balta tuštuma

Kiekviename, kiekvieno kambario, kampe pamerkiu po gėlę. Buteliuose, iš kurių kartais dar kvepia vynu. Tyliai einu baltu kilimu nuklotomis grindimis, pirštu braukdama per baltas, tobulai lygias sienas. Palieku užuolaidas ant langų. Tada šviesa nebe tokia ryški. Vidun.
Tuščia.
Tik baltos sienos, lubos, ir kilimai. Dar gėlės kampuose. Tos, kurias visad vadindavai kitaip, nes pamiršdavai. Nebetvyro tavo kvapas, nebetvyro joks kvapas. Matyt, ji bus pravėrusi langus ir palikusi. Dabar tik blanki šviesa, pro lengvutes besikaunančias užuolaidas. Ir mintis. gabalėliais. tavęs.

Išeik tyliai iš mano minčių

Jis buvo teisus. Bėgti galiu tik aš. Ne tu ateini į mano mintis, tai aš tave kviečiuosi. Ne mano tos baltos sienos ir kilimai. Ne mano.

Aš norėčiau atsiprašyti. Už mokėjimą juoktis garsiau nei tvinksintys tavo smilkiniai. Už tai, kad nebijodavau paimti už rankos, kai jausdavausi vieniša.
Aš žinau, kad dabar tu tegali būti vėjas mano minčių, tyliai besisupantis užuolaidose. Jų lengvumas - tu. Mano akmenys - tu.
O kur žmogus kada nors rado teisybę?

Ir jei vis dar jaučiu tavo pirštų galiukų tipenimą mano nugara - kaltas ne tu.
Ir ne laikas. Ir ne bangos, tyliau už tavo žingsnius dūžtančios į krantą. O tyliai eiti tu mokėjai.
Todėl dabar vėjai per tylūs.

Aš turiu tiek daug, viduje, laikyto tau. Bet nusvyra rankos, juk negirdi.
Nei žingsnių mano, nei verksmo tyliuose vidudieniuose. Ir žinau, kad kilimus patiesei tik tam, kad negirdėtum ašarų, krintančių į grindis.

Visuomet bijojau baltų tavo sienų. Tik palangėse rasdavau saugumo jausmą. Tik susirangius vienišose palangėse, ar nuleidus kojas žemyn. Trylika aukštų po kojomis, ir šimtai tavęs.

Palieku užuolaidas. Atidarau langus. Negrįšiu. Riešai pulsuoja sekundės tikslumu.
Palieku tau kai ką. Viduryje kambario. Raudonmedžio dėžutę. Ir penkiasdešimt septynis laiškus, rašytus tau.
Pasiimk, kas dar tavo. Pasiimk ir mane, nors niekad tavo nebuvau.


Nesakyk, kad jauti. Aš žinau.
Aš tuo gyvenau..

/pj harvey - the piano

the stars are close to your head now..

Tau už nugaros driekiasi mylios nepažintų centimetrų. Kuo toliau ir rodos kaskart vis arčiau.. širdies. Tos širdies. Jie visada man sako - saugok ką turi, žmogau. Tik ar aš saugau?. Tik ar saugot jūs? Norėjau tūkstančius kartų apkabinti, bet nuleidau rankas. Kodėl? Nes tyliai stebėti man visada sekėsi geriau. Ir tyliai laukti, kol pagerės. Ne man. Ir net ne jiems.
Aš visada mokėjau žaisti. Bet tu atėjai iš kito žaidimo. Ir kasdien aš uždarau duris vis tais pačiais jausmais akyse. Ir nulenkus galvą juokiuosi taip, kaip juokiasi tik bepročiai, susikūrę sau beprotybę iš neturėjimo kas veikti. Aš visuomet svajojau būti viena jų. Ir visuomet norėjau lipti į sceną. Parodyti, kiek visko daug gali tilpti vienoje galvoje, tik. Tik visad bijodavau. Nors užtektų tik žvilgsnio ir vieno riksmo į pasaulį, kad pamatyčiau - ne jiems suprasti. Nors labiausiai kenčiančiais mes žavimės dar ligi šiol. Kai jų šešėliuose nublanko visi, dar vertę juoktis iš to, kas gražu. Dabar gražu tik pasakose, kur spintose stebuklingas paslaptis saugo. O vadiname jas dulkėmis. Dabar juokiamės vieni iš kitų, kai pabosta - iš savęs. Man nuolat sako - o tu vis mėgsti įkasti. Galbūt, kad nekanda man. O galbūt, kaip tik, kad kanda. Prisilietimų norime visi.
Ei, aš nekaltinu laiko už skubėjimą. Nekaltinu už tai, ką atėmė. Nedėkoju už tai, ką davė. Tik apkabinu, kai pavyksta išdrįsti. O kartą ir pasakysiu. Pasakysiu nedaug, tik tiek, kad netelpu žodžiuose. Tik tiek, kad norėčiau mokėti būti kažkas, o ne trapi ir vis labiau lūžtanti metalofono lazdelė. Manimi groja gyvenimas. Ir gros, kol išmoksiu pasakyti ne. Bet aš jau iškėliau rausvas bures. Ne baltas, ne. Aš dar nepasiduodu. Tik kryptį keičiu - paskui srovę. Ne su. Ne kartu. Sumoje viskas praranda savo žavesį ir visi tampa per pusę tiek nebereikalingi.
Nenorėčiau niekada žinoti paskutiniųjų savo žodžių tau, jam, jiems. Nenorėčiau niekada jų ištarti. Čia neturi būti paskutinių. Čia paskutiniai tik mes, nebe žodžiai.
Ir vis dar tyliu dainomis į tave. Ne savo. Manosios per daug verkia. Vaikiškais balsais ir nesulopytomis stygomis. vis dar..
Blogai nematyti tavo akių. Blogai jas matyti. Blogai žinoti kur esi, blogai nežinoti. Blogai nežinoti kaip. Blogai ir žinoti. Viskas blogai. Bet du geriau nei vienas. Tada tai virsta pliusu ir gali suktis ir kartoti - viskas yra gerai. O paskui šlapti kojas tarp pūvančių lapų kelkraščiuose šaligatvių ir pūsti dūmus į savo batų snukučius. Lyg linkėtumei sau paspringti dūmais. Lyg linkėtum sau nebepakilti. Lyg lauktum. Velnias žino ko, nors, tikriausiai, nežino ir jis.. Kol paslaptys nuo knygų nubyrės. Ko gero.
Ir viskas čia susiveda į vieną, žaliais dūmais vingiuotą takelį link tavo namo stogo. Tik šįkart nekvepia. Tik keptu sniegu. Ir surūkytais šiaudais slepiant pėdas nuo siekiančių viską apverkti. Taip jau būna.
Sako, rytoj viskas bus kitaip. Rytoj gali nebeturėti nieko. Rytoj gali pamiršti, kad gyvenai ir niekada daugiau nebegalėti apkabinti..
Pažadėk, kad aš nutilsiu. Nebenoriu kąsti. Prisilietimų nebenoriu. Noriu tik tūkstančius kartų apkabinti..


Jei išeina vienas, nebelieka nieko.

nes skaičiai po kablelio čia jau nebetelpa..

keistumas

Rytai, paprastai neišsiskiriantys iš kitų rytų niekuo, nebent spalva termometro stulpelyje. Arba nuorukų skaičiumi ant stalo. Lyg mėginant sudėlioti kartais sapnu tapusią realybę. Kai per daug mąstai, kai per daug nuodijiesi, kai per daug ilgiesi ar per daug atiduodi. Ir čia niekada nebūna pabaigos, nes mintys tikriausiai tiesiog nemoka nustoti būti.
Dar vienas žvilgsnis apačion, dar vienas žingsnis atgal, dar viena rudeniu išėjusi diena. O sako, ir ten būna saulės. Net kai sustirusiais pirštų galais tipeni nuo vieno kvadratinio centimetro prie kito, ieškodama terpės, kurioje dar niekad nesakei to, ką visada sakai, kai šitaip būna. Ir vakarais visuomet užmiegi veidu į sieną. Nugara į visą pasaulį. Nėra skirtumo, ar pasaulis tikras, ar tai tik ji.. Tai ji visuomet dėlioja nuorūkas ant stalo, gal bando sudėti savo jausmo kreivę, o tau tai visada atrodė kvaila. Bet šitos erdvės ne tavo, todėl nuorūkos gęsta peleninėse. Kartais vadini ja pelene, lyg norėdamas užminti ir nedrįsdamas paklausti - o kas iš to?.
Sako, turi gyventi rytojumi ir visada ieškoti išeities taško. Bet pamiršta pridėti, kad praeitis - pusė gyvenimo, o vakar kažkada irgi buvo rytojus.. Niekada nerasi pabaigos, nežinodamas distancijos pradžios. Tačiau niekad nesiklausai ką sako ji. Lai dėlioja, jei jai to reikia. Lai šąla tose grindyse, manydama, kad taip ras tai , ką pametė. Ir niekad nežinai ar ji iš viso ieško..

Pakyla nuo lovos, užsimeta paltą ir prisidega cigaretę. Trys šimtai šešiolika naktų manęs tavo delnuose.. Ir tai nieko nekeičia, nebent tik suvokimą - pradžioje viskas buvo kitaip.
Moterys visada įsimena datas ir skaičius, kurie dažnai nieko nereiškia. Ir joks kitas žemės padaras niekad nesuvoks kodėl..

Iš nuorukų sudėlioja "stop" ir uždaro duris. Tau belieka tik spėti, kuo rytojus skirsis nuo rytojaus šiandien. Bet visada gali kaltinti laiką dėl to, kad niekad nesistengei suprasti..

Will you remember the flowers in my hand?
Will you remember my hair?
Will you remember the future we planned?
The world is not waiting out there

21,47 laiko upės į delną

- Viskas yra tobula, Tomai.
Sukryžiavusi kojas ji sėdėjo ant palangės ir visiškai rami žvelgė pro langą. Jos žvilgsnis skrodė kiaurai, o akyse blizgėjo langų stiklai.
Jis marširavo po visą kambarį pirmyn atgal, ieškodamas antros tokios pat savo kojinės. Atrodė kiek nervingas ir skubantis, nors skubėti tikrai nebuvo kur.
Ji pasiekė mažą šokoladinį saldainį ir vienu kąsniu pradangino jį burnoje. Šypsojosi ir niūniavo kažkokią kvailą melodiją.
- Mes esame Laimė, Tomai.
Tas, į kurį buvo kreipiamasi, vis dar ieškojo kojinės, lyg nuo to priklausytų visos valstijos ateitis. Tuomet sustojo, pasikasė kairį smilkinį ir apimtas sekundės nušvitimo puolė prie savo mergaitės. Gavusi tuziną bučinių į raktikaulius, ji išsiėmė iš kišenės jo kojinę ir atidavė.
- Mes esame Laisvė, Tomai.
- Mes esame viskas, kuo tik tu nori būti. Viskas, ką tik pajėgi sugalvoti. Mes esam Pasaulis. Mes esam Meilė. Mes esam tai, kas atsirado iš niekur.
- Aš žinau iš kur tu atsiradai. - Ji vis dar šypsojosi, lyg tai būtų vienintelis dalykas, kurį ji sugebėtų daryti tinkamai.

Tai buvo akimirkos, kuriose jai labiausiai patikdavo gyventi. Tai buvo lyg tas mažas saldainis, vis dar kvepiantis mintyse, kurį galėdavai vienu kąsniu pradanginti savo burnoje ir laukti kol jis lėtai ištirps, laikomas ant liežuvio. Tokiomis akimirkomis ji mėgaudavosi visada, kai už lango lydavo per stipriai. Jis sėdėjo kitame kambario gale ir skaičiavo gumos gumulėlius ant lubų. Arba tiesiog žiūrėjo į juos, kartais jam ir skaičiuoti atrodydavo per sunku.
- Ar pameni, Tomai, kai čia įsikėlėme?
Jis neatsakė. Galbūt miegojo atsimerkęs, o galbūt jau ir nebekvėpavo.
- Ar atsimeni, kokie laimingi mes tada buvom..
Ji susigraudino. Sunėrė rankas ir pasidėjo jas ant kelių. Neatitraukdama akių nuo purvinų langų, smulkmena į smulkmeną pasakojo visą tą dieną jam. Ir jai nerūpėjo ar jis klausosi. Jau daugiau nei penketą metų jis iš vis beveik negirdėjo, kas jam sakoma.
O ji pasakojo toliau. Apie gėles, kurias jis jai dovanodavo, apie langus, kuriuose tilpdavo pasaulis, apie ritmingus kvėpavimus naktimis, apie tai, kaip jiedu buvo Laimė.
- Ar mes vis dar esam Laimė, Tomai? Ar Laimė gali atrodyti taip? Purvinais langais, kojinėmis padengtomis grindimis?
Viso to, ko gero, jau buvo per daug. Jos skruostais nuriedėjo prisiminimai apie kažkada gyvavusią laimę.
Jis atrėmė žvilgsnį į ją. Žinojo, ką turi daryti. Ir tam jam nereikėjo girdėti. Vardan viso to, kuo ji jam buvo anksčiau. Vardan to, kad užklupus beprotybei, ji vis dar kartojo, kad tobulumas priklauso nuo požiūrio ir jos požiūris leidžia jai matyti tobulumą. Vardan to, kokia dieviška ji būdavo lovoje, kai jis dar pajėgdavo..
Ji pajuto, kaip Tomas prisėdo šalia. Pajuto jo delną ant savo peties. Jis nieko nesakė, nes net ir nežinojo ką reikėtų sakyti. Jis nežinojo kodėl ji verkia ir kas šį kartą negerai. Tai kartodavosi kasdien ir kasdien jis darydavo tą patį - būdavo šalia, sukandęs dantis.
- Juk mes vis dar esame Laisvė, Tomai. Juk tai ir yra Laimė, Tomai. Turėti tave.
Ji puolė jam į glėbį, visai taip, kaip tai darė pirmą kartą. Tik nuo to laiko buvo praėjusi ne viena dešimtis metų.

Laimė tūnojo kažkuriam kampe, po glėbiu savaitėmis neskalbtų drabužių. Laisvė jau seniai buvo iškritusi per purvinus langus.
Jis buvo čia, nes neturėjo kur daugiau būti. Buvo, nors jam ir skaudėjo matyti ją tokią. Buvo, nes tai buvo vienintelis dalykas, kurį jis dar galėjo jai duoti.
Ji buvo čia, nes norėjo čia būti. Nes vis dar gyveno tomis akimirkomis iš gilios praeities. Nes nieko kito jos žiloje galvelėje nebebuvo likę.

