kojomis. Akimirkomis, kai tave paima už rankos. Akimirkomis, kai skaičiuoji pravažiuojančias mašinas, sėdėdamas ant tilto. Kai įsikimbi į turėklus, o tau už nugaros pradunda traukinys, po kojomis banguojant upei. Akimirkomis, kai stebi leidžiamus aitvarus. Akimirkomis, kai švelniai sninga. Akimirkomis, kuomet sukiesi balose per stiprų vasaros lietų. Akimirkomis, kai rideniesi nuo kalno ir girdi aidint savo juoką. Akimirkomis, kai apkabini. Akimirkomis, kai tau įteikia piešinį. Akimirkomis, kai šoki į vandenį. Akimirkomis, kai stebi auštantį rytą. Akimirkomis, kai prie ausies murkia katinas. Akimirkomis, kai kažkas giria tavo akis. Akimirkomis, kai randi tai, ko ilgai ieškojai. Akimirkomis, kai jauti vykstant mažus stebuklus čia ir dabar. Akimirkomis, kai gyveni..

Norisi tik tyliai ištarti what a wonderful world ir giliai įkvėpti. Kad net ir tai trumpai pasakai pasibaigus, viduje dar jaustum jos skleidžiamą šilumą. Čia nėra kitų pasaulių. Čia yra tik vienas. Ir jis visas apie tave. Netylėk, kai nori juoktis. Nenurimk, kai nenori nurimti. Aš tiesiog esu. Esu, kad jausčiau. Aš žinau, kas yra laimė. Aš tik nemoku būti laiminga. Bet tokiomis akimirkomis aš tikiu saule. Ir tik tyliai prašau, kad tuo metu tu irgi jaustum tą patį.

Tokiais šviesiais, vos šilti pradėjusiais pavasariais, popietės, kuomet dar netemsta, ir magiškos lazdelės yra pakankamai, kad suprasčiau. Aš niekada nesugebėsiu pasakyti tau žiūrėdama į akis. Atsiprašyti, kad slapčiomis vogiau gabalėlius tavo gyvenimo. Palinkėti geros kloties, ir tiesiog nueiti gyventi toliau. Su nedylančiu tavimi viduje. Turint tūkstančius kitų gyvenimų.. Šitas visuomet bus tikriausias. Nes jis apie tave. Tą, kurio niekam nevalia žinoti.


Užversk galvą ir juokis. Išlaisvink save. Šypsokis, net jei šypsena ir negali išgelbėti pasaulio. Ji gali išgelbėti mane.

7, balandis

Tu buvai ten, tu žinai kaip viskas atrodo iš šono. Tu žinai, kad tuomet tai visiškai neįdomu. Tu buvai mano vietoje, tu buvai toje pačioje apipelijusioje pelkėje ir keikei pasaulį, kuris vos dviem pirštais buvo per toli. Tu irgi matei, kaip apsiniaukia dangus. Matei, kaip visa tai, kas tavyje buvo gyvo, susigėrė į pelkę kaip susigeria kvepalai į jos kaklą. Matei, kaip viskas virsta dar vienu dideliu pelėsiu. Ir nieko nedarei. Tada tu manęs klausei - o kas belieka man daryti?
Ir aš sakiau - išlaukti, bet nepaleisti. Išlaukti! Bet nepaleisti..
O tu paleidai.

Paleidau ir aš. Dabar aš tavęs klausiu, kas belieka man daryti? Pelėsiai dauginasi it žiurkės kanalizacijose. Ir kanda. O aš tik stoviu. Ir nieko nedarau.
Pameni, kai mėginau prisijaukinti cinizmą? Pameni, kai mėginau atrodyti šalta tartum ledas. Tuščiu, vidurių skausmą sukeliančiu žvilgsniu. Tuomet man pavyko, tik tas žvilgsnis sukeldavo skausmą mano viduriams. Nes nebeturėjau kuo daugiau jausti. Tuomet kažkas netyčia mane ištraukė, o gal krito giliau nei aš. Tokios tos taisyklės. Vienu metu ten tūnoti gali tik vienas. Jei kas krinta giliau - tu išgelbėtas. Bet ne. Negelbėk jų, jie jau nebenori būti išgelbėti. Manau, nebenori. Aš irgi nenorėjau.
Dabar tas šaltis prisijaukino mane. Lyg piktoji dvasia visada tūnodavo sniego pusnyse ir lyg magnetas traukė. Dabar štai aš viena tų, kurie ir matydami pasaulio pabaigą, tyliai šypso vienu lūpų kampučiu. Dabar aš viena tų, kuriems nesvarbu kiek kilometrų šalin bebėgsi. Jei norėsiu, aš tave rasiu.