Senovėje viskas buvo kur kas paprasčiau. Grįžęs vyras atiduodavo grobį moteriai ir ši jausdavo jam dėkingumą. O kažkoks kvailys pavadino tai meile ir viską sugadino..

jūra

Kartais dėkoju savo dievui, už sugebėjimą girdėti vėją, jam nesant. Už sugebėjimą kartais, atrodo, jausti daugiau, nei bet kuris kitas veidas tarp tų pačių, nukritusių lapų, kaip ir aš. Ir nesvarbu, kad dauguma jų net nenori ten būti. Aš dažnai taip pat nenoriu būti, kur esu. Tą dieną, tą valandą. Bet aš visada pasiduodu akimirkoms. Ir kas kartą iš naujo jas įsimyliu. Ir aš visada pasiduodu su bangomis..
O kalbant apie pačią esatį, apskritai - aš esu ten, kur ir noriu būti. Ir galbūt po truputį išmokstu gyventi kitaip. Taip, kaip norėjau visados. O gal tik teikiu per daug vilčių, bet norėti yra gera. Tikėjimas yra žemė po kojomis, kuri neslegia. Laukimas yra variklis. Neužgesink.

Užsidegu žudikę, nusprendusi, kad būtent čia ir dabar ji suteiks tobulą atspalvį peizažui, prieš akis. Užverčiu galvą ir giliai įkvepiu. Būdama maža tikėjau svajonėmis per daug. Vėliau nustojau tikėti iš vis. O dabar tikiu tik tiek, kiek žinau galinti. Jūra, tarp spalvas nuo tamsos praradusių lapų, yra dieviškas derinys. Ir ilgesys, tvyrantis ore lyg lieptas tarp jų. Trūktų tik muzikos, jei nemokėčiau girdėti jūros muzika. Bet aš moku. Vieną vasarą sėdėjau ant tilto krašto iki tol, kol išgirdau. Ne triukšmą, ne klegesį, ne praeivių žingsnius, trukdančius susikaupti, ir ne šaltį, kalenantį mano dantimis - jūrą. Natomis.

Aš puikiai valdau savo vaizduotę, kai kalbama apie tokius dalykus. Ir jei ne ji - tikriausiai pramiegočiau visas naktis. Ir pražiopsočiau visas saules besileidžiant. Į debesis, kurie vakarais mėgdžioja rudeninius lapus.



Bet grįžti į tikrą laiką ir tikras jūsų akis, nebūtų taip skaudu, jei mano gyslose nepulsuotų jūros vėjai. Ir jei mintys pačios nustotų dievinti tą vandens telkinį, prie kurio kas vasarą, lyg skruzdės subėga milijonai padarų, kurie niekada nemokės jai jausti tiek, kiek jaučia tokie kvailiai, kaip aš.



Noriu su tavim prie jūros.

vanagais

Būna sunku įsiminti tą garsą, kuomet sutrūkinėja siūleliai viduje. Kartais galvoje, kartais širdyje. Visada priklausomai nuo to, kuo gyveni. O gal, iš tiesų, niekad niekas ir nenorėdavo jo įsiminti. Juk skauda. Juk plyšta. O man skambėdavo.. visad skambėdavo. Taip tyliai, giliai ir staigiai. Ir visai ne taip, kaip plyšta siūlės sijono. Sijonų siūlės plyšti nemoka, gal siūlai per stori..

Jis padėjo arbatą ant stalo ir žvilgtelėjo į mane.
- Vėl varnas skaičiuoji? - šypsojos.
- Vanagus, rudaaki, vanagus..
Stumtelėjo arbatą šalin ir įniko atgal į savo piešinį, kartais vis mesdamas žvilgsnį į mano pusę. Galbūt piešė mane, galbūt. Savo paveikslų šituose namuose turėjau gal sulig puse žvaigždžių. Bet nė vieno jų niekam neatiduočiau. Ir nė vienas jų nėra panašus į jokį kitą. Kaip jis ir sakė - aš nemoku nė minutės išbūti tokia pat, tad kaip galiu likti amžinai laiminga piešinyje? Ir tikrai. Jie keičiasi. Viskas keičiasi. Ir šėšėliai ant sienos darosi vis ilgesni. O mes skęstam prismilkytam kambary.

Aš visad stebiuosi žmonių sugebėjimais kalbėti per daug. Per daug rimtai, per daug nerimtai.. Mes niekad nekalbam per daug. Tik tiek, kiek reikia. Tik tiek, kiek erdvė išsiurbia iš lūpų. Ne viskas išsakoma žodžiais. Negali visko išgirsti, turi mokėti tikėti taip, kad matytum tai, ko nėra, ir tada sugebėsi matyti tai, ką žmonės pasakoja žodžiais. Jausmą. Meilę. To nėra. Tai tik romantika. Kaip žvakės ir smilkalo sąlytis. Mes netikime meile. Mes tiesiog esam. Susipynę tais siūleliais iš širdies, o gal labiau iš galvos. Bet galvoti, iš esmės, mes nemėgstame. Nebent tik aš, kai "vanagus skaičiuoju". Jis visuomet tik žiūri. Įsimena. Sako, kai numirsiu, tapys mane dar lygiai devynerius metus ir septynioliką dienų, o tada, užbaigęs geriausiąjį savo darbą, išprotėjęs pats nuo savęs, ateis ieškoti manęs. Ir mes vadiname tai romantika. Žodžių žaismais. Laisvomis mintimis. Išgalvotu tikrumu.

Išgėręs paskutinį gurkšnį arbatos, palieka piešinį ant stalo ir eina į virtuvę. Pribėgu ir apsikabinu.
- Du šimtai šešiasdešimt keturi, - šnabždu. - Du šimtai šešiasdešimt keturi vanagai, rudaaki..

vėjas

...Būdavo aukšti kalni, kad į juos kopti. Ir tankūs medžiai apačioje, kad nematyt kiek žemai liko leistis. Būdavo paukščiai, skrendantys priešingai, tyliai ir pastebimai. Ir varnos, tupinčios medžiuose ir ieškančios akių. Iškapoti. Būdavo žydi tik žolės kur matai, bet kvepia jazminais. O nematyto miesto smogas vietoj rūko - pažemėm, kulkšnim, iškritusiom širdim.

Žinodavau tada dar tik penkias raides ir dėliodavau vis. Žodžius ir svajones. Ir nebuvo taip, kad kažko trūktų. Nebent taškų galuose. Nebent kablelio, nebent. Penkiomis raidėmis sudėdavau ir sapną, ir svajonę, ir gyvenimą. Sudėdavau meilę mamai ir jos akims. Sudėdavau ir saulę tėčio delnuos. Viską sudėdavau. Viską! Ir saugojau naktimis, kad pikti drugiai neišsineštų.

Kartais metai bėga tik tam, kad bėgti. Ir niekas nesikeičia. Nei tu, nei tavo dienos. Tik skaičiukai pilkuose fonuose. Ir kartais baltuose. O raidės likdavo tos pačios. Ir keliai išsišakodavo vis ten pat ir vis taip pat. Ir grįždavo prieš metus jaustas vėjas. Kaip tą kart. Ir dar kart. O trečio laukiu su baime. Trečias privalo būti mano išsigelbėjimas.

Nustojau žaisti žaidimus su savo ego. Ėmiau žaisti kitais. Vakar baltom, šiandien juodom šaškėm. Nežinau už ką. Nežinau kodėl. Gal, kad kartais aptemsta akys ir ima drebėti rankos, gal, kad ne tik rankos - ir širdys. Gal, kad vėjai rudenyse per šalti. Gal.

Užpūčiau. Padėjau. Nustūmiau ir paslėpiau po pernykščiais knygų lapais. Dabar juokinga, o tada - išjausta. O kas išjausta šiandien, neatsiejamai šypsosis ryt. O gal dar už metų. Ir raidės, pamažu, ima keistis.. fonuose be spalvos. Erdvėse be laiko. Galvose.

O kišenėse juk visad tik vėjas. Tik vėjas ir nieko daugiau..

išgyventa

Radiohead - True love waits

Vakarai. Kuomet tik lietus, vėjas, tamsa ir tu. Kuomet pagaliau nustoji sau meluoti ir nurimsti. Paskęsti lubų baltume ir tuščiose erdvėse.
Mokėti nustoti. Mokėti paleisti. Norėti.
Tik užmerktos akys ir sugniaužti kumščiai pulsuoja kitą laiką. Kažkur ne ten. Kažkur už tūkstančio akimirksnių, kai trenkė žaibas.
Jie sako - tikra meilė išlaukia. O tu tik norėtum paklausti ko.
Kaip žinoti? Kaip žinoti, kad tai - tikra? Kaip žinoti, kad tai, ko ji laukia, nėra pabaiga. Kelyje, kuris dar net nepradėtas tiesti.

Damien Rice - Me, my Yoke and I

Laiko išmintais takeliais į niekur. Einu. O kartais taip norėtųsi pasiųsti viską velniop ir pasislėpti po žolėmis. Kaip vaikystėj. Kai lakstydamas po pievas kulkšnyse jautei tekančią laisvę.
ir tik dabar viskas kitaip.
Mokėti paleisti. No-rė-ti.
Bet tada būtų tuščia.
Meilė? Ar tik laukimas?
Meilė? Ar tik noras turėti viduje ir nepaleisti. Sakyti - paleisk mane, išleisk, kai niekas nelaiko. Juk laikai tik tu.
Norisi užmiršti. Bet ne tai.
Norėti užmiršti tai, kas neįmanoma. Kad neįmanoma. Ne Tave.
Rebilitacijos centrai nuo to negydo.
Aš svaiginuosi gyvenimu. Ir jaučiu, kaip tik dar labiau klimpstu.
"Lomkės". Tavęs.

Yann Tiersen - Le moulin

Ir tai nėra taip, kad išsikalbėjus pagerėja. Čia negerėja iš vis. Čia tik kalbi. Tik liejiesi į kraštus ir akimirksniu vėl užsipildai. Kvapo Tavęs. Jausmo Tavęs.
ir tai niekada nebus pabėgimas.
Senos komodos, senos suknelės, seni lagaminai. Seniai nudžiūvęs jausmas pro užmerktus akių vokus.
Laikas. Dulkės.
Tėkmė.
Ir viskas niekad nebebus kaip buvo. Ir kaip nėra.
Kai užsidarai duris nuo pasaulio, jis niekada nesibeldžia.
Kai uždarai duris laikui - jis ateina su vėju. Ir tuomet tu jį jauti. Nelyginant lietų, lyg medų, slystant pro pirštus.
Akimirkos.

Telebimbam - Baltoji varnele

Visa savimi atsiduoti lietui. Permirkti iki giliausių minčių. Pusiaukėlėj į niekur. Ir vidumi vis dar šaukti Tavęs. Išsekimo.

Seni bateliai. Tik be pelenės. Per maži.
Senos istorijos. Tik be laimingų pabaigų. Išaugta[?].
Senos viltys. Nauji tikėjimai.
Ir viskas nebetaip.
mes išaugam gyvenimus. Savo gyvenimus. Lyg skaičiuotes vaikystėje, lyg sukneles, lyg laiką ir rūkus, už kažkada dideliais atrodžiusių kalnų. Mes išaugam tai, kas neįveikiama.Ir savinamės svetimus išaugtus gyvenimus.
Mes bėgam nuo praeities, nesuprasdami, kad ji visada bus giliau mumyse, nei mes patys. Ir sakom - o mes gyvenom.

Nešiojamės svetimas akis ir prašomės būti paleisti.
O kas mums trukdo būti laimingiems?
...

Snow Patrol ft Martha Wainwrig - Set the fire to the third bar

Įasmeninimas.
"Mano laimė - Tu. Mano neįmanoma laimė".

The miles from where you are..

ryto šviesa

Dienos. Vidurnakčiai. Meilė. Pyktis. Dėmesys. Geismas. Ilgesys. Tyla. Karštis. Pagarba. Spynos. Žingsniai. Žvilgsniai. Purvas. Tikėjimas. Ritmas. Ir vėl. - dienos. vidurnakčiai.. pyktis. geismas. tyla. karštis. žvilgsniai.. -no pulse-


Jei vakar būtum buvęs čia, tikriausiai dabar viskas būtų kitaip. Tikriausiai dabar ritmingai linguotumėm ant lininių paklodžių pagal Bethoveno sonatas, kaip ir kiekvieną sekmadienio rytą, kol visi dorieji keičia mūsų nuodėmes į savo kreditus. Tikriausiai per skubėjimą slapta išjausti kiekvieną sekundę vienas kito, pamirštumėm išgerti kavą, o vėliau, filtruodami dūmus savuose plaučiuose kartotumėm apie tai, kad visuma visada yra viskas, kuo gyvena paprastieji.
Ir tada, lyg nepažinodamas mano namų, užmestum akį į porcelianinę mėlyną vazą aukščiausioje lentynoje, ir suurgztum kažką panašaus į tai, kad dideli ir sunkūs daiktai turi stovėti apačioje, lyg tokios tavo tvarkos nebūtų gana lininėse paklodėse.
Ir taip kiekvieną sekmadienio rytą. Nei labas, nei sudie. Intelektualumu besisunkiantys sakiniai, nuvaksuoti batai prie durų ir jokio atvirumo, nepaisant to, kad kambariuose jau seniai nebūta užuolaidų, ir jokių kitų dangalų, tik viena ir ta pati - ryto šviesa.
Jei tik vakar būtum buvęs čia.

O šiandien, jauti? Kitas gyvenimas, kituose languose. Ir juokas kraujyje. Pavargai?
O galbūt nėra blogai būti priklausomam nuo kažko. O galbūt nėra blogai kvėpuoti užterštu oru ir mėginti auginti drugelius stiklainiuose. Gal, tačiau tik gal, visai nėra sunku mylėti už nuodėmes ir tylėti, kai kažkas daužo tavo laimę.

- I have no eyes. I cannot see what's wrong with you. With you and me. -

Nebent tik tai, kad lygiagretės paprastai nesikerta. Nebent tik tai, kad akys duotos matyti. Nebent tik tai, kad sekmadienio rytai skirti šventiesiems, kylantiems į kitokį rojų. Nebent tik tai. Nebent..

apie paslaptis

Bedėliodama basučių padus akmenimis, kuriais grįstas senamiestis, galvojau kiek kartų pasiilgdavau. Stengiausi nematyti praeivių veidų ir negirdėti jų žingsnių, nes, dievaži, man tikrai atrodo, kad pasaulis sukurtas ne girdėti, o klausytis. Niūnavau mintyse išsiilgtus ir tūkstančius kartų tik dainuotus žodžius ir keikiau dangų už tai, kad jis net ir piktas labai gražus.

Kai užverti galvą, lengviau nematyti. Lengviau sklęsti grindiniu, kad ir kaip viduje bebūtų sunku. Nepriklausomai nuo tavo paties svorio.

Mėgstu turėti kažką, ko nė vienas praeivis nežino, kaip ir nežino kur ir kodėl aš einu. Bet tai ne taip įdomu. Man patinka žinot, kad yra kažkas, ką žinau tik aš ir pasaulis. Laisvalaikiu mes bendradarbiaujam. Jis moka saugoti paslaptis, kartais net per gerai.

Kai pagauni vėją savo galvoje, viskas truputėlį susisuka, ir nebetampomas už gėdos virvelių gali imti kvatotis iš bežadžio asfalto ir apsikabinti bet kurį sutiktą žmogų, nes gyventi pasidaro truputį geriau. Ir gali paslaptingai šypsotis visiems, ir netgi šnabždėti "aš turiu paslaptį ir jūs jos nežinot". Tada viskas vėl įgauna žaidimo formą. Ta moteris, raudonais bateliai energingai kankindama grindinį irgi turi paslaptį. Kurios niekas nežino, tik ji pati. Bet aš galiu atspėti. Bet kas gali atspėti. O žaidimo taisyklės labai paprastos - tu privalai turėti paslaptį.

Grįžau ten, iš kur atėjau. Aš negaliu gyventi taip. Negaliu atiduoti savęs bet kam. Negaliu neturėti paslapties. Kai viską iškalbi, pasidaro skaidru, ir taip, kur kas lengviau. Per lengva. Tampi nebeįdomus pats sau. O kai nebelieka su kuo draugauti, gailiesi, kad pats sau esi toks neįdomus.

Aš vaikštau į kišenę įsidėjusi beprotybę, ir šiandien vos jos nepamečiau. Ten, prie bokšto, ant šiurkščios medienos po dideliais medžiais, kur tik susenusios nuorūkos po kojom ir išdžiuvusi bala kitoje pusėje. kur padėjus galvą ant savo pačios sąžinės nenustoji žiūrėti į dangų tol, kol viskas ima suktis taip pašėlusiai greit, kad nebeišgali.

Man atrodo, kad šiandien išmečiau visą savo praeitį į šiukšlinę be pavadinimo ir dar kartą pažadėjau nebesiknaisioti ten. Kelias neveda niekur, bet gyvenimas veda pirmyn. Ir niekada atgal. Niekada. Ačiū tam, kas buvo. Ačiū, ko nebebus. Verkiu ne tam. Ne praeičiai. Sau.

Pažįstat jausmą, kai nebegali pakęsti ilgesio besidaužančio viduj? Kai norisi nuplauti, išpūsti, iškrapštyti jį kažkaip, kad tiesiog vėl imti gyventi. Ne šiandiena, rytojumi. Bet rytojus nebesutelpa į delnus. Tiesiog. Ir viduj ramybės dar ilgai nebus, kol gyvas ilgesys.

Ir man tikrai juokinga, atleiskit, tikrai. Tai, kaip jūs dėliojate gyvenimą savo, lyg medines kaladėles, o vienai nukritus ieškote paguodos pas visus, kam ne pakeliu. Žinau, prisiimu, ir aš taip darydavau. Bet dabar kaladėlės nebe mano žaidimas. Dabar aš žaidžiu kitaip. Aš turiu paslaptį ir jūs jos niekada nesužinosit.

Atika - Ilsėkis ramybėje..

tu

Tu esi tas, kuris gyvena mano ašarose. Ir mano skausme.
Kas vakarą išnyrantis, lyg iš niekur, į užmerktus mano akių vokus, į svetimus pirštų galiukus ir vis kitas, svetimas, lūpas.
Gyvenantis mano baimėje. Atradimo, kaip ir praradimo. Gyvenantis sekundėse, už kurių buvimą aš moku savimi.
Tu esi tas, kuris priverčia išaimanuoti kiekviena milimetrą tavo odos, kiekvieną gylį tavo akių. Tu esi tas, kuris skandina laiką agonijoj ir uždaro visus įmanomus vartus išeiti.
Gyvenantis mano blakstienose, rašančiose nuosavą istorija svetimuose delnuose. Gyvenantis jautriausiose pėdų įlinkose, ieškančiose kažko tikro atsispirti. Nerandančiose.
Tu esi tas, kuriuo alsuoja vėjas naktimis. Tas, kurio kvapas išsmilksta rytui brėkštant, nepalikdamas ne užuominos apie savo buvimą..

we are

time is ticking and we can't go back

Naktimis lengviau liejasi rašalas. Tavo pirštais. Tau tai patinka, žinau. Visada sakai, kad tai naktis, kad tai ji žaidžia tavo rankose, ant tavo rankų, o tada mano rankomis, mūsų veidais. Tai ji kalta dėl visko, kas būta.

Pameni rytus, kuomet nubusdavom ir viduj tvyrodavo ramuma? Aš vis dar nežinau, kur pametėm tą jausmą. Vis dar nežinau. Sakai, kad tikriausiai baigėsi galiojimo laikas ir tempi lūpas šypsenai. Bet kur gauti naują? Sakai, kad nereikia ramumos, nes turim naktį. Ir aš žinau, kodėl.

Žinau, kad laikui bėgant, nebeišgali likti toks pat. Toks pat tyras ir nesugriautas, kaip praeity. Net jei ir stengiesi, net jei ir labai stengiesi, viskas aplink keičiasi, o tu vis labiau ir labiau imi nebesuprasti pasaulio. Jis rieda ne į tą pusę. Mums nepakeliui, žinau.

--

Aš gyvenu kritime. Nuolatiniame, nesibaigiančiame kritime. Svarstau, ar jis turi pabaigą, svarstau kiek ilgai jis moka tęstis. Ir tai visas mano veiksmas tokiomis naktimis. Kuomet įkvėpus tamsos, viduje sušąla. Ir jei aš žinočiau žodžius to jausmo, jei žinočiau kaip - išdainuočiau. Į akis, kurios nebežiūri, bet vis dar mato. Į delnus, kurie niekuomet rašalu neglostys veido. Ir aš žinau, kad tai ne tu, kad tai tik aš, nes tavęs nėra. Ir aš žinau, kad tikėti yra viskas, ką dabar galiu.
Svarbiausia pamiršti žmones ir pasaulį, kuriame esi. Svarbiausia nejausti ryšio tarp savęs ir jų, svarbiausia nepažinoti, svarbiausia matyti ne juos, už jų.
Ir kritimas sulėtėja. Gali įkvėpti. Gali nurimti. Gali pajusti daugiau, nei virš visko esantį tą jausmą. Liūdesį, tik kur kas tirštesnės konsistencijos, suleistą į arterijas.

Galbūt kai viskas taip, aš imsiu draugauti su viena didžiausių savo baimių - likti viena. Galbūt, kai viskas taip, kai smegenys yra verčiamos galvoti, o savęs pažinti jau atrodo nebeįmanoma labiau.

Kai leidi lašėti - laša. Kai leidi kristi - krenta. Kai leidi dužti - dūžta.
Galbūt vienądien išmoksiu saugoti ne tik save..

vieniša tyla.. tavo, bet ir apie mane..

13, rugojūčio

Už tokius skambancius vakarus, kaip vakar, kartais, atrodo, padeciau galva.
Ir už tušcius rytus. Erdveje be laiko. Su dideliu langu, placia palange, senamiesciu po kojomis ir garuojancia kava, kuri skirta ne tam, kad išgerti.
Už švelnu veja tuo laiku, atrodo, mokeciau net išsimoketinai, iki gyvenimo galo.
Nes svarbiausia ne tai, kas bus. Svarbiausia justi.

Ir atrodo, kad aš esu vienintele, ši vakara leidžianti namuose. Tikriausiai gražus vakaras. O aš nepavelku koju. Bet dar truputi tikiu svajoniu išsipildymu. Už pinigus. Ir jei siekti - tai siekti. Jei begti - tai tik ne pas jus.

Pagavau save, klaidžiojant po kiaurymes sienose - mintyse. Pagavau, ir klaust nereikejo. Nes truksta. Nes labai truksta. To, kas viduje, pastarosiomis dienomis užpildyti negali niekas. O dienomis, prieš pastarasias, aš bent sugebedavau to nepastebeti.

Ir galbut tai, ko man reikia, yra keleto coliu atstumu nuo manes. Bet jei taip butu, aš nesusmukciau ant grindu, vidury savo kambario, ir nesakyciau 'penktadienis' su tokia aistra balse. Ir nedainuociau tyliai tyliai, kažkam už sienu girdint, kad dangus akyse niekuomet neprašvieseja. Nes juk tai - mano dangus.

Širyt piešiau tave savo mintyse. Ta, kurio nebus. Ir tobulesne už tobula diena, niekuo su tobulumu nesusijusiame laike. Nebent, gal tik tuo, jog musu. Bet tai neegzistuoja.

Buna, labai itiki turintis galia kažkam. Ir ramiai miegi naktimis, nes jautiesi saugus. Ir užtenka karta truputi suklysti - nebegali miegoti. Ir nesvarbu, kad niekas nežino - žinai tu.

Oš nenoreciau, kad dabar leistusi saule. Noreciau, kad kiltu. Noreciau užmigt ant betono, prie bedugnio vandens telkinio, dienos šviesoje. Noreciau, kad smilkinius liestu saule. vejas. ir tu.

Bet šiandien balandis, lydejes mane link namu, primine, kad norint skristi, reikia atsispirti. O kad atsispirti, reikia palieti žeme. Vadinasi, reikia nukristi.

Liko dar trys balionai. Dar trys bites, ir aš krentu.

galvoti

Dažniausiai aš galvoju, bet nejaučiu. Galvoju kiek ilgai visa tai tęsis ir kada aš iš tikrųjų grįšiu į gyvenimą. Pradedu bijot, kad visa tai ilgainiui gali tapt rimta bėda, kurios viena nebeišspręsiu. Bet kažkur giliai dar tikiu, kad tai bus negreit.
Atrodo viskas lietumi, o aš vienintelė su skėčiu. Manęs nepasiekia. Bortas. Visad taip atrodo, kol supranti, kad taip ir yra. Tuomet ne tik atrodo.

Niekad nesiilgėdavau valandų ant kambario grindų, prisispaudus prie žemės, pametus saugumo jausmą ir sveikas mintis. Vadindavau tai beprotybe, kol tai buvo tik žaidimas - kiek ilgai. Vadinu ir dabar, kai jau seniai tai nebekvepia žaidimais. Visad spaudžiuos prie žemės, kai būna bloga. Lyg bandant kūnu užgult siela, kuri nori išsiplėšyt į visas puses. Jauti, kaip plėšo ir raižai nagais grindis, bandydamas įsikibti. Niekad nebijodavau savo balso labiau, nei tokiomis naktimis. Tuomet jis lyg ne mano. Visada būdavo keista verkti balsu. Ir dabar dar keista. Nepažįstu savęs tokios. Aš visada kalbu apie saviįtaigas ir mokėjimus tramdyti save, lyg tai būtų vienintelis dalykas, kurį tikrai sugebu. Nežinau. Gal. Bet viskam reikia laiko.

Sako, kad ir kiek bebėgtum, galiausiai atsitinka tai, kas turi atsitikt. Tebūnie tai tiesa, nes kitokiu atveju mano ateitis trumpėja net ne dienomis - sekundėmis. Tų valandų, kurių niekada neatspėsi. Kurios lyg besikaupiantis debesis virš galvos.

Dažniausiai, kai žmonės netiki savimi, tiki rytojumi. Ir laiku. Netikiu nei į vieną, nei į kitą. Laikas nėra draugas. Aš išmokstu viską pamiršti, ir greit, jau labai greit nebemokėsiu prisirišti. Ir netgi nustosiu to norėti. Sako, be draugų gyventi paprasčiau. Iki tų valandų. Niekada nešaukdavau, kad nebegaliu. Visada mokėdavau nurimti. Ir užmigti. Net jei ir ten pat. Bet pasirodo man jau reikia, kad mane girdėtų.

Kai kažką prarandi, tą pačią akimirką suvoki tik faktą. Ir tuomet galvoji apie tai kur kas daugiau. Ir tik laikui bėgant pajunti, kad praradai. Arba randi kažką naują. Ir tą pačią akimirką, kai nustoji ieškoti, nes tau užtenka to, ką turi, esi priverstas irtis tolyn, kad ieškoti.

Aš pažadėjau laimei būti, jei ji mane rastų. Galbūt sugebėsiu. Galbūt.
Viskas yra visai ne taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ir žvelgiant giliau, pirmiausia turi paskęsti ir tik tada gali suprasti. Bet niekad nežinai ar iškilsi į paviršių savo pastangom.

Tai yra vienas tų kartų, kai aš bijau nubusti rytoj.

apie drąsa

Mes visad vartojam žodžius išreikšti jausmams, kai nesam tikri, kad jie liks suprasti kitokia forma. Jei mokėčiau tapyti - nutapyčiau.

Šis vakaras nedvelkia senienom. Nedvelkia prisiminimais. Ilgesiu, tikriausiai, taip pat. Ir visai nesvarbu, kad pastarojo čia pilna, taip pilna, kad slysta pro pirštus, ir aš nebespėju pagauti. Lyg stiklo karoliukais ant grindinio, išsibarsto.
Aš tik matau žmones, lyg per stiklą. Laimingus žmones, tarp kurių nėra manęs. Nei tuose, nei tuose, nei ana ten, kiek toliau, esančiuose languose. Nėra. Nėra!

Mano languose tuščia. Ten tik aš, įsisupusi į dienines, o tuomet į naktines užuolaidas, ir besidairanti viršun išėjimo. Aš. Vis dar ta pati maža, kokia buvau. Kuomet pirmąkart pasilikusi viena vakarą namuose, įsijungiau visas šviesas, visus radijus ir televizorius, sėdėjau ant sofos, susikėlusi kojas, apsikabinusi kelius ir vaidinau drąsią bei suaugusią. Arba tuomet, kai pusiau pasislėpusi prie lango, stėbėjau apačioje moterį, piktą moterį, su ginklu rankose, nukreiptą į žmogų, stovintį taip žemai, kad norint pamatyti - reikia pasilenkti. Persisverti per turėklus ir ištiesti kaklą. Jei taip padaryčiau - moteris mane pamatytų. Aš tiesiau rankas eiti link turėklo, bet mama sustabdė. Paguldė, uždarė langus, užtraukė užuolaidas ir palinkėjo ramių sapnų. Tas pyktis buvo svetimas. Girdėjau kaip kažkas vėliau dar beldė į duris, bet tėvai jau miegojo.
Arba kaip ta pažintis, su kaimynu šuniu. Ir kasdienis ėjimas namo tapdavo kančia. Jis įspigindavo akis į mane ir garsiai lodavo. Garsiau, nei aš pajėgdavau mąstyti. Garsiau. Kartą aš susiėmiau ir apsimetusi suaugusia bei drąsia, praėjau lyg niekur nieko. O jis vis lojo, bet nesiartino.