Tai lyg nuspausti gaiduką sau prie smilkinio ir žavėtis tūkstančiais drugelių, paleistų į laisvę iš tos perkrautos galvos. Tai lyg laisvo kritimo jausmas. Užsimerki ir mėgaujiesi. Nebesvarbu pavadinimai, nebesvarbu datos ir skaičiai. Jie per dideli. Viskas pernelyg absurdiška. Manyje per daug baimės.
Ir per didelis šaltis.

**

"Nugriuvus į sniego pusnį ir nebeturint jėgų pakilti, tik iš pradžių skauda kūną, lyg jis ant besisukančio iešmo būtų svilinamas virš ugnies. Tačiau jau netrukus apima svaigios palaimos pojūtis, užplūsta ryškiaspalvės haliucinacijos, ausyse skamba maloni muzika, o mirties baimė ir išnykimo siaubas susigeria į sniegą it pro šnerves iškvėptas negyvas oras į pagalvės pūkus. Taip lengvai ir saldžiai, be jokios panikos, iš būties nejautros pereinama į letalinę anesteziją."

[J.Ivanauskaitė]

Aš
visada
ilgiuosi
sniego
.

apie tave

Tavo pirštų galiukai kvepia žemuogėmis. Tikrai. Net jei ir kątik iš rankų paleidai dar smilkstančią cigaretę. Net jei ir tris metus nematei žemuogių. Ne žolėje tai, ko ieškau. Ne vasarose. Ir ne smilgose. Tavo akių kibirkštėlėse.

O kad tu žinotum, kiek laiko. Kiek laiko aš vis dar sustoju vidury savo kelio, ir klausiu savęs, o jei viskas tuomet būtų buvę kitaip? O jei aš būčiau nuslopinus savo principus ir bent truputį mažiau bijojus, gal dabar nereikėtų vogti tavo žvilgsnių, netyčiom prasilenkiant. Gal nereikėtų.

O kad tu galėtum pajusti, kaip stipriai tas laikas įspaudė pėdas mano odoje. Akimirkomis net imdavau galvoti, kad šitaip ateina senatvė, kad šitaip ateis ir mirtis. Nors iki senatvės man toli, sakytum. Aš dar maža. Aš dar labai maža. Galbūt todėl viskas dabar ir yra taip. Taip, kad nėra nieko.

O kaip aš pasiilgstu. Kaip pasiilgstu galimybės prisibelsti į tavo duris ir gauti bent šypsnį atgal. O kaip aš pasiilgau žinoti, apie magija ore. Ir ne tik pavasariais. Veikiau priešingai.

Ir kaip viskas dabar atrodo kvaila. Ir milijonai ašarų. Ir milijonai laimės, kurios atsisakiau. Nes norėjau turėti viską. Tik viską, arba nieko.
Aš vis dar jaučiuosi neteisi. Prieš save, prieš tave, prieš juos. Bet čia nėra kito kelio, į tą mažytę laimę. Nėra.

Aš tik sakau, viskam bus savas laikas. Ir viskas kada nors baigiasi. O tavo pabaigos savyje aš vis dar laukiu. Savo aušros, po tiek tūkstančių nemiegotų naktų. Savo išsigelbėjimo.

Aš esu žmogus, kuris įsikimba į istorijas. Savo istorijas. Tavo istorija mano galvoje, lyg sena ir niekad nepabodusi animacija, suksis ko gero, iki kitų pavasarių. Su baime sakau, su didele baime tai.

Bet žmonės sako, nenustok tikėti stebuklais..
Tuščios gatvės. Ir maži aitvarai. Į apsiniaukusį, amžino rudens dangų.

Šypsausi tyliai tau. Nes kartais taip baugu, kiek daug tu dar nežinai. Ir kiek daug, tu tikrai nenori žinoti.
Ir šitame šypsnyje telpa viskas, kas vis dar apie tave.

komodos

Aš turiu komodą. Taip, jūs visi irgi turite komodas, bet AŠ turiu komodą.


Šiandien aš nesiklausau. Ir aš neturiu komodos.
Šiandien aš jums sakau, kad jūsų komodos pūva. Net ir tada, jei dar nespėjote jų parsinešti namo. Šiandien aš kalbu, apie gyvenimus tarp eilučių, o man sako: "Stok literatūron". Ir aš stoju. Tik ne ten. Stoju į eilę, prie kramtomos gumos kiosko. Moterys tose mažose dėžutėse visada piktos. Ir nemėgsta skaičiuoti centų.
Šiandien aš jums į akis drėbiu purvą, o jūs man bukai šypsotės ir plojat, nes manot, kad juokauju. Jūs nesuprantate, kad aš suprantu,kad jūs nieko nesuprantate. Ir man gėda už jus.
Ji užmerkia akis, kad nematytų mano pikto žvilgsnio ir rėkia man tai, ką prieš pusę minutės aš sakiau jai. Mūsų ginčas neturi pusiausvyros, mes abi vienoje pusėje, bet pykstamės. Todėl, kad viena mūsų to nesupranta. Aš atmerkiu jai akis ir sakau: "Ša". Ji suspaudžia kumščius ir nervingai nusijuokia. Šitaip mes gyvename kasdien. Nes viena mūsų mokosi už abi, o kita nedaro nieko. Pastaroji būsiu aš.
Šiandien aš girdžiu ką jūs sakote, bet nesiklausau. Aš tik stoviu eilėje prie gumos kiosko, langelį uždaro prieš pat mane. ir aš neturiu gumos. Užtat turiu didelį miego trūkumą kišenėj.

Man patinka, kai man nutilus, nutyla ir pati tyla. Niekas neturi ką pasakyti, nes sunku būna žeisti tą, kuris nesileidžia žeidžiamas? Aš esu misteris žlugdytojas. Aš esu trys balos viename kelyje. Ir bent kartą aš tave pagausiu.

Jei būčiau citrina, tai dabar turėčiau tik žievelę. Kiautą, kuriame slepiu savo tuščią 'aš' nuo tų, kurie nesupranta, kad aš suprantu, kad jie nieko nesupranta. ir tai tik žodžiai. Viskas visai ne taip.
Aš balalaika, išgrok mane, kol visos stygos nutrūks ir pririšk siūlus, aš skambėsiu, kol nutrūksiu antrą kartą.
Pamečiau savo naivumą. Užsidariau duris. Labai gaila, ne metas dabar. ne laikas. ne. aš noriu dingti noriu dingti noriu dingti. Man neįdomu tavo akys rytoj. Aš pripratau.

Šiandien aš šešėlis. Ir manęs niekas nemato. Lipa ant kojų, muša skėčiais, atsitrenkia prasilenkdami penkių mylių pločio kelyje, ir spokso. Ištisai spokso.
Man neįdomu kuo viskas baigsis, nes aš tai žinau. Galiu ir dabar pat jums tai pasakyti. Aš arba nustosiu, arba pradėsiu gyventi.
Netikiu tavimi. Netikiu savimi. Po vakar tikiu tik savo nenuoseklumu. Parodyk man kur krantas, ir aš nuskęsiu bežiūrėdama į jį ir žinodama, kad ten dar buvo kitas kelias. jei netyčia tektų grįžti.
Cha.
Išgerkime visą pasaulio vyną.
o paskui apsikabinkime.
Nes šiandien pasaulis gražus. Ten, kur nėra manęs.