Nebeapsimetinėju suaugusia. Nebent kaukšinčiom basutėm vaikščiodama po slidžius parduotuvių grindinius, ir ieškodama šalikėlio, dabar madingų spalvų, ko niekada nedariau. Nebent gaminantis kavą anksti ryte ir kepant tėčiui pusryčius. Nebent.. bet ne.
Nebeapsimetinėju drąsia, nes niekas ir taip nebemato. Tų tamsių vakarų, po repeticijų, ir siaubų, styrančių tarp dviejų gretimų namų. Neapšviestų laiptų, kuriais lipdavau užsimerkusi ir geidulingų senų dėdžių žvilgsnių, kurių išvengdavau tik labai greit uždarius laiptinės duris. Ir tų kaimynų, viršuje, berūkančių laiptinėje, kurie niekuomet nemėgo mano sportbačių. O su jais ir manęs.

Nebesijaučiu drąsi, kuomet pravertas mano kambario langas, o už jo - tamsu. Nebesijaučiu drąsi net toms trims minutėms iki parduotuvės durų. Nebesijaučiu drąsi grįžimui. Nebesijaučiu drąsi išeiti.

Nesijaučiu drąsi užmigti ir pabusti viena. Nesijaučiu drąsi paprašyti atvažiuoti ir pabūti vos kelias minutes su manimi. Apkabinti ir pasakyti, kad rytojus bus visai kita istorija. Kita linkme. Kitais keliais. Ir akimirkos, kurias idealizuoju, pasirodys tikrai to vertos.
Šiurpas. Tyla. Vėjas.
Jei tu būtum vėjas, visą naktį prastovėčiau prie atviro lango. Tramdydama baimę pakliūti kam nors į akis.
Nepastebėjau kuomet vėl ėmiau vengti nepažįstamųjų. O maniau, tai nebegrįš.

Aš noriu mokėti iškalbėti tiems, kurie džiaugtųsi mane tokią girdėti.
Aš noriu mokėti iškalbėti taip, kad suprasčiau labiau, nei rašydama. Visai kaip anksčiau.
Kartais, aš tiesiog norėčiau mokėti iškalbėti. Ir žinoti, kad kažkas ne tik girdi, bet ir klauso.

Viskas nebebus taip, kaip turi būti, nes ten nebus Tavęs. Ir visa tai ne dėl to, kas yra, o dėl to, kas buvo. Ir visa tai ne todėl, kad yra. Todėl, kad nėra. Nėra, bet buvo.

Jei būčiau pievoje, sakyčiau - svirpliai.
Dabar tebūnie bitės. Ir kitas gyvenimas už 41,50Lt, kurį pirksiu rytoj.

pirmadienis

just because..


ima ir nuskyla sausainio kampas - dažnai atsitinka. bet sausainis vis dar skanus, tik jau nebevartojamas. dėl prekinės išvaizdos. nebent esi vienas namuose ir niekas nemato. ir niekas nesako - mesk lauk, sulūžęs. sako, sausainis ne daiktas, kad sulūžti. o dar ir kaip daiktas. tik kitaip.
o pastebėjot, kad net ir kai kuriems vaikams neįbruksi sulūžusio sausainio. ir neretas jų šauks - kodėl man mažiau?! net jei sausainis ir būtų didesnis už jį patį.

susisuku į šiltą, bet šiurkštų pledą ir ieškau savo vilnonių kojinių. dar vakar, rodos, buvo vasara. o gal tai buvo užvakar? anksčiau manydavau - dvi dienos pirmyn ar atgal, nieko nekeičia. dabar nebemanau. vakar tikrai dar buvo vasara, o aš buvau pernelyg mieguista gyventi. šiandien pabudau, bet gyvenimas per mieguistas būti gyvenamas.

"nebūk kaip gėlė. gėlės greit vysta."

20070722

Aš labai nemėgstu sekmadienių.


Kartais, atrodo, tik ir lauki to laiko, kuomet švelniai prisilieti prie supančios tylos ir įsiklausai. Jautriai, lyg vos nuo atokvėpio išsisklaidytų. Ir pasidaro vieniša.
Yra tokių, kurie sako, kad žmogus gyvena tik savo pasąmonėj. Ir tik ten gali būti tikras. Susikurdamas sau priežastis, pavojus, užduotis ir sunkumus. Neleisdamas sau sustoti, nes iš naujo neužkursi.
Kai viduje nustoja degti, visada atrodo, kad nustoja visam. Ir gali justi tik tylų spragsėjimą, mėginant kažką įžiebti. Bet nežiba. Nežiba nors tu ką.
Ir tai nebesutelpa į žodžius Ačiū ir Atsiprašau. Ir nebesutelpa net į Laukimą ir Ilgesį. Atrodo, nebesutilpo ir viduj, nes šuoliais išsirito ir paliko. Nėra.
Kaip ir paskutiniam traukiniui nuvažiavus, sėdi ir lauki, ir taip smarkiai tiki, kad tikrai bus dar vienas.. juk kartais jis tikrai ir būna. Tas, kurio nėra grafikuose. Bet tik kartais..
Blogiausia, kad niekad negali sužinoti, kuris tai kartas.

Ir net kai yra labai gera. Taip gera, kad norisi pasilikti ten dar labai ilgam. Net kai taip yra, nesugebi galvoti apie nieką kitą,, nei būtis. Ir tai, lyg šautuvo vamzdis nugaroje, verčia jausti, kad nesi. Tiesiog nesi.
Viskas plaukia pakraščiais, o tu tik stengiesi žiūrėti tiesiai pirmyn. Nes kairėje - žūtis. Dešinėje taip pat. Lyg uždėjus 100% blur'ą aplink.
Nebejauti nei, kad tvirtai stovi ant žemės, nei, kad žemė slysta iš po kojų. Nieko. Bet kažkas vis tiek yra.
Lygiai tą minutę, kai viskas baigėsi, aš nustojau norėti, kad baigtųsi ir priešingai - ėmiau norėti, kad nesibaigtų iš vis. O dabar tiesiog norėčiau žinoti kiek. Tiesiog kiek visa tai yra tikra.

Žmonės telkiasi įvairiausius žodžius ir jų junginius, abstrakcijas, tarptautinių žodžių žodynus, mokyklines knygas, tėvelių išmintis ir visokį šlamštą,rastą internete, norėdami kuo taikliau išreikšti save. Bet dažnai taip persistengia, kad išreiškia ne save, o nemokėjimą įjausti. Taip, lyg nertum gilyn, į vandenį. Tik išnėręs jauti, kaip šlapia. O įnėręs - dar nežinai. Ir jie dar nežino. Prisirenka daugybes svarbių žodžių, kurie gražiai skamba vienas po kito, ir ieško emocijos, kuriai galėtų suteikti kitą vardą.
Kartais man atrodo, kad aš irgi ieškau, ką galėčiau atrasti iš naujo. Ir pavadinti savo susigalvotu vardu. Nes juk tada, aš turėčiau visas teises tą jausti ir galėčiau drąsiai sakyti - jūs nesuprantat. ir ko gero niekad nesuprasit. nes jūs negyvenate tuo. jūs niekada negyvenote tuo! Ir būčiau kažkur už ribos, vaidindama svetimą planetą toje pačioje planetoje, po saule, kur vyrai, baltais marškiniais tiki esantys vakar iš inkubatoriaus ištrauktos krevetės.
Bet absurdas yra ne ten. Absurdas tai, kad mums niekada nebūna gana.

"Pradedu raudot, kartais paniškai įkvėpdama oro, ir kai galiu prakalbėt, teįstengiu pasakyti : "Nenoriu tokio gyvenimo".
Verkiu ir verkiu, ir Jasonas mane palieka.
Paskui ateina Julianas, kuris, atrodo, nakvos pas mus, nes pametė savo raktus. Jaučiuosi lyg kokia Elizabeth Taylor filme Kleopatra, priiminėjanti prašytojus ant vonios grindų.
Julianas aiškina : "Laimė yra tavo rankose, turi dirbt, kad ją pasiektum". Sako, tai įžvalga ar kažkas panašaus.
Jis sako : "Tu turi tikėt".
Sako : "Nagi, pralinksmėk, susiimk!".
Negaliu patikėt, kad viskas šitaip banalu. Vieną akimirką kyla noras pasitraukt iš savęs pačios, kad galėčiau jį pamokyt bendrauti, kad galėčiau padėt jam atrodyt jautresniam ir labiau užjaučiančiam.
Bet negaliu liautis verkusi."

*Elizabeth Wurtzel "Prozaco karta"

...
Pažinti meilę depresijoms, skriaudoms, liūdesiui, negalėjimui turėti, bei išdylančioms svajoms. Pajusti graužatį dėl visko, kas gyvenime taip greit tapo per vėlu.
Darosi pikta, nes visa tai dar nereiškia gyventi.

apie dalykus

Aš ko gero snobėju. Smarkiai. Stipriai. Be stabdžių.
Visiškai absoliučiai nesuvokiu žmonių, tikrai.
" - eina pyp, nekenčiu žmonių. tegu kas nors kitas užsakymą paima. - tai kokio velnio dirbi tokioj vietoj? - tai aš ir studijuoju, kas itin su žmonėm susiję *mirkt* nekenčiu žmonių!" ...
Jie daug kalba. Bet gal geriau kai daug kalba, nei kad nekalba iš vis. Stovi sau numirę viduj ir tiek. Gal mano ateitis kaip ir jų .

Bet žinote kas tikrai yra gera? Vakaras po darbo, kuomet atsisveikini su visais, užveri to pastato duris, ir eini tas 10-15minučių iki namų. Jokių planų, o tiksliau nuplaukę planai, jokių kažkieno laukimo ir net netušti namai. Trinančios šlepetės, skaudančios pavargusios kojos, šaltas ir tirštas pieno kokteilis, begalo greit susigeriantis, o dar truputį reikia palikt tėčiui, susiglamžę marškinėliai ir viskas taip velniop. Ir vėsuma.
Vien dėl to jausmo. Kai viskas tiesiog yra. Ir niekad nežinai kada pasibaigs. Vien dėl to visa tai tampa verta.

O jei į viską pažvelgtum paprasčiau, tikrai netaptų blogiau.
Žmonės daug kalba ir nieko nedaro. Jie gvildena pasaulio problemas iš tikrųjų tik norėdami išpasakoti save. Jie bado pirštais viską kas ne jų, ir išdidžiai prisipažįsta esantys netobuli, tikėdami, kad tai išgelbėja juos nuo visų pirštų, norinčių besti į juos.
Ir visa tai taip aštriai juokinga, kad nors imk ir pasakyk. Bet nuo to niekas nepasikeis.

O aš taip dažnai noriu priimti ką nors pas save. Išmokyti ir išmokti. Taip norėčiau pakviesti ką nors užeiti. Užeiti ir būti su manim.

apie ramumas ir rojus

Ar tu kada nors buvai ten, kur susilieja horizontas? Visi apie tai rašo, bet niekas netiki. Kiti mėgsta manyti, kad horizontas liejasi kaip tik ten, kur dabar esi tu. Nors net penkiamečiui aišku, kad ten - jūra ir dangus. Jūra, o ne plaukiančios gatvės akyse.

Kai buvau mažas, visada išbėgdavau į pievas šaukti lietaus. Ir visada tyčia pamesdavau raktus, kad turėčiau grįžti ieškoti. Tuomet ilgai ieškodavau. Visur ieškodavau. Nueidavau ne tiki miško. Besiteisindamas apkaltindavau lapes. Juk, sako, jos viską vagia, tai kodėl ne raktus? Kodėl ne to vyro mašinos raktus? Niekad jo nemėgdavau. Ypač negalėdavau žiūrėti, kaip jis liečia mamą. Sugriebdavo ją tai už rankos, tai už kojos mašinoje, ir vadindavo šlykščiais mažybiniais žodžiais. Todėl ten ir būdavo gera - jis elgdavosi santūriai, prieš mano močiutę. O toji mažutė susiraukšlėjusi moterėlė turėjo gražiausias pasaulyje akis. Kaip vakar pamenu. Tokias žydras, tyras, lyg kalnų krištolas, kai būni geras. Aš turėdavau tokį pakabuką - kalnų krištolo. Jis visada apsiniaukdavo, kai blogą galvodavau. O ten, pas bobutę, jis būdavo skaidrus skaidrus! Todėl ir norėdavau ten pasilikti. Todėl ir ieškodavau raktų po visas apylinkes. O jie visada iškrisdavo ten pat, prie to didelio akmens, ant kurio atsigulęs stėbėdavau kryptį debesų.

Suaugusieji dažnai mėgsta minėti Rojų, kaip kažką nepasiekiamo. Kaip kažkokį stebuklą. Bet tik sunaugęs supratau, kad mano rojus visada būdavo ten. Gaila, nebėra.. Nepraėjus nė metams po to, kai tas vyras vedė mano mamą, ji mirė. Ta miela maža moterėlė, kurią tikrai branginau. Mes norėjome pasilikti tą namą, galvojome net persikelti. Bet tas vyras mėgdavo mūsų planus keisti jo norima linkme. Jau devynerius metus nebevažiuoju ten. Buvau kartą prieš tai - ten gyveno svetimi, nepažįstami žmonės. Ir viskas buvo nebetaip. Net pievos neturėjo to giliai įsimenančio kvapo. Gerumo kvapo. Ir akmuo buvo išrautas, matyt, trukdė. Ir miškuose nebesimatė nė vienos lapės. Tikriausiai jos taip pat pajuto visko pasikeitimą.

Jei būčiau žinojęs, kaip viskas bus, niekada nebūčiau ten važiavęs. Ir visada turėčiau savo Rojų. Visada. Ir net jei niekas nežinotų kur tai yra. Net jei iš vis nežinotų. Bet žinočiau aš. O dabar žinau, kad to jau nebėra. Ir nebebus. Aš praradau savo Rojų. Nes mano Rojus buvo tos mažos moterėlės akyse..

keista

trisdešimt keturi žingsniai nuo durų. keturiolika sekundžių tylos. keturi maži akies mirksniai ir viskas baigta. mes jau niekada nebesužinosime, ar tai buvo tikra. riba tarp judviejų išnyko. prarasta, tai prarasta - kilsteli pečiais, ir eini ieškoti kito gero pasiūlymo.
vakar mačiau skelbimą apie parduodamą miegą. ramų miegą, už keturiasdešimt devynis litus ir su papildomom sąlygom. tikriausiai jose parašyta, kad miegas iš tiesų neįperkamas, todėl nedelskite. įdomu tik, ar miegas vienai nakčiai, ar visam likusiam gyvenimui. ir ar galima pirkti išsimokėtinai, kaip vėją. netikrą, žinoma.
viskas šiame baterijų pasaulyje netikra. vieną rytą pabudęs jau nebežinosi ar tu tikrai esi tu, ar tik implantas. bet aš esu tikra, kad net ir būdamas implantas, tu vis tiek sugebėsi jausti paprastas jausenas, kaip vienišumas. nes tai į-programuota visokio tipo baterijoms.
ir nereikia čia apsimetinėti, kad tokių nevartoji.

taip yra

Kartais atsitinka taip, kad užstringi kažkur tarp laiko.
Lygiai taip pat, kaip skaitoma tarp eilučių.
Ir atrodo, kad visa tai tėra mėginimas ištrūkti. Pačiam iš savęs. Ir nenoras suvokti tiesos - tai ne-į-ma-no-ma.

Ir kai pirštais vedžioji pasiilgimą žolėje.. lyg rašytum vardą, amžiams įsismelkusį į plaukus. Lyg kvapas megztinyje. Lyg kvapas..
Ir kai pasruvusiomis akimis žvelgi į tolį ir nebematai net to, ką norėjai matyti. Ką visad norėdavai..

Tiek laiko yra per daug, kad viskas būtų gerai.

Arba per mažai.



Aš kartojuosi. [2007.04.30]
Ir neberandu kitų žodžių. Neberandu kito jausmo. Ir neberandu kito laiko. Ir kito kelio.
Kaip tik alsuoti Tavimi ir siekti užmiršimo.

Man reikia išmokti paleisti.
Išmokykit mane paleisti. Prašau!..

However far away I will always love You. .

rytas

Dar vienas akmenukas įkrito į vandenį. Ne pats, Juliaus rankomis. Trumpam sudrumstęs paviršiaus vandenį, nusėdo į dugną.
Tą vakarą atrodė saulė niekada nenusileis - maudėsi ryškiai rausvuose debesyse ir degte degino širdį noru nepalikti. Juliaus galvoje tvyrojo rūkas, rodės, tas pats, kuris rytui auštant, pasklinda tarp namų ir neprašytas įkrenta į neseniai sužaliavusią žolę. Ir tas rūkas buvo sunkus. Galbūt būtent dėl to, jis visada tvyro pažemėj, tačiau dabar tokios mintys visiškai nedrumstė rūko jo galvoje.
Sumetęs visus saujoje buvusius akmenis, atsirėmė rankomis į cementą ir giliai atsiduso. Tokias akimirkas žmonės vadina tobulomis, net nežinodami ką iš tiesų tai reiškia. Tą vakarą iki tobulumo trūko labai nedaug. Tačiau atsižvelgiant į to neįgyvendinimą, nuo tobulumo teskyrė keliolika ilgų kilometrų. Bet su tobulybe visada taip. Tik pagalvok apie ją, apie tai, kad beveik ją turi, beveik gali pajusti ir atsiras spraga, kuri akimirksniu apskries visą pasaulį ir atsidurs kitoje jo pusėje. Todėl apie ją galvoti gali tik tada, kai tai jau įvyko. Visa bėda, kad tai neįvyksta niekada.
Rūkas Juliaus galvoje panašėjo į debesis, kartais palikdamas vietoj savęs žiojėjančią tuštumą. Karčią tuštumą, regis, karčią pačią iš savęs. Tačiau tuštuma negali pasikliauti. Ir šįkart joje plevėsavo atspindys. Veidas. Akys. Lyg jūromis banguoti plaukai. Taip švelniai, jog galėtum laikyti tai rūko pokštavimu. Tačiau tai vyko nebe pirmą kartą. Kaskart mintims nutilus, jo galvoje šmėstelėdavo akys. Akys, kurių nesumaišytum su jokiomis kitomis akimis, tačiau niekada nepajėgtum apibūdinti net jų spalvos. Veidas, kurį matai nesuvokdamas ką matai, tik gal labiau žinodamas, jausdamas, kad tai yra būtent tai. Ir taip tik tada, kai užsimerki..
Julius mėgavosi vaizduotės pokštais ir visada spėliodavo kas ji - toji moteris, kurios veidą jis rėgėdavo užmerktomis akimis.
Kai esi mažas, sugebi debesyse matyti visą pasaulį. Mažais gabalėliais. Žirafas, kepančias blynus ir laivus, dideliais batais. Sugebi netgi tikėti tuo, ką matai, o vėliau - susapnuoti. Tačiau kai užaugi, tai tampa taip sudėtinga. Tavo pasąmonė nemoka pripažinti laivo batų, netoleruoja kepančių žirafų ir šnabžda tau, kaip tai neįmanoma. Ir rodos vis tiek, kad ir ką bedarytum..

Rytas be datų. Iš kažkur seniai..

dangus

Nepadeda.
Kai įsigyveni į tai, kas sekina, truputį užmiršti.
Susirandi traumą ir užsipili nuodų, tyliai kartodamas - pūk.
O laikas kaip ėjo, taip eina. O tu vis dar žodžiuose, esančiuose kažkur giliau, nei laikas.

But nothing, I said nothing can take away these blues
'Cause nothing compares, nothing compares to You

Ir visai nesvarbu, kiek žingsnių, kiek atokvėpių ir kiek akies mirksnių.
Ir visai nesvarbu kokios spalvos, kokie žvilgsniai ir kainos.
Niekas neįpirktų to skaidrumo tavo/mano smilkiniuose.


Kas vakarą - kas rytą vis tais pačiais keliais. Tais pačiais skausmais. Tom pačiom klaidom.
Atsiprašau.

Ir jei viskas ko gali norėti yra pabėgti, tuomet geriau nenorėti. Geriau iš vis nenorėti. Nes niekas niekada nemokės taip pabėgti, būdamas visai čia pat, kaip aš.

Ir aš tikrai nežinau, kodėl debesys visuomet į dešinę. Ir tikrai nežinau kodėl aš ne kartu. Ir tikrai neprašau, nieko neprašau. Nebent pamiršti.
Nes pamiršimas, visų pirma, yra žingsnis liepto link.

Ir jeigu būčiau smilga, ir jeigu jos mokėtų šokti ne tik per audrą, jūs niekuomet nepamirštumėt ką reiškia jausmas, kai pirštai nebepagauna jų vėjyje. Ir niekada nepamirštumėt reginio.
Nes dangus visada yra jausmas.

Ir tebūnie, tik pro autobusų langus..

I'm not living
I'm just killing time

gal

[Carousels in the sky]

Ir galbūt tie maži dalykai, kurie nuspalvina mano gyvenimą laukimu, iš tikrųjų nėra tokie maži, kaip aš vis tikinėju.
Ir galbūt po ilgo ilgo laukimo, vėjai trankys mano langus, o durys vis dar bus atdaros kažkam. Bet horizonte bus tuščia.
Ir galbūt žingsniai, kuriais bėgam yra per greiti, nes niekada iš tikrųjų mes nenorime pabėgti. tik bėgti.
Ir galbūt dar tūkstančius kartų nusisuksiu per petį ir šypsosiuos vaikų akims, nes tik jie sugeba atskirti, kada tikra.
Ir galbūt niekas niekada nebesikeis. Ir visi esantys išeis. Ir visi išėję negrįš. O aš vis dar lauksiu.
Ir galbūt daugiau niekada nebeplėšysiu savęs taip, nes nebebus to jausmo.
Ir galbūt laimės sąvoka nutols, kaip nutolsta plaukiantys laivai, o aš vis dar skaitysiu susigalvotą laimę savo, ašarų pilnuose delnuose.
Ir gal viskas, kas tikra - vieniša. Ir nuostabiausia - pamiršta. Ir galbūt viskas, kas verta - nebegrįštama.
Bet manęs gyventi nemokė.

Mes išmokome būti tokiais, kokiais laikome savo priešus. Ir tik todėl, kad liktumėm stipresni. Nes kažkada kažkas pasakė - išlieka stipriausi.
Ir mes norėjome išlikti. Nes dar nežinojome, ką reiškia gyventi.
Nežinome ir dabar. Užtat branginame laiką. Užtat laukiame neįmanomo. Vėjo su batais, kad būtų ką atsiminti jam nurimus.

O jei tavo paukštis grįžtų pas tave ne savo plunksnomis, ar jį pažintum?
O jei tavo gelė nuvystų, ar vis dar laistytum?
O jei aš numirčiau, ar dar laikytum už rankos?..

the one

Aš esu Misteris Nepalaužiamiasis, kuris palūžta vidutiniškai du kablelis aštuoniolika kartų greičiau nei paprastas individas. Tačiau tai dar nereiškia, kad laikau save nepaprastu. Aš tiesiog esu kitaip viską matantis ir gyvenantis kitų akyse. Tai, ką galvoja aplinkiniai - man nesvarbu. Man svarbu tai, ką jie mato. Lengvai galiu žaisti penkias partijas vienu metu, ir net tai sužinoję, jie pirma prisimins koks aš esu patrauklus, ir tik po to ims mane teisti. Negaliu nutylėti, kad teismas taipogi nesitęs ilgai, nes mano žavesys pakerta kiekvienos teisėjos kojas, ir jų akyse aš vėl šviečiu. Gali vadinti mane žvaigžde, kuri visuomet tau rodys kelią, aš neprieštarausiu. Vakare palinkėsiu labos nakties saldžiausiais kada mano paties sugalvotais žodžiais. Ir tu mane mylėsi. Tačiau man to užteks tik kuriam laikui. Man reikia, kad mane dievintum. Galvotum, svajotum, sapnuotum, atiduotum ir atsiduotum. Ir aš, žinoma, paimsiu. Bet tuomet man atsibosi. Ir aš tapsiu žvaigžde, kuri rodo neteisingą kelią. Tačiau tai ne mano bėda, juk atvirai, jei būtum protavus anksčiau, būtum suvokus, kad visada rodžiau klaidingą kelią. Ir jis vedė į mano spąstus. Bet nekenčiu šito žodžio, tai paverčia mane niekšu. O aš toks nesu. Niekada nemėgau tų, kurios imdavo mane filtruoti. Na žinote, sakyti koks aš esu, kaip elgiuosi ir kuo visa tai baigsis. Imdavau manyti, kad visos jos turi kažkokį bendrą ryšį, kuriuo perspėja viena kita apie Pavojų, tai yra - Mane. Tačiau net jei tai ir vyksta, jos yra pernelyg pažeidžiamos ir ištroškusios šilumos. Ir tai neatima daug laiko. Tik truputis pastangų ir jos vėl manimi tiki. Aš sugebu priversti jas kardinaliai pakeisti nuomonę apie mane. Ir valandėlei galiu laikyti kiekvieną jų vienintele. Tačiau visi žinom istorijas apie vienintelius - tai komedija, kuri niekada nesibaigia. O aš tos komedijos herojus. Leidžiu sau taip manyti, bet tik tuomet, kai esu vienas. Kol jos ieško savo vienintelio, aš turiu keletą vienintelių iš kurių nesunku rinktis. Jos visos turi kažką savito, bet tai tėra prieskonis patiekalui. Ir žinote ką, aš mėgstu įvairovę. O jos, galbūt, taip pat. Dalykas, kuriuo tikriausiai labiausiai didžiuojuosi, yra tas, kad net atsidūrusios vienoje patalpoje su manimi ir keletu mano vienintelių, kiekviena slapta manęs nori, tačiau su konkurentėmis elgiasi lyg niekur nieko. O aš galiu daryti ką noriu. Mano nekalto žvilgsnio akys žudo visą jų orumą. Bet saugodamos jį - jos praranda mane. Arba tampa iššūkiu, kurį vis tiek įveiksiu. Nepalaužiamų man nėra. Nes nepalaužiamasis esu aš. Pagavote? Guosti mane dėl smulkmenų yra vienas tyriausių malonumų, jei kada tai pajustum, žinok, užkibai. Bet tai nereiškia, kad pasaulis sustojo. Tai reiškia, kad dabar tu esi mano vienintelė.

apie sienas

O blogiausia yra tai, kad visos šitos nesąmonės, kaip galiausiai esi priverstas pripažinti, kyla iš paties tavęs. Ir sienos, kurias statai.. jos trukdo tik tau pačiam. Nes niekas kitas nemato jų, ir apie jas nežino. O tu saugai tai, tarsi kokią paslaptį ir tyliai liūdi dėl tvirto jų mūro. Manydamas, o gal greičiau vildamasis, kad kažkas irgi žino, tik nieko nesako..
Bet juk yra pasaulis. Ir jis padalintas lygiai į tiek dalių, kiek užtenka, kad žmonės taip ir nepažintų vieni kitų. Ir kaltas čia ne pasaulis..

Staiga pagauni save, apimtą įsiūčio, arba pavydo. Arba dar kokių nors begalybės kvailų minčių, kurios dažniausiai lankosi tik vaikų galvose. Ir supyksti. Nes kvaila yra tikėtis kažko, prieš tai neįdėjus nė kiek pastangų.
Kvaila yra statytis sienas ir laukti, kol kažkas sugalvos perlipt per jas. Tai tas pats, kaip laukti žvaigždės. Jos visuomet krenta, bet niekuomet nė vienos jų nepagauni. Ir nežinai kur nukrito, žinai tik, kad nukrito.

Ir sakai, kad pasaulis bėga nuo tavęs, tuo tarpu slapstydamas savo pėdsakus, paliktus bėgant nuo jo. Ir sakai, žmonės pamiršo. Bet pirmiau visko, tu pamiršai juos. Ir sakai.. niekam nerūpi. Rūpi. Tik ne tu. Ir ne jie tau.

Ir nejučiom supranti, kad ta tylą vienądien tikrai tave pražudys..