aguonų laukas

Laukas. Milijono aguonų laukas. Nors, iš tiesų, kelių milijonų. Gal keliolikos. O gal nesuskaičiuojamos galybės. Toks vientisai raudonas su juodais taškeliais. Atrodo,jei yra laukas prieš tavo akis, galvoje įsižiebia tik viena mintis - bėgti. Išjausti jas, aguonas, jų kvapą, vėją. Viską viską iki mažiausios smulkmenos, ir viską kartu. Bet.
Čia ir dabar - tai ne tas laikas, galbūt tiesiog ne tas pasaulis bėgti. Aš pavargau bėgti. O gal tiesiog pamečiau kryptį. Susmukčiau tiksliai to lauko dešiniajame kampe ir pasilikčiau gulėti dar bent keturiasdešimt aušrų. Kartais tiek laiko man reikia, kad nurimčiau. Matyti dangų. Visada matyti dangų. Tą akimirką, kai bus mano paskutinioji, aš tiesiog noriu matyti dangų.
Ir kartais, kartais tiesiog norisi pasakyti "Ak, kad tu žinotum, kaip aš pavargau." Bet tik tuomet, kai egoizmui būna leista išlįsti į paviršių. O kai atsimerki, matai dar daugybę žmonių, ir tik pasakykit, tik parodykit man vieną, kuris nepavargo.
Mes visi čia vienodi - užmiršti, vieniši, įskaudinti ir palikti. Kartais šviesos, kartais vieni kitų. Bet man neįdomu. Man tikrai neįdomu. Aguonų laukas didelis. Ateikite, prigulkite, prisėskite, tik šiukštu - nebėkite. Visur savos taisyklės.

Susiraitai, apskabini kėdės atlošą ir pradedi nuo pradžių. Tereikia norėti matyti. Šviesą, tikslą, kažką. Kažką, kas nėra tiesiog nenutraukiamas laiko judėjimas. Ne tavo laiko. Viso pasaulio laiko.
Pabandykite įsivaizduoti visus pasaulio laikrodžius. O dabar pamėginkite išgirsti juos tiksint. Ar jums viskas gerai?
Štai taip. Taip aš jaučiuosi. Tik jeigu jūs negalite to įsivaizduoti, tai supraskite, aš negaliu to neįsivaizduoti..

Ir kai degs raudonai.. aerodromai
didžiuliai laužai įspūdingai atrodo,
bet. to per mažai..

vasaris

Kartais, gal tiesiog būna per sunku, įpinti lyg kaspinus į plaukus tai, kas dalina mano gyvenimą į tikrą ir tą, kurio niekas niekad nemokės suprasti. Nei pati aš. Nei tie, kurie irgi taip gyveno. Kad ir tūkstančius kartų. Išsitepu skruostus juodais taškeliais. Netyčiom. Ir nebesuprantu, kur yra tai, kas tikra. O gal nėra. O gal nieko čia nebėra tikro.
Man užtenka vėjo, kad savo šniokštimu užliūliuotų bent truputį taip, jog paliestų nuotraukas, sukabintas palėpėje už keliolikos tūkstančių kilometrų į rytus, į vakarus, į dangų, į širdį.
Mano dykumos išsiraižo tarsi peiliais save, susiskirsto į tai, kas priklauso dabar, o kas tik kitiems laikams. O aš visa už keliolikos tūkstančių kilometrų priešinga kryptimi. Ir tiems kitiems laikams, manęs beveik nebelieka. Nebent tik akys ir pirštų galai. Nebent. O kas daryti, kai šauksmas viduje stovi aukščiau pačios savęs. O kas daryti, kai taip be proto pasiilgsti, kad rodos nupintum virvę iš visų varnų tik tam, kad pasiektum. Kad dar kartą paliestum. Tai jos dėl visko kaltos. Vagys manojo gyvenimo. Vagia, ir neša prie tavo durų. Ateis diena, nebegalėsi išeiti. Apstatysiu tave savo mintimis mintelėmis. Ir, vargšas, nežinosi, nei kas, nei kodėl.. O kas daryti, kai nebegali leisti sau matyti. Kai geriau tiesiog nematyti. Išsidurti akis ir palikti geresniems laikams jas. Matyt, reikia.