Ir jei kada nustotum su savim kalbėtis. Ir mintyse. Ir ne tik.. Ko gero niekas tau nebe pasakytų, kad elgiesi kvailai. Kad mintis ir vėl užtemdė noras be pagrindo. Instinktas turėti kažką..
Ir net kai ilgai troškęs ramybės, išvažiuoji už miesto, krenti į didelę pievą ir paskęsti tame nuostabiam jausme, žiūrėdamas dangun.. Tuomet tikrai atskris bent vienas sparnuotas padaras, kuris dūzgia, ir tu nesugebėsi užmiršti, kad jo bijai. Ir viskas susidrums. Net jei jis ir neketino tavęs gelti. Nes tu ne gėlė. Imsi ir pabėgsi. Ir nebebus taip nuostabu. Grįši atgal ir suprasi, kad viskas kas tikra, nebūtinai gražu. Ir kad gerai bus tik tada, kai nustosi bijoti.. Ir esmė visai ne bitėse.


Šiuo laiku mano gyvenime nėra nė vieno(s), su kuriuo(a) būnant, jausčiau artumą. Jausčiau tą ploną šilkinį siūlą, kuriuo teka nuoširdumas. pasitikėjimas. Su kuriuo būnant užtektų vėjo ir visiškai nevaržomai galėtumėm kalbėti apie bet ką. Ir skaudžiausia ne tai, kad nėra.. skaudžiausia, kad kažkada buvo.

Ir visa tai, ką aš galvoju. Viskas, ką rašau - dažniausiai garsiai į orą, kai esu viena - netenka prasmės tą pačią akimirką, kai susivokiu, jog aš nenoriu nieko daryti. Ir nenoriu keistis.
Man užtenka minimalių dalykų, kad vėl grįžčiau atgal, iš kur laipinau save jau daugybę kartų.

O kartais aš tikrai norėčiau, kad kas nors pažinotų mane geriau nei aš. Bet tai taip neįmanoma.. ir tas liūdina.
Ir pabėgimas čia nebepadės.

Ir vėl tas noras. Prisiekiu, jei tik turėčiau, aš tikrai.. Vien tam, kad užgožtų dūmai. Ir tai ko gero būtų vienintelis tikras, apčiuopiamas ir užuodžiamas dalykas, kuriame aš skęstu..

apie juos

You are still a whisper on my lips.. A feeling at my fingertips..

That's pulling at my skin..

Viskas kyla. ir Leidžiasi.. Kyla[?].

Aš turiu namuose tokį stalčiuką, kuriame visad tūno krūva prisiminimų. Ir paniškai bijau, kaskart, jį atidaryti. Bet kartais rankos negirdi ką joms sakai. Kartais..

Žvilgsnis sustoja ties juoda knygute, užrištą juodu storu kaspinu, pilna ryškių, netuščių puslapių.
Verčiu lapus, šypsausi.. Ir atsimenu kaip tai varčiau pirmą kartą.. Traukinyje, riedant namo.. Jiems miegant. Ir kaip viduje buvo gera. Ir kaip šviesu.
Verčiu lapus, ir.. ilgiuosi. Ne ne tik Jo. Visko. Užtenka perskaityti žodį, taikliai lipintą tarp daugelio kitų, ir aš matau mūsų vasaras. Mūsų vakarus. Mūsų svajones.. norus.. aš matau MUS.
Ko, matyt, jau nebėr.
Ne, nesakykit. Aš žinau. Tai ne Jūs. Tai galbūt aš. O galbūt laikas.. Mes einam į skirtingas puses.
O aš visad buvau linkusi bėgti šalin ne tuo pačiu metu kaip ir Jūs.
Taip nutinka. Nes žmonės skirtingi. Tokie skirtingi..

Ir galbūt dar niekada nesijaučiau taip. Galbūt dar niekada..
Bet juk geriau turėti ir prarasti, nei neturėti iš vis, tiesa?

Žinau tik, kad aš ne čia. Ne ten. Kitur, nei Jūs. Ar tai blogai? Nežinau.
Žinau tik, kad bijau.
O labiausiai aš bijojau baimės..
Žmonės, kuriais nebepasitikiu. Žmonės, kuriais noriu pasitikėti.
Prisiminimai.

Days go by and still I think of you..

Days when I couldn't live my life without you.

Lūpų susilietimai. Ir tas žvilgsnis. Tos akys dar kartais žiūri į mane.. Ypač tada, kai bijau. Saugo?. Taip, aš tikrai moku išsigalvoti daugybes dalyku. Moku sau meluoti. Moku meluoti kitiems..

Svarbiausia yra tai, kad aš nežinau kas iš tikrųjų vyksta. Ir kas ne.
Aš nepažįstu. Nei jų. Nei Jūsų, ypač Jūsų. Nei savęs, tikriausiai.


O žinai, juk tu žinai.. kad labiau už viską norėčiau, kad Jis tiesiog būtų ir Jam rūpėtų. Kad tyliai nusivestų mane ten, kur saulė leidžiasi daugybę kartų per parą, ir papasakotų, ką reiškia gyventi.

Ar aš išaugsiu? Taip. Juk išaugama viskas.. Tai tiesiog užgaida, kuri taip ir liko užgaida.. su truputėliu jausmų. Užgaida, kurios link, žengtas buvo tik vienas žingsnis..
Nes aš visada bėgu, kai bijau..

Days when I couldn't live my life without You..

Visą amžių.
prie kojų. .





Juokas per ašaras, mielieji. Juokas, kupinas skausmu įsirėžusio sarkazmo.
Nežinau ar dar kas gali būti sveikiau nestabiliai psichikai, šeštą valandą vakaro. Užsidarius nuo viso pasaulio.
Ir vis gi, tas juokas nuoširdus.


Ir gyvenam toliau. Taip, kaip mokam.
Aš niekada nemokėjau paklausti...

lyjant

Atsimeni, kai būdamas mažas, mėginai pasiekti palangę, kad užsilipęs ant jos, galėtum skaičiuoti lietaus lašiukus, krintančius į balas?
Ar atsimeni, kaip pykdavai ant mamos, kuri neleisdavo lietui lyjant žaisti lauke?
O kai tą vakarą taip smarkiai lijo ir tu, negalėdamas savęs sulaikyti, ėjai tomis plaukiančiomis gatvėmis lydamas, rodos, stipriau nei lietus. Ar atsimeni?

[užgroja simple plan - everytime]

Ir visuomet, visuomet, atrodydavo, kad lietus yra tam, kad pats galėtum lyti. Tam, kad paliestų tave lyg mažą augalėlį, ir įkvėptų vėl gyventi. Tam, kad vėl pajustum..
Ir visada šypsena tik pro liūdesio nukamuotą veidą.
Galbūt kažkas nebe taip. O gal viskas vis dar niekaip..

Vaikščioti gatvėmis, kiaurai šlapiomis pėdomis ir skėčiu, pro kurį lyja kiaurai, kol nebeliks žmonių. Tyliai šokinėti per balas, klausantis lietaus barbenimo į įtemptą medžiagą. Būti vienintelei, kuri neskuba. Būti vienintelei, kuri leidžia savo pėdoms šlapti. Vienintelei, kuri šypsos. Kuri 'netyčia' leidžia vėjui nupūsti skėtį tam, kad pajustų lietų ant veido. O taip.taip. Banalu. 'Ak'. Juk tai tik lietus, sakysit.
Bet esmė ne lietus. Ne šlapios kojos. Ne visiškai tuščios savo senamiesčio nenuosavos gatvės. Ir visai ne varvantis nesavo nuosavas skėtis. Ir visai ne aš. Ir ne penktadienio vakaras.

Jausmas.

[Jieva - takelis.]


Šiandien aš turiu daugybe meilės kažkam, ko galbūt niekad nepažinojau.. galbūt nepažįstu.. galbūt niekada nepažinsiu.. jau nebepažinsiu.. taip ir nepažinsiu..
Šypsaus dangun, prie savo lango, tikėdama, kad manoji žvaigždė, lyg saulės zuikutį - mano šypsnį, atspindi Jam. Vien todėl, kad Jis yra. Kažkur toli toli.. todėl, kad vis dar reiškia.
Nostalgiškai.

Lyja.



O tą akimirką, kai jie krito žemyn, tūkstančiai baltų lengvučių gervių, kilo aukštyn..

žvaigždės

"..Tik tada, kai yra pakankamai tamsu, gali matyti žvaigždes.."

Vadinasi, danguje buvo per šviesu. Ir tai vis debesys.
Bet jei nematai, nereiškia kad jų nėra.
Jie irgi slepiasi debesyse. Ir saugo gatvės žibintus. Nežinau kodėl saugo. Gal bijo tamsos.. o gal varnų.
Ir kai nematai, žinok, visada turi akis, kuriomis gali užsimerkti. Ir matyti begalybę taip aiškiai, kaip niekas negalėtų nupiešti. Net jei ir pieštų gyvenimu.
Ir gali sugalvoti. Jei nežinai, visada gali sugalvoti.

Susikursiu savo žvaigždyną. Dar vieną. Daugybė jų apgyventa, ir visi jie - tikri.
Jei tu nematai, vadinasi, niekada negyvenai manimi. su manimi. nesiklausei. O tau ir nereikia.
Akys yra tam, kad užsimerkti.

Rytoj sukursiu žvaigždyną. O tada vaiką, nusileidusį iš jo.
Žvaigždžių vaiką. Šalia upės. Nežinau kodėl. Gal, kad atsispindėdamos upėje, jos šoka.

Taip, aš vis dar apie žvaigždes. Naktyse. Lubose. Lūpose..

Jei mokėčiau, nusimegzčiau žvaigždyną iš siūlų, kurie vadinasi 'švelnumas'.
Keista, bet net ir moteriškės maximose nežinojo, kur man tokių ieškoti.

20070508

Kai šįryt lijo, kiekvienoje baloje mačiau save. Mačiau, kaip tirpstu į jas ir leidžiuosi ištaškoma tų, mažo berniuko botų, kurie, užmauti ant jo mažų kojų, įšoko į ją be jokio rūpesčio.

Jei šiandien turėčiau sparnus, aš nekilčiau. Net jei tai reikštų, kad nebekilsiu iš vis.


Prisiminiau, kad kažkur viduje turiu kortas, kurios visada man pranašauja laimę.

Tik vienišas žmogus gali patirti tikra laimę. "Vienišas" -
reiškia atskirtas nuo to, kas daro nelaimingu. "Vienišas" reiškia
atskirtas nuo nelaimės priežasčių ir pasilikęs vienumoje su laime.

Ir tik per jų tiesas, aš vis dar tikiu burtais.


Norėčiau savo kambary auginti Baltąjį Oleandrą. Mane visada traukė saugus pavojus. Pavojus, apie kurio egzistavimą aš žinau, ir net jaučiu kuomet jis taps nebevaldomu. Tas jausmas, kuomet gali matyti jį pražystant ir pradedant nuodyti tave ir tavo naivų susikurtą tikėjimą apie tai, jog viskas bus gerai. Aš vis dar turiu galvoje pavojų.


...Sakydavo, kad mano akyse begalybė. Sakydavo, kad jose nėra išėjimo, ir niekada nebuvo, nebent ašaromis. Tą naktį niekas jų jau nebestabdė..


Šiandien mėginau pažiūrėti bent vienam jų į akis. Tų, kuriuos visuomenė laiko šiukšlėmis, kurių visi vengia. Visi, įskaitant ir mane. Kurie nekvepia, nesišukuoja, ir jau nežinia kiek metų neturėjo naujų batų, nebekalbant net apie jų galimą kokybę. Kurie dar po keleto savo egzistavimo mėnesių žudys balandžius, kad nemirtų. O dar vėliau ir žmones. Galbūt, kad apsaugotų nuo tokio, kaip ir jų, likimo. Tačiau niekas to nesupras.
Bet žvilgsnio pagaut man nepavyko, nes kiekvieno jų akys vis krypdavo kur nors šalin, arba droviai leisdavosi žemėn. Galvojau kuo jie buvo prieš tai, apie ką svajodavo maži. Galvojau, ką turi padaryti žmogus, kad šitaip nu[si]baustų.
Bet tas galvojimas niekur nenuvedė.



Kalbant būtuoju:

Paranoid: Very High
Schizoid: Very High
Schizotypal: Very High
Antisocial: Low
Borderline: Moderate
Histrionic: Moderate
Narcissistic: High
Avoidant: High
Dependent: Very High
Obsessive-Compulsive: High



I know. There's a wall.
And me. Behind that wall.

apie

...pagriebė man už rankos, truktelėjo ir pagavęs mano žvilgsnį, lėtai ištarė - gerai pagalvok prieš skrisdama į saulę. Ir tai buvo kur kas aiškiau, nei kitų žodžiai, kuriais jie mėgino mane sulaikyti. Ir tai buvo taip taiklu, taip taiklu, kad net krūptelėjau, apimta nesutramdomo nerimo. Tačiau pakako vos keleto sekundžių, kad veide vėl šmėstelėtų šypsena, maištaujanti prieš visas, net ir gero man linkėjusių, akis. Tvirti jo pirštai, lyg paskutinį kart stabdant, nuslydo mano palto rankove. Jo žvilgsnis buvo užlietas baime. Tokia skaisčia, kad norėjosi jų blizgėjimą pasiimt su savim. Šypsojausi toms akims ir nusisukdama sušukau, kad parnešiu jam Saulėgrąžą nuo pačios Saulės. Tuomet trumpam stabtelėjau, įsidėmėjau jo akių baimės spalvą ir pasakiau, kad tai bus tikra. Tikriau už visą pasaulį. Jo lūpų kampučiai net nesujudėjo, nustebau. Tai buvo ne be tas žmogus, kuriam vakarais dainuodavau apie jūrą. Jo akyse švietė baimė ir kažkodėl nuliūdau, kad būtent toji šviesa nedega mano juodo ir purvino tunelio gale. Keista, bet vienintelis žmogus, pas kurį norėčiau atbėgti iš toli toli, visiškai uždususi, pametusi viską, ką tik gali turėti žmogus, ir nukristi prie kojų, yra jis. Niekada jam to nesakiau, nes man niekuomet nereikėdavo nieko jam sakyti. Jis ir taip viską žinodavo. Nežinau kaip ir iš kur. Sakydavo, kad mano akys yra laikas. O laike lieka žymės apie viską. Nors vėliau, prieštaraudamas pats sau, sakydavo, kad laikas tik palieka žymes mūsų gyvenimuose. Lyg akmenukus, kurie po kurio laiko išnyksta, ir tu nebeturi kelio atgal. Kartais, kai sėdėdavom prie fontanėlio miesto pakraščio parke, paklausdavau jo, kaip aš jaučiuosi. Ir jis visuomet pasakydavo taip teisingai.. Nors galbūt taip yra todėl, kad juo aš tikiu. Tikiu ir tuo, ką jis sako ar daro. Aš tikiu šviesa jo akyse, net jei šįkart ta šviesa ir buvo begalinė baimė. Tas žmogus sugebėdavo juokdamasis iš manęs paguosti taip, kaip nė vienas kitas padaras žemėje. Taip, jis buvo mano gyvenimo ramstis, tačiau visi augalėliai praauga lazdeles, kuriomis dar maži buvo paramstyti. Manau, kad atėjo ir mano laikas.

nieko rimto

Ir sakykit ką norit, net ir tai, jog šiandien penktadienis, tačiau žmonės visada ateina tada, kai jų nereikia. Taip, skamba nemaloniai, bet tokia tiesa. Kuomet viskas, ko trokšti, bet galbūt šiek tiek prisibijai, yra skirti laiko sau. Tiesiog sau.. ir tebūnie tai kritimas, išsekimas, bėgimas nuo savęs, savęs žalojimas fiziškai ar emociškai ir dar daugybė galimų variantų. Tuomet jie ateina ir sako, kad jiems reikia pagalbos.. O tu, springdamas viduje užtildyta ironija, sakaisi ne visai turintis laiko kažkam. Nors iš tikrųjų tas laikas eina pievom, nei jiems, nei tau. Nes prisibijai atsijungti nuo išorinių dirgiklių. Bijai užsirakint ir nusiplikyt liežuvio galą karšta karšta arbata. Bijai pravirkti, kai to taip labai reikia, nes nežinai, ar pajėgsi sustoti.. Ir sakykit, kas trukdo pasakyti kaip jautiesi ir paprašyti pagalbos? O kas tokiu atveju galėtų padėti? Kas?..
Ir pasijauti tuomet reikalingas per prievartą, ir dėlioji viską į savo vietas, kol sudėlioji iki skardžio. Nuo kurio ketinant tau šokti, prieš akis išdygsta savižudis. O tu, vietoj to, kad šokti kartu, vediesi jį valgyti ledų ir paslapčiom svajoji apie skardį.. ir viskas tik todėl, kad nori būti vienintelis, tą akimirką jaučiantis laisvojo kritimo jėgą.
Žmonės keisti. Bet ne labiau, nei aš.

slėgti

ir atrodo, juk tai tos dienos, tos naktys.. kai tyliai, niekam nematant, parodai pasauliui liežuvį ir elgiesi taip, kaip nekenti elgtis.. nors galbūt iš tikrųjų mėgsti. ir gyveni taip, kaip niekam nepatinka. tikriausiai tik todėl tai ir tampa taip malonu.. ir nesigręži atgal. ir užmiršti veidus. akis. įvykius. praeitį, kurią taip ilgai dėliojai.. o tada uždarai duris ir imi klykti tuštumai, kad nekenti jos už tai, kad ji tiesiog yra. kad egzistuoja viduje ir neleidžia šviesti. kad smaugia tave kaskart atrodo vis labiau, o nėra net randų, kad kažkam parodyti.. ir paprašyti pagalbos. nes tai tas žodis, kuris užstringa gerklėj. ir nors numirt su juo.
ir atrodo, juk viskas iš tikrųjų taip greit. ir taip be pagrindo.. ir visiški vėjai. nebesusigaudai savy. nebesusigaudai laike. nebesusigaudai juose.. o ką jie? atrodo, juk jei būtų.. ateitų ir pasakytų. egoizmas, vėl. gal jau gana? bet riba tokia plona.. ir laikas vis greityn. ir tada supranti, kad tau to reikia kasdien.. ir vis labiau. ir kad to reikėjo amžinai. o tada vėl uždarai duris ir klyki, kol be proto įsiskauda gerklę. rėki, kad nebemoki gyventi. kad nebemoki pamiršti, kad skaičiuoji mėnesius, su viltim, kad visa tai baigsis.. tačiau tai nesiliauja. tai tiesiog nesiliauja.. ir užstringi ties dar vienu slenksčiu. link realybės.
viskas ką matai tėra atvaizdas stikle.. tavo paties atvaizdas.. ir tuščios akys. ir viskas ką darai tėra mėginimas būti laimingu.. mėginimas būti žmogumi. tiesiog tokiu, kaip kiti.. mintyse ima aidėti "pabėgti" vis dažniau. ir visur. iš visų pusių.. lyg ženklas, lyg skaičiai. lyg.. ir supranti, kad visos tavo mintys yra įtakotos.. ir ko gero nė viena negimė tiesiog iš savęs.. tik todėl, kad norėjo gimti..
atrodo, kad viskas ko iš tikrųjų trokšti, tai nuleisti rankas.. arba įgyti valią.
skauda pėdas. be proto skauda pėdas. o vakarais galvoji apie jas. apie pėdas, kurios spindi vitražais. savo pėdas..

aš bijau laiko. nes jis per greit eina.
bijau žmonių, nes jų nepažįstu.
bijau savęs, nes pažįstu pernelyg gerai.
bijau oro, nes dusina.
bijau. aš tiesiog bijau. vienatvės..? nemokėjimo suprasti. surasti. išgirsti.. prabilti..
o jei.. jei.. taip liks visam?. surakintos rankos. užmerktos akys.
o jei aš niekad nebegalėsiu užmiršti.
o jei man tiesiog reikia išeiti iš ten. kur viskas vis dar kvepia.. lyg būtų vakar.
o jei amžinai gyvensiu vos keliom minutėm laimės. ir blėstančiu veidu mintyse..
o jei amžinai bėgsiu.. pas tuos, kurie bėga nuo manęs..
o jei....

ir vėl tampi penkerių.. ir krenti ant kelių, užsidengi delnais veidą ir verki. taip garsiai ir nuoširdžiai. iš baimės.. baimės dėl savęs.. iš begalinės baimės.
ir taip nori, kad kas nors pasirūpintų. pasisodintų ant kelių, paglostytų nugarą, apkabintų ir ką nors pasakytų. ką nors..

ir man atrodo, vieną dieną tyla mane pribaigs.

supratimas, kaip visa tai beprasmiška. metai. dar vieni metai.. o kas tada?
"tu per daug galvoji"
ir labiau už viską širdis dega troškimu pasiųsti viską taip giliai velniop..

aš esu taip žemai. taip žemai..
(minutė ir šešiolika sekundžių negalėjimo rašyti toliau.išsiliejusi klavietūra)
wake me up, when everything ends..

dangus toks didelis. o tu esi vienas mažas taškelis, kuriam nelemta jo pasiekti..

apkandžioti krumpliai.
they will never love you like i do.. jei tai iš viso buvo tai. niekada.. nes niekas daugiau nesugeba taip freakiškai jausti.
aš sergu. ir šitie žodžiai dabar skauda taip, kaip dar niekada..
aš labai sergu.


išjungi šviesas, bet žvaigždžių vis tiek nematyti.. nejaugi, dar nepakankamai tamsu?!
susirieti į kamuoliuką kambario kampe ir stebi mėnulį. per pilnatį jis labai gražus.. vis tikėdamasi.. kad tai dėl to.
atsidarai langą ir drebėdama iš šalčio lauki to vienintelio.. gaivaus oro gūsio..
o dangus toks didelis..

punktais

Filmas - "The Wind That Shakes The Barley". Po paskutinės užsklandos, vaizdai vis dar gyvi vos užmerkus akis. Galbūt pernelyg įsijaučiau. Įrašau į geriausių sąrašą.

Daina - Saulius Mykolaitis - Debesys. Galbūt balsas neskamba itin švariai. galbūt neatrodo taip tobula, kaip galėtų/turėtų būti, bet atrodo tikra. kai gumulas stovi gerklėj, ir tu nebepasieki tos viršutinės natos..

Įvykis - Melejonai metų atgal. Rimtai. Parkelis nebebėr toks baisus, kaip buvo. Bet mes ištisai pliurpėm. Kaip malalietkos. Bijau pagalvot kiek ten būtumėm sėdėję, jei būtumėm užsipirkę sėmkų. Bet už prisiminimus. Už praeitis. Už neatsiminimus ir begalybę kitų blevyzgojimų. Pa, mergytės brangios.

Naujiena - Rytoj einu pirkti bilieto į Placebo koncertą. Taip aš viena iš tos tūkstantinės minios, kurie nenori praleisti šios progos. Ačiū, mam.

Dvejonė - Noriu sėdimo bilieto, tačiau tie, kurie žadėjo eit, ima stovimus. Vienai neįdomu. O gal vis gi nenorėsiu pavargt , ir gal nieks manęs ten nesutryps (think).

Nelaimė - Išvažiuoju penktadienį. O taip siaubingai noriu į jazz'us.

Citata - Debesys. baltu smėliu į akis.

Nuosprendis - Man reikia užsimiršimo. Tikrai.


Pastebėjimas - Namai ir vėl ryja mano nuotaiką ir energiją. Atrodo, maksimaliu greičiu.

off

Ne. Tikrai. Juk sakau, kad man viskas gerai.
Tik užsikirtinėja žodžiai, o dar dažniau mintys.
Susimėčiau tarp datų. Ne tik istorijos. Ir tarp savo.
Nežinau kas buvo pirmiau. Ir kas dėl to kaltas.
Vis vaidenasi, kad ant stalo liejasi arbata. Vienas puodelis čia, kitas ten. O man nusisukus, dar vienas išsilieja už nugaros, lyg slapstydamasis, lyg tyčia.
Bet ant stalo nebuvo nė vieno puodelio arbatos.

Dienomis gyvenu prie įjungtos lempos, lyg ji būtų mano gyvybę palaikantis aparatas. Neskaičiuoju varnų. Bijau, kad kažkam užėjus į mano kambarį numirsiu iš gėdos. Ir šaukdama - jie pamatė! dabar jie viską žino! išbėgsiu pro duris. Blogiausia yra ne tai, kad išbėgsiu, blogiausia tai, kad teks grįžti. Pažiūrėti į akis jiems ir pasakyti - aš truputėlį sergu. dar. O ar kas nors kada nors patikėtų, kad pasveiksiu?.
Reikėtų tai pakeisti. Paslėpti įkalčius į stalčius, kuriuose jau niekas nebetelpa. Mano visos spintos ir spintelės pilnos prisiminimų. Pilnos galvojimų. Eilių. Dainų, nė kart nepadainuotų iš tikro. Pilnos praeities, kuri net nepriklausė man. Aš ją susigalvojau, kad pateisinčiau visas savo ligas. Prieš pačią save.
Ir sunku man tikrai ne dėl tam tikrų dalykų. Ir sunku tikrai ne todėl, kad ir vėl kas naktį tai sapnuoju. Sunku dėl to, kad negaliu kitaip. Man tai ima patikti. Grįžtu ten, iš kur kadais bėgau. Ir taip džiaugiausi pabėgus.
Aš kariauju prieš save. Prieš viską, kas man žada ateitį ar kažką gero.
Aš kovoju prieš gyvenimą, nes jis neleidžia jo gyventi taip, kaip noriu aš.

Aš esu garsas.
Mažas šaižus garsas. Įšokdamas į kiekvieno jūsų ausį, aš atnešu nekantrumą ir begalinį erzinimą. Suparalyžuoju kojas ir priverčiu jus kaip niekad gerai girdėti. Mane. Garsą.
Lyg tūkstančiai žadintuvų vienu metu, kartu su desperatišku sekundinės laikrodžio rodyklės tiksėjimu. Įtemptomis jūsų gyvenimo sekundėmis.. lyg lynu. Nors niekuomet nemokėjau laikyti ligsvaros. Einu.
Kojų padais kutendama jūsų kantrybę. Ir laukdama trūkio.
Kuomet viskas per 1/10 sekundės sugeba išnykti. Paliekant aiškius įrodymus apie savo buvimą.
Aš esu garsas.
Ir tik kurtieji gali manęs negirdėti.
Bet jiems aš būsiu šviesa. Ta, kuri apakina. Ta, kuri užtemdo.
Kodėl?
Kadaise man sakė, kad nebūna kvailų klausimų. Ir aš visuomet tuo abejojau.

Aš lyg garas. Mažas garas. Pakylantis su dideliu noru kažkam suteikti malonumą. Ir išnykstantis nepastebėtas, nesugautas, neužfiksuotas, nepamėgtas.. Daugybėje kiekvieno jūsų puodelių.

Aš esu gėlė, kuri kiekvienai rankai, norinčiai ją išsaugoti įkanda be pasigailėjimo.
Kodėl?

Nes ne visada turiu kantrybės..

jausti

tokiomis naktimis kaip ši, kaip jau praėjusi ir galbūt kaip ir būsianti.. tokiomis naktimis vis dar jaučiu mažą šiurpuliuką. matyt, nuo šalto vėjo, kuris pūsteli susivėlusion galvelėn. ir gera.
ir tuomet visai nesvarbu nei kuria koja ryte išlipsi iš lovos, nei koks vėjas bus ryte. nes tuomet jis nebebūna tas. tuomet būna kitaip. ir aš žinau, kad tu supranti, ką aš mėginu pasakyti. nes tu irgi tai jauti.
ir prieš išjungdama šviesas, aš visada apsidairau, paslapčiom nusišypsau ir sužadinusi katino smalsumą, išjungiu jas. o tada krentu ir ilgai skaičiuoju atmerktomis akimis.. skaičiuoju tavo šypsenas, kurias dar atsimenu. skaičiuoju savo vardą, tartą tavo lūpomis.. skaičiuoju kiek žingsnių tąkart nuvedė į prarają. tuomet stipriai užmerkiu akis ir užmiegu. visad tik nubėgus vienam takeliui tavęs mano skruostu. ir kitą naktį skaičiuoti bus mažiau..

aš tikriausiai dar nesu sugadinta gyvenimo. o galbūt jau pergadinta.
aš vis nesugebu taip, kaip kiti. juk ir jie be proto skirtingi. bet visi kalba vienodai.. visi mąsto vienodai. ir aš jų nesuprantu. nebesuprantu.
ir man baisu. šlykštu. man nepatinka. gal niekad nepatiko. aš nenoriu šitaip. aš nenoriu kaip jie. ne. nes ne tame gyvenimas. ne tame laimė. ne tame šėliojimas, po galais. man - ne tame..
ir aš mielai praleisčiau dienas dielėj pievoj, tarp smilgų ir žiūrėčiau į ežerą arba dangų. o vasarai pasibaigus, galėčiau papasakoti kokiomis dienomis jie būna gražiausiai. ir ne, visai ne tai, ką jūs galvojat. ne naktimis, juk tada labai prastai matosi. tada gražiausios žvaigždės. šypteliu ir grįžtu į savo rojų.
galbūt, sakysite, per saldžiai, šįkart. atsiprašyčiau, jei sugalvočiau kodėl turėčiau tai padaryti. bet taip dabar jaučiu.
taip, aš degu neapykanta ir šleikštuliui pasauliui, kurį jie gyvena aplink mane. ir jaučiu silpnybę vasariškam pavasariui. kuomet norisi basomis lakstyti paskui jūrą. ir ką nors pavaišinti ledais. bet.
tada suprantu, kad be tavęs, ko gero, nėra to žmogaus, kuris derėtų. prie oro, prie mano minčių. prie idėjų. daugybės idėjų. ir lakstymo paskui jūrą. prie juoko ir tylos. kurie tarpusavy susišaukia taip puikiai, kad niekad nebūtum pagalvojęs. bet tu.. tu niekada neiškeistum savo laiko į manąjį. juk tiesa?a?. juk viskas prarasta.
ne, negalvok.
aš gyvenu. kaip matai. gyvenu taip, kaip noriu. ir man gera. ir man nereikia jokių kitų žmonių. o tu žinai, kad visada esi su manim?.
aš pasveiksiu. tikrai. migdyk savo sąžinės balsą..
tiesiog kitaip ta laimė nebūtu it cukraus vata. ir neliptų taip pirštai prie kiekvieno tavo prisiminimo..
tiesiog.. tu esi mano laimė. ir man patinka gyventi tavimi. ir man patinka, kad esi toli..toli toli.. taip toli, kad net vėju nesusišauki.

tikriausiai vadintum mane beprote, žinodamas, ką išdarinėju su savo gyvenimu. bet man patinka. kaip ir patinka tyliai juoktis prieš pravirkstant.
aš vis dar esu vaikas. ir galbūt tai yra tai, dėl ko tavęs niekuomet nebuvo čia. bet leisk man užaugti.. ir leisk. leisk kada nors trumpam sugrįžti. nesuksiu laikrodžių atgal. aš tik visada svajojau paimt tave už rankos.

mane augina naivumas. matai?.
ir aš vaikštau stogų atbrailom. ir man vis tiek ar krisiu. nes jei kristi, tai tik iš labai aukštai.
ar galiu tavimi gyventi?.
tik kol užaugsiu. tik kol..