Už mano langų visada nežinia. Viena yra tai, ką matai. Ir kartu tai yra visai kas kita. Kartais aš leidžiu savo minteles takeliais žemyn, upėmis ir ledais, su gulbėm, kaip anuomet, kai dar buvo tik pradžia. Leidžiu ir mąstau, kad gal nieko nebėra čia tikro, gal viskas tik virš manęs. O gal ir tu tik virš manęs. Tik keliolika tūkstančių kilometrų į rytus, į vakarus, į dangų.. O gal.

Sukryžiuoju kojas priešais save. Susiskaičiuoju save dalelėmis taip, kaip tu niekada neskaičiuosi. Taip, kaip tu niekada negirdėsi. Taip, kaip tavęs tiesiog nebėra. O mintyse mano ir smuikai rauda, ir lelijos pražysta, vis per stipriai suspaudžia laikas į smilkinius. Išrašyk man vieną vienintelį žodį į mano nosinę ir aš nustosiu ašarų. Verksiu pėdomis į sniegą. Varnų žvilgsniais į dangų.
Nežinomybė už mano langų. Ir penki šimtai dvidešimt septynios tylos į niekur. Aš niekada neskaičiuoju. Naktys skaičiuoja už mane.
Ir aš bijau, bijau, kad tie paukščiai niekada negrįžtų..

avietės

Ridenasi uogienės stiklainis lygiu medinio stalo paviršiumi, o visa masė jo viduje, apimta panikos, veržiasi lauk. Ilgais, kartais nutrūkstančiais siūlais. Žemyn.
O kas tada?
Nieko. Tada atgal. Iki kito stalo krašto, iki kol stiklainis pasiekia mano pirštų galiukus, ir pajutęs atramą rieda atgal. Dar ir dar kartą atgal. O aš jau spėjau pamiršti, kur buvo pradžia.

Tokia tat tiesa, mielieji. Tarp šiugždančių lapų pasiklydęs garsas galvoje. Pamenu, spengė. Pamenu, naktimis dainuodavau apie žvaigždelių žibėjimus, o kartais net liūliuodavau kad užliūliuoti jį, bet jis buvo stipresnis. Suardė harmoniją mano galvoje. Taip, kaip suardo žalią zuikių pievelę, į ją nukritusi plyta. Ir net ne žalia.

Merkiu smalsius savo pirštelius į uogienę, lėtais žingsniais judu link lango stiklo, ir su pasimėgavimu jame piešiu dieną. Kodėl dieną? Nes naktį piešti naktį būtų tas pats, kas nusirašinėti. Grįžtu atgal, merkiu pirštus dar kartą ir vėl link lango, ir taip daug daug kartų, kol stiklainis ritinėjasi lygiu medinio stalo paviršiumi. Atrodo, kad uogienė jame niekada nesibaigs. O tikriausiai, aš ir nenoriu, kad ji baigtųsi.

Už lango stiklo vos kelios švieselės, keletas miegančių žmogeliukų priešais stovinčiame name. Ar žinote, kiek visko nutinka kol jūs miegate? Ar žinote? Taip jūs išmiegate savo gyvenimus. Vieną po kito, kaip aš sausainius iš puodynės. Kol pirštai pasiekia dugną.
O kas tada?
Nieko. Mama nuperka dar sausainių.