žmogui visada reikia kažko, nuo ko jis galėtų priklausyti..

apie ateitį

Ir kiekvieną vakarą/dieną/rytą/naktį grįžus į savus namus, giliai atsikvėpus ir pažiūrėjus pro langą, pro kurį matosi tik pilka didelė dėmė ir keletas medžių, sugrįžta tas jausmas. Galvodavau, kad jis priklauso šitiems namams, bet pasirodo ne. Jis priklauso man.. Nežinojimo jausmas. Persmelktas baimės, pykčio, nenorėjimo, neapykantos, netikėjimo.. Saldžiai ironiškas. Lyg būtų koks naminis gnomas, besityčiojantis iš visko, apie ką išdrįstu pagalvoti. Nusodinantis žemyn bet kokias svajones, bet kokias viltis ir tikėjimą ateitim. Tiesa pasakius, ateities aš nematau. Ir net neįsivaizduoju. Kad ir kaip besistengčiau. Praraja?Pelkė? Nežinau. Nenoriu žinoti.
Kuo aš būsiu užaugus? Gal geriausia nebūti iš vis. Aš neturiu ateities. Aš neturiu perspektyvų. Aš neturiu vizijos. Neturiu svajonės. Net paprasčiausio noro neturiu. Ir nieko neišmanau. Ir nežinau ką norėčiau išmanyti dar, apart to, kokios man galimybės įstoti vienur ar kitur, ir kokios galimybės baigus tai. Kokios galimos profesijos, specializacijos, darbas.. Aš net nemoku susirasti informacijos apie tai, tokios, kokios man reikia. Patogios. Bet svarbiausia - pateisinančios mano lūkesčius. Tai svarbiausia.. ir to, ko gero, nėra.
Ir po kiekvieno gilaus atodūsio seka tūkstančiai minčių, kurių nebesugebu pagauti. Ir atrodo, kad viskas, ką dar sugebu, tėra sėdėjimas vakarais namie, su katinu, ir verkšlenimas sau dėl savo beviltiškumo. Dėl neturėjimo valios. Ir labiausiai - noro. Noro niekam. Nesugebėjimo stengtis. Ir savęs atidavimo visiškai neteisinga linkme. Ir tada aš sustoju gyventi. Ir laikas nueina velniop su visa mano ateitim. Nes aš pati tai pasirenku.
Ir nugrimzdu tarp tuščių blokų, kuriuose kažkada gyveno svetimų žmonių istorijos. Žiūriu į juos, ir jaučiu, kad vienądien ir mano istorija išnyks taip lengvai, lyg niekad nebūtų buvus. Bet ar gali būt kitaip. Ar gali žmogus pasiekti kažką, visiškai nesistengdamas ir neturėdamas jokių tlentų bei gabumų. Galintis tik kalbėti visiškas nesąmones atseit protingai iškreiptu veidu, pasakojantis kitiems ką jie turėtų daryti ir kaip gyventi, pats tuo tarpu nykstantis pats iš savęs. Ir visom įmanomom priemonėm besipriešinantis norui. Norui turėti, norui mylėti.. Be jokio reikėjimo. Šeimos. Draugų. Pinigų. Tolių. Jausmų. Potyrių. Kelionių.. Be jokio reikėjimo žmogaus. Nes nemokėčiau dabar jo priimti ir įsileisti. O tikriausiai niekada ir nemokėjau. Ir tai buvo priežastis. Bet kažkada aš norėjau mokėti..
Ir tuomet prasideda ėjimas atgal, visiškai neatsižvelgiant į tai, kad praeities nėra. Dabarčiai smilkstant tiesiai prieš akis..
O tokiomis naktimis visada norisi kristi ant grindų ir stipriai suspausti kumščius. Kovojant su gnomu savyje, bet nenorint laimėti. Tiesa yra ta, kad savęs nepakeisi, nes tai pernelyg sudėtinga. Tu tiesiog gyveni. Ir nežinai kam ir kodėl. Žinai, kad nesi vertas to, ką turi ir nesupranti, kodėl tavo vardas vis dar linksniuojamas kitų lūpose.
"Ir viskas, ką turi, tėra dabartis." Kitaip tariant - niekas.
Švelnus mažas niekas.
Visos naktys atiduotos niekam. Tam pačiam. Ir mintims apie jį. Ir apie ateitį, kurios nebus. Nes ji toliau už rytojų.
Ko gero, aš tik norėčiau izioliacine juosta apsijuost savo erdvę ir priverst save norėti kažko daugiau. Bent truputį daugiau.
Tai niekada netrukdavo taip ilgai.
Kuo aš būsiu užaugus? O kada aš užaugsiu? O ar būsiu iš vis?..
O ar visa tai kada nors baigsis??.
Nėra ateities. Nėra ateities.. Aš jos neturiu ir tiek.
Čia visai kaip turėti brolį ar sesę. Visi vaikai turi tėvus. Bet ne visi turi brolį ar sesę..
Taip. Taip yra būtent dėl to, kad ateitį kuriame PATYS.

[18 minučių stebint mirksintį žymeklį dar vienos, tuščios eilutės pradžioje..]

isn't it ironic?

Tik kai visiškai nebelieka saulės, kuri šildytų, supranti, kad vis dėl to tavo viduj jau pavasaris ir ima jo reikėti aplink.

Tik tada, kai pagaliau pajunti norą kažką pakeisti, visos, prieš tai akis draskiusios galimybės išnyksta, ir lieki taip pat.

Tik susiruošus vakarą nugyventi taip, kaip gyveni nedažnai, bet vis galvoji, jog būtų tobula.. Pati viską sugadini ir suvoki, kad nereikia tau to, kad jaustumeis laiminga.

Tik apsvaigus nuo vyno, susivoki, kad iš tikrųjų apsvaigai nuo minčių. O vyno, matyt, niekada taip itin ir nemėgai.

Tik, kai nurimusi, apsiklojusi šilta antklode, šypsaisi, žiūri vieną geriausių, pasirodo matytų, filmų, glostai katiną ir jausdama, kaip jis pasimėgaudamas murkia, pagalvoji, kad nereikia tau jokio kito vyro.. Jis ima ir apkandžioja tau ranką, kiek galėdamas.



Bet vis dėl to tai varo iš proto. Tikrąja tų žodžių prasme.
Aš dievinu tokį gyvenimą. Visiškai vieną. Tebūnie ir vienišą, kitaip juk nebūtų įmanoma.

Ir atrodo susprogtum iš noro surūkyti vieną vienintelę cigaretę, galbūt tik tam, kad iš naujo įkvėptum šviežio oro auštant, neatsižvelgiant į tai, kad niekada to nedarai. Ir nekenti dūmų kvapo.

Bet šiąnakt aš galiu dainuoti.
Ir dėlioti mintis tokiu rišlumu, kokiu tik norisi, žinodama, kad kažkas tai skaitys, bet tikriausiai niekas nesupras taip, kaip tai turėtų būti suprasta.

O tada tyliai nusisuks į langą ir pagalvos - o kiek porų šią akimirką patiria orgazmą?

:}

žodžiai

They say it's true - something's not right.
They laugh at you. Hurting all the time and you just dont know why.
Destined to lose. It's not right.
What can you do. All you do is fight and you lose your insides..

This is the last time.[?]


Niekada neįsimylėti.
Niekada neleisti niekam įsimylėti tavęs.
Niekada negyventi jausmais.
Netikėti stebuklais.
Negyventi svajonėmis.
Neatsiduoti norams.
Nepasikliauti niekuo, tik pačiu savimi.
Niekada neišsipasakoti.
Niekada nenusižeminti.
Niekada neprašyti.
Neleisti niekam lipti tau ant galvos.
Nesiaukoti.
Nedvejoti.
Nešvaistyti laiko.
Nesudaryti aplinkiniams teisingos nuomonės.
Likti paslaptimi.
Nepaskęsti viešume.
Gyventi sau. Ir turėti gerą gyvenimą.

Meilė žlugdo žmones, nes jie nemoka su ja tvarkytis. Tas atima daug laiko. Neverta.
Žmonės, sekiojantys iš paskos, atima gerą energiją. Norėdami įtraukti tave į savo gyvenimus, jie trina tavąjį, dažnai per prievartą.
Jausmai pernelyg laikinas dalykas. Jie priverčia daryti dalykus, dėl kurių vėliau gailiesi. Jausmų nevaldymas - silpnybė.
Stebuklų nebūna. Stebuklas - iliuzija. Pasiekęs tam tikrą lygį, tu kuri stebuklus. Ir visada atsiras tokių, kurie jais tikės ir seks - avių banda.
Svajonės skirtos silpniesiems. Tiems, kurie negali pasiekti to, ko nori. Skirta žmonėms, nesiekiantiems pilnatvės.
Norai yra trumpalaikiai. Aukotis dėl jų neverta. Pasiekus tam tikrą lygį, jie tampa užgaidomis, kurios būna įgyvendinamos. Norai praranda savo vertę ir tarnauja tau.
Visi žmonės sukurti vienodai. Ir jų visų dėmesio centre - jie patys. Darydamas paslaugą kažkam, dažniau negausi jos atgal. Apsikvailinimas. Nedidelis pralaimėjimas, tačiau sutrūkinėję pamatai.
Niekas negali žinoti apie tave daugiau nei pakanka turėti gerą vardą jo akyse. Paguodos reikėjimas - silpnybė. Tampi pažeidžiamas. Pažeidžiamas = nugalimas. Tai pabaiga.
Nusižeminimą palikim silpniesiems. Pasiekus tam tikrą lygį, jie bus tau prie kojų. Jie tau, ne tu jiems.
Prašydamas paslaugos, pagalbos ar dar kažko, neriesi kilpą ant kaklo. Viską gali padaryti pats, nes tai tavo galioms ir valiai. Tu valdai savo gyvenimą.
Pilna įviauriausių būdų atsikratyti įkyrėlių.
Aukojimasis - silpnumas. Palūžimas. To negali būti.
Viskas, ką darai, yra apgalvota ir nuspręsti. Tu nedarai klaidų. Viskas, ką bedarytum, privalo būti žingsnis pirmyn, ne atgal.
Jei ilgai žaisi, neužteks laiko pasiekti lygiui, kuriame visiškai save valdai, tai reiškia - gyveni.
Jie pirvalo galvoti apie tave gerai. Privalo matyti tave rožiniais akiniais. O žiūrėdami į akis - matyti veidrodį ir tai žinoti. Jie visada sakys, kad tavo akys nuoširdžios. Avių banda.
Tik iki galo neišaiškintas dalykas, visuomet liks tam tikroje dėmesio zonoje. Ne centre, bet ir ne už ribų. Paslaptis traukia ir žavi. Ir priverčia tikėti.
Dėmesio centras nėra ta vieta, kurioje turi būti. Negali būti stebimas daugybės akių iš kart. Vienos jų gali būti per protingos.
Naudotis viskuo, kuo tik pavyksta. Ir jausti gyvenimą lyg nenustojantį saldumą lūpose, prabangą ir pavydą veiduose tų, kurie vis dar tiki meilės atnešama laime.



Who made this true.
It's not right. You'll make it thru..




Bet juk aš vėl apie tą patį, tiesa?.
Aš nemoku pamiršti. NE.
Aš nemoku pamiršti.
Prakeikiu tą rytą.
Prakeikiu tą akimirką, kai užsidėjau sau kilpą ant galvos.
Aš sugrioviau savo pasaulio suvokimą ir dabar jis nėra teisingas.
Tu esi mano žaizda. Tu esi mano skausmas. Gili migrena.
O blogiausia yra tai, kad aš priverčiau tave tuo būti.
Tu juk net nesapnuoji naktimis.
Kaip paleisti tave, jei niekada neturėjau?

Man nereikia nieko šalia. Man nebereikia nieko šalia.
Jei gyvenčiau viena - aš išprotėčiau. Kaip niekad jaučiu. Ir jaučiau.
Bet man to reikia.
Nes aš nebemoku gyventi.
Aš visada ne ten.
Baimė. Išgirdus tavo vardą.
Man reikia išmokti išeiti.
Man reikia dar daug išmokti.
Bet aš juk tik vaikas, tiesa? Tas, kuris gyvena savo įsivaizduojamam pasaulį.. Ir neturi amelijos akių.


So far.
(Hurting all the time and you just dont know why.)
So sleep as you lay.

(forget about the world. You'll be ok)


I'm not okay. I won't be okay.
Fear of sleep.