Mano diena nepanaši į dieną, matyt todėl, kad šiandien aš nejaučiau dienos. Jaučiau, kaip judu geležinkeliais tolyn, mačiau kaip mašinistai vienišuose keliuose rūko viskiu atsiduodančius cigarus, mačiau tik pulkus varnų, visada pasiruošusių įpulti tau į plaukus, o tada iškapoti akis. Nesutinku, kai sako: brangioji, žmonės yra žmonės, o varnos yra varnos, žmonės nėra varnos, o varnos nėra žmonės. Visi mes turim akis. O norėdami, visad randam kaip jas iškapoti.
Mano diena panaši į tylėjimą. Kai dangus apsiniaukia, vėjas pakyla, o tu sėdi stotelėje ant vos pastovinčio suoliuko ir lauki. Tiesiog lauki. Galbūt dar vieno praeivio, galbūt rytojaus. Kartais visai nesvarbu ko laukti, svarbu tas procesas viduje. Kartais tai išskiria labai saldų, kaip ta uogienė, skonį, o kartais labai kartų. Kartais, net labai. Bet vis tiek, žmonės, mėgsta laukti. O man įdomu, ar varnos taip pat?

Tu žinai, kartais man patinka vaikščioti tamsiais takeliais pro daugybes namų, pro daugybes parduotuvių, kuriose žmonės vis perka ir perka, mėgindami atsigriebti už laiką, kurį pramiegojo. Pro daugybes mašinų, kurios kartais iš per didelio nekantrumo ima ir susigrūda per stipriai. Man patinka slėpti akis nuo praeivių, ir bijoti berniukų, išsukusių iš už kampo. Man patinka tyliai dainuoti ir kartais eiti per gatvę nepažiūrėjus ar galima. Visiems juk kartais patinka pabūti pusėje, kurioje negalima. Nes tada jauti tą saldų, uogienės skonį. Nors paskui ir būna kartu.

Man patiktų, jei uogienei pasibaigus, nulaižyti pirštai nebebūtų lipnūs. Jie viską išduoda. Slepiu baltose kišenėse ir nejučiom šypsausi. Aš nenoriu laukti. Man patinka būti dabar.

O uogienė buvo aviečių.
Kodėl?
Nežinau. Nes labai kvepėjo.

7 sausio

Trys dūmai į plaučius. Ne mano. Trys žingsniai atgal..

..Gera turėti kažką savo. Net jei tai tebūtų surūdijusių monetų įspaudai suplyšusioje kišenėje. Gera kilnoti kojas taip, kaip pirmus kartus, ir lygiai tiek, kiek tada negrabiai ir sunkiai, dabar lengvai, padėti. Atsiremiant į grindinį ne savimi, nei fiziškai, nei dvasiškai, tik mintimis. Taip, kaip rašant užsimerki ir matai..

Tuščiuose lapuose mėtosi mano pasaulis, tuščiuose, nes bijau rašyti. Bijau kada nors rasti, bijau to jausmo, kai šypsaisi ir verki. Kai gaili savęs praeityje, kol supranti, kad nuo to laiko pasikeitė viskas, bet ne tu.

Ir viskas kartojasi taip, kaip kartojasi filmų happy end'ai. Kadais įsipainiojus nelaimingai pabaigai - sutrikau. Taip užmigti yra negerai, tuomet užmiegi bestebėdamas lubas, kurios visada tokios pačios - penkios netikros žvaigždės, ir tūkstančiai tikrų svajonių, kurios nekyla į dangų, nes lubose nėra dangaus. Ir pabudi žiūrėdamas į tas pačias baltas lubas.

Jei mokėčiau snigti, snigčiau į tavo kišenes, kad norėdamas sušildyti rankas, paslėptum jas kišenėse, o aš galėčiau ištirpti ant tavo odos.
Dainuočiau tau milijonus naktų šaltame sniege, darydama sniego angelus, dainuočiau, kad išsidainuotum iš mano kūno, iš raudonų siūlų po mano oda.

Sako, jei lemta, tai lemta. Ir kitaip nebus.
Aš nenoriu būti niekieno lemtis. Nebent laiminga. Tik kažkodėl visada atrodo, kad vienas, ne ten pakliuvęs filmas, bloga pabaiga, esu aš.
Net jei statytum filmą iš naujo, net jei statyčiau jį aš, jis baigtųsi be manęs.

Ėmė vienas žmogus ir pasakė, kad radęs save, neberasi laimės..
O aš pasiklydau ir patikėjau.



Nuo tada pasikeitė nedaug, bet kažkodėl dabar viskas kitaip